Didžiausias ramstis, gyvenimo mokytojas, o kartais – ir ašarų šaltinis. Tokiais žodžiais savo tėvą prisimena keturi žinomi Lietuvos žmonės.

Apdaužė "žiguliuką"

Europos sunkiosios atletikos sidabro ir bronzos medalių laimėtojui Ramūnui Vyšniauskui tėvas – tvirtas užnugaris.

"Su juo jaučiu didelį tarpusavio ryšį. Jis man labai daug davė. 22 metus, kiek buvau didžiajame sporte, buvo mano treneriu, – pasakojo Ramūnas. – Žinau, kad jis visada išties pagalbos ranką."

Tėvo dieną Ramūnas visuomet aplanko savo tėvą Bronių: šį sekmadienį keps mėsą ant griliaus ir, žinoma, dovanos malonią smulkmeną.

"Tačiau Tėvo dieną labiau įvertinau, kai pats tapau tėvu ir man sūnus dovanoja piešinį. Kažkada pasveikindavau, bet nesuvokdavau, kaip tėvui tai yra svarbu, – šyptelėjo ketverių metų Ąžuolą ir metukų Ramunę auginantis R.Vyšniauskas. – Todėl dabar sveikindamas tėvą ir pats sulaukdamas sveikinimo Tėvo dienos proga, reaguoju emocingiau."

Ryškiausios akimirkos apie tėvą? Maloniausia – 2005 metais, kai Ramūnas tapo pirmuoju lietuviu, po Nepriklausomybės atgavimo iškovojusiu medalį Europos čempionate.

"Tiek daug dirbom, daug atidavėm laiko, pastangų, ir pirmas medalis! Niekada nepamiršiu to tėvo žvilgsnio. Iškėlęs svorį, nuleidau rankas, žiūrim vienas į kitą ir verkiame", – atviravo tuomet bronzos medalį iškovojęs Ramūnas.

Kitas epizodas, kai Ramūnui tebuvo 10 metų: jo tėtis iš gamyklos atsivežė naują septintos klasės "žiguliuką".

"Išvaryk iš garažo, – septynerių metų išmokusiam vairuoti sūnui davė automobilio raktelius tėvas, kalbėdamasis su kaimynu. – Kaimynas nustebo, ar nebaisu? Tėtis jį nuramino. Tačiau aš išvairuodamas naujutėlį, tik ką iš gamyklos atvarytą automobilį per anksti užsukau vairą ir sulanksčiau priekinį sparną."

Ramūnas ir dabar pamena tėvo akis ir už galvos užsiėmusi kaimyną.

"Galvojau, dabar jau gausiu į kailį, – šypsojosi R.Vyšniauskas. – Tačiau tėtis priėjo ir ramiai sako: "Dabar įvaryk atgal, tik nesuk vairo. Suk vairą tik tuomet, kai išvažiuosi iš garažo. Ir nieko daugiau. Nei vieno pikto žodžio."

Šuolis baseine ir ašaros

Garsi Lietuvos operos solistė Asmik Grigorian su tėvu sieja milijonus nuostabių epizodų: jis – didelė dalis jos gyvenimo, su juo dainininkė apkeliavo visą pasaulį.

"Pamenu, kai pirmą kartą išvažiavome kartu į Prancūziją, man tebuvo 8 metai. Kai tėtis nematė, baseine užlipau ant 10 metrų aukščio tramplino ir nušokau. Pamenu jo akis, kai buvau ant tramplino", – pasako atlikėja.

Armėnijoje, mat Asmik tėtis armėnas, Tėvo diena nešvenčiama, tačiau dainininkė 64 metų Kehamą pasveikins trumpąja žinute.

A.Grigorian įstrigęs ir dar vienas epizodas, kai išsiskirdamas tėtis išvažiavo iš Lietuvos.

"Žiūrėjau į tėtį, tuomet nesupratau, kodėl jo akys buvo ašarotos, – tuomet garsiai artistei tebuvo šešeri. – Ir niekada nepamiršiu jo žodžių: "Kad ir kas benutiktų, žinok, aš tave myliu labiau už viską pasaulyje."

Pasitikėjimo pamoka

Iš prisiminimų apie tėvą politikas ir dainininkas Vytautas Juozapaitis galėtų sukurti filmą.

"Laimė, jis dar gyvas. Nors jam 84, ligų kamuojamas, bet jis krenta ir vėl keliasi, – apie buvusį Radviliškio mokyklos matematiką, direktoriaus pavaduotoją kalbėjo Vytautas. – Mes gyvename toli vienas nuo kito, bet svarbiausia – ne fizinis, o dvasinis ryšys. Tėvas – ramstis, vienas šeimos stulpų, be kurio, kaip ir be motinos, negaliu įsivaizduoti šeimos."

17 metų Sibire praleidęs V. Juozapaičio tėvas savo tėvo nematė nuo 10 metų, kai jį bolševikai ištrėmė į konclagerius.

"Per savo tėvą pažinau savo senelį, o neturėjęs sau pavyzdžio, nes praktiškai gyveno be tėvo, mano tėvas man tapo pavyzdžiu", – pasakojo politikas.

Vytautas pamena, kai gaudavo pavairuoti tėvo "žiguliuką".

"Tėtis nevažinėdavo toli. Tik – Radviliškyje, iki Šiaulių, kartais nuvažiuodavome iki Rygos, – prieš Latvijos sostinę pasitikėdamas sūnumi, kuriam buvo 16 metų, tėvas pasikeisdavo su V.Juozapaičiu vietomis ir leisdavo vairuoti jam. – Tuomet užsidėdavom ženklą "Mokomasis", tai buvo teisėta, ir važinėdavome po Rygą."

Dainininkas nepamirš ir kitos situacijos, kai mokykloje su draugais ėjo parūkyti į mokyklos tualetą.

"Tėtis, kuris gaudė niekadėjus, pradarė duris ir pamatė mus rūkančius, – Vytautas nepamirš tėčio žvilgsnio. – Jis nesakė nei žodžio, nepyko. Bet pažiūrėjo taip nusivylęs... Ir tą akimirką supratau, kaip blogai elgdamasis gali pakenkti ir sau, ir kitam."

Namo ant tėvo pečių

"Tėvo diena... – dainininkė Liveta Kazlauskienė nelengvai ieškojo žodžių. – Tai labai skausminga. Mūsų tėvas neaugino. Ilgus metus jis buvo su kita šeima. Kai mirė, aš jį palaidojau. Mano mamytė buvo nuostabi, dirbo dvigubai, pakeitė ir tėtį, stengėsi, kad man su sese nieko netrūktų."

Liveta atvira: ji visada svajojo turėti tėvą ir pavydėjo kitiems vaikams, kurie jį turėjo.

"Nenoriu tokią dieną pradėti stipriai verkti, nes širdies kertelėje liko nuoskauda. Galėjo gyventi kartu, mane, sesę ir mamą vadino trimis rožytėmis, – atsiduso Liveta. – Bet kodėl negyveno – tai jau tėvų reikalas. Tik skaudu, kai žmonės neatsakingai planuoja gyvenimą ir po to verkia vaikai."

Tačiau apie jau mirusį tėvą Liveta pamena ir daug gerų epizodų. Vienas jų – kai jai tebuvo keleri metukai.

"Gyvenome prie pat Tauragės karinio miestelio. Vos prabudusi rytais pralįsdavau pro karinio miestelio tvoros skylę ir bėgdavau pas karininką tėtį. Prie jo kabineto stovėdavo du ginkluoti kareiviai, kurie palydėdavo vidun. Tėčio kabinete būdavo labai daug spalvotų pieštukų ir gabalėlių cukraus, – L.Kazlauskienė pamena taip ryškiai, tarsi tai įvyko vakar. – Tėtis mane pasodindavo ant stalo, išsirinkdavau man gražiausią pieštuką, paimdavau vieną gabalėlį cukraus, o jis, pasodinęs mane ant pečių, laimingą nešdavo atgal namo."

Tėvo dieną Liveta visada jį atsimena, uždega jam žvakelę, apsilanko bažnyčioje.

Laiminga pasveikina Petrą Kazlauską – dukrą Ingridą užauginusį savo vyrą.