Humoristinė, pramoginė aktualijų ir pokalbių laida startavo rugsėjo 4-ąją ir yra lietuviškas late night show atitikmuo, kuriame dera ir netikėti svečiai, ir šalies aktualijos, ir, be abejo, humoras.
– Atleiskite už nekuklų klausimą, bet ar „Stonkus tiesiogiai“ iš tiesų reiškia tiesiogiai?
– Tikrai taip. Po tiesioginio eterio, apie vienuoliktą vakaro, paprastai jau būnu namuose.
– Paatviraukite, ar po pirmos laidos labiau norėjosi šampano, ar raminančios arbatėlės?
– Nealkoholinio kokteilio tikrai norėjosi. (Juokiasi.)
– Pirmoje laidoje svečiavosi LRT laidų vedėja Beata Nicholson ir tiriamosios žurnalistikos atstovas Šarūnas Černiauskas. Įdomu, kas parenka svečius ir kiek Jūs pats esate šios laidos kūrėjas – prisidedate parenkant temas, klausimus, pašnekovus?
– Iš esmės tai, ką dabar išvardijote, yra laidos prodiuserio ir redaktorių darbas.
Su Haroldu Mackevičiumi, šios laidos prodiuseriu, tariamės dėl visko: ir dėl laidos svečių, ir dėl juokelių, ir dėl filmuojamų siužetų.
Scenaristai parašo klausimus, Haroldas juos suredaguoja, tada aš dar kartą perleidžiu juos per save ir tik tada viską patvirtiname.
Kuriant siužetus taip pat dalyvauja didelė komanda. Viskas vyksta taip pat: pirminė scenaristų medžiaga keliauja pas Haroldą, paskui – pas mane. Kaip matote, „Stonkus tiesiogiai“ – daugiasluoksnis bendras kūrybos darbas. Mes vis čia – lygiaverčiai laidos kūrėjai, nes visi labai aiškiai žinome, kaip ji turi atrodyti ir koks joje turi būti humoras.
– „Stonkus tiesiogiai“ projektą įvardijate kaip late night show – vėlyvo vakaro šou. Kokie šio formato reikalavimai?
– Šis formatas atkeliavo iš Amerikos. Tokių šou vedėjai paprastai būna komikai. Pagrindinis reikalavimas: veiksmas vyksta tiesiogiai ir vėlesniu laiku, kad būtų galima laisviau, aštriau pajuokauti, nes vaikai, tikėtina, jau miega ir nebežiūri televizoriaus.
Komikas laidą pradeda monologu, kuriame apžvelgia naujausius nacionalinius įvykius. Tada kalbina porą svečių ir laidą paįvairina komediniais kitų aktorių intarpais.
– Kaip neperžengti ribos, išlaikyti sveiką humorą ir pačiam neprisijuokauti?
– Čia jau toks labai lietuviškas dalykas: neprisijuokauk, neprisidžiauk, neprisikalbėk… Ką tai reiškia? Kad laimė mėgsta tylą? Ot ir ne. Nemėgsta laimė tylos. Laimė mėgsta būti garsi: juoktis, džiaugtis, skleisti aplinkui džiugesį.
Ar nebijau prisijuokauti? Nebijau. Nesu televizijos naujokas. Mano karjera skaičiuoja septynioliktus metus. Vadinasi, tikrai turiu supratimą, kur esu, – nacionalinėje televizijoje, ir čia kiekvienas mano žodis, žinau, yra transliuojamas tiesiogiai ir gali reikšti labai daug. Tai suvokdamas ir dirbu – darau tai, ką moku geriausiai, ir neperžengiu ribų.
Visada yra pavojus prisijuokauti, suklysti, netyčia ką nors leptelėti, bet to tikimybė, manau, labai nedidelė. Juk laidai ruošiamės iš anksto, dirbame pagal scenarijų.
– Ekspromtui vietos nebelieka?
– Kodėl nebelieka? Lieka. Koks 20–30 proc. laidoje tenka improvizacijai.
– Ar turite svajonių svečių, kuriuos jūsų komanda kalbina, bet kol kas dar neprisikalbino atvykti į laidą?
– Kada nors būtų smagu pakalbinti Dalią Grybauskaitę, tačiau svajonių turiu ne tik susijusių su svečiais. Svajoju, kad ateityje laida būtų ilgesnė, didesnėje studijoje, su dar daugiau svečių, nes į 80 vietų ne visus norinčius galime sutalpinti, o per vieną valandą ne viską spėjame parodyti, pakalbinti ir pajuokauti.
Ar nebijau prisijuokauti? Nebijau. Nesu televizijos naujokas. Mano karjera skaičiuoja septynioliktus metus.
– Jau tampa nerašyta tradicija, kai laidos svečiai ateina pas Stonkų su dovanomis. Rugsėjį populiariausios buvo cukinijos. Įdomu, ar spalio pašnekovai ridens į LRT studiją didžiulius moliūgus?
– Nežinau, nežinau (juokiasi), bet cukinijos buvo gerai. Vieną didelę atidaviau Deivydui Zvonkui, iš kitos, mažesnės, namuose pats kepiau blynus, o laidoje su Karolina Meschino po stalu irgi turėjau cukiniją. Buvome paruošę su ja užduotį, deja, nebespėjome. Jau sakiau, kad norėtųsi jo daugiau.
– Jei reikėtų rinktis: svečias, kuris viską pasako per minutę, ar svečias, iš kurio tenka traukti žodžius replėmis?
– Nepatogiausi svečiai, kurie į klausimus atsako vienu žodžiu: taip arba ne. Tai tikras laidos vedėjo košmaras, bet, tikiuosi, tokių mūsų tiesioginiame eteryje nebus.
– Ar M. Stonkus nedarbo metu kompanijoje kalbus? Galbūt miegate kur nors nuošalyje, kol draugai linksminasi?
– Aš esu komikas, todėl mano artimiausi bičiuliai ir draugai – irgi komikai. Kai būname drauge, tikrai labai daug juokiamės, nes galime juokauti, apie ką norime ir kaip norime. Žinome, kad vieni kitus suprasime. Tokia yra mūsų, komikų, vienas kitam funkcija.
Kaip į tą funkciją reaguoja mūsų žmonos? Labai protingai: juk jos yra komikų žmonos. Tai moterys, kurios taip pat labai mėgsta ir supranta humorą. Priešingu atveju būtų tas pats, kas krepšininkų žmonos, kurios nemėgsta krepšinio. Todėl mūsų žmonos yra iš to paties pasaulio kaip ir mes – jos irgi daug juokiasi.
– Jei pirmąją „Stonkus tiesiogiai“ laidą reikėtų įvertinti pažymiu kaip mokykloje, ar rašytumėte jai dešimtuką?
– Žiūrovai laidą įvertino gerai. Jei galima, vertinsiu ne pačią laidą, o savo darbą joje. Taigi sau už pirmą laidą parašysiu septintuką, už antrą – aštuntuką, už trečią – irgi aštuntuką, na, o devyni, tikiu, dar bus ateityje. Dešimtukas? Jo sau linkiu niekada nepasiekti, nes toks požiūris leis man nuolatos tobulėti.
– Tai Jūs kaip tas mokytojas, kuris sako, kad aštuntukui gali mokėti mokiniai, devintukui moka jis pats, o dešimtukui – tik ponas Dievas?
– Būtent.
– Ar pats mokykloje gerai mokėtės?
– Ką reikėjo, tą ir mokiausi. Buvau protingas ir gudrus vaikas, todėl mokytojų kalbos ir nuomonė apie mane neturėjo didelės įtakos mano ateities planams, užsispyrimui ir svajonėms. Aš labiau linkęs vertinti kitą savo gyvenimo etapą – kai įstojau studijuoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Ten prasidėjo mano tikrieji mokslai, gyvenimas, išgyvenimas.
– Kada supratote, kad norite valgyti komiko duoną?
– Kai buvau kokių šešerių. Pokštus krėčiau nuo pat gimimo.
– Į trečią „Stonkus tiesiogiai“ laidą pasikvietėte iliuzionistą Roką Bernatonį. Ar Jums pačiam iliuzijos menas patinka?
– Aš pats esu iliuzionistas ta prasme, kad komedija man yra lyg masinės hipnozės seansas. Tada aš valdau publiką pasitelkdamas juoką. Galima sakyti, kad visi mes kuriame kažkokią iliuziją. Vieni – kine, kiti – muzikoje, treti – televizijoje.
Man atrodo, kad lygiai tokia pati iliuzionistė yra ir K. Meschino, kuri daro stebuklus savo socialiniuose tinkluose, pritraukdama milijonus akių. Paslapčių, nors esame atviri ir daug ką žiūrovams pasakome, kiekvienas turime nemažai, nes tokia žmogaus prigimtis.
Pats daryti iliuzinių triukų kaip Rokas niekada nebandžiau, bet antrame LMTA kurse esu bandęs žongliruoti. Tada aiškiai suvokiau, kad man lengviau juokinti žmones. Negalvokite, šitas triukas yra labai sudėtingas ir ne visiems pavyksta.
– Ar kada bandėte juoko jogą?
– Ne, niekada. Mano juoko joga būna prie stalo su draugais komikais.
– Minėjote, kad kai pirmąsyk ant LRT didžiosios studijos sienos išvydote savo pavardę, širdis suvirpėjo. O kaip tiesioginis eteris – ar vis dar ją virpina?
– Jei gerai pasiruoši laidai, tuomet būni ramus. Jokių kitokių ritualų prieš tiesioginį eterį neturiu. Jaudulys, mano galva, prieš laidą yra gerai, svarbiausia, kad nebūtų baimės, o ji atsiranda, jei nesi pasiruošęs. Dažnai po laidos žmonės man sako: „Kaip tu taip gali?“, „Aš taip nesugebėčiau“ ir tai man girdėti dar maloniau. (Juokiasi.)
Žiūrint iš kitos pusės, tiesioginis eteris – tai ankstesnių laikų televizija, kur įrašytų laidų būdavo mažuma. Arba jų beveik išvis nebūdavo. Smagu grįžti į pradžių pradžią.
Kažkuriame interviu prilyginau tiesioginį eterį šuoliui su parašiutu, nes tai ekstremalu, pavojinga, bet jei esi gerai pasiruošęs, dar kartą sakau, tai suteikia neapsakomo malonumo.
– O jei parašiutas neišsiskleistų?
– Juk visada yra atsarginis… Jei ir tas neišsiskleistų? Būna. Tada žmonės miršta.
Jei gerai pasiruoši laidai, tuomet būni ramus. Jokių kitokių ritualų prieš tiesioginį eterį neturiu.
– Ar esate pats kada šokęs su parašiutu?
– Esu. Iš 3 km aukščio. Šokau tandemo būdu su instruktoriumi, tačiau keliolika sekundžių laisvo kritimo tikrai pakako, kad daugiau gyvenime šito nebekartočiau. Mano šuolis iš lėktuvo, mano adrenalinas verčiau tegul būna tiesioginis eteris. Tiesą sakant, nemėgstu rizikuoti – nei savo gyvybe, nei savo sveikata ar savo šeimos gerove. Esu atsargus žmogus, saugau savo kūną, nes žinau, kad jis – pagrindinis mano darbo įrankis ir pagrindinis adrenalino daviklis. Adrenalino gaunu būdamas scenoje ir rengdamas pasirodymus tūkstantinėms minioms.
– Lygiai prieš septyniolika metų atėjote į „Dviračio šou“ kūrėjų biurą pabandyti. Ar vis dar prisimenate, kaip bandėte pralinksminti tą patį H. Mackevičių ir dabar jau šviesaus atminimo Gintarą Ruplėną, Vytautą Šerėną? Ką šiandien pasakytumėte tam prakaitu varvančiam Mantui jų kabinete?
– Ką pasakyčiau Mantui? Tą patį, ką jam pasakė ir trys didieji šou verslo banginiai: „Rytoj filmuojam.“ Džiaukis, vaiki, nes viską gerai padarei. Kad taip yra iš tiesų, rodo ir faktas, kad mes su jumis šiandien šnekamės. Vadinasi, Mantui profesiniame gyvenime viskas susiklostė idealiai.
– Buvo laikai, kai filmuotis ar vesti renginį galėjote ir už picą. Jei šiandien vietoj honoraro pasiūlytų picą, sutiktumėte?
– Kodėl gi ne? Tikrai būna, kad filmuojuosi ar dalyvauju kur nors pas jaunus žmones – moksleivius, studentus, jaunus komikus. Juk ne viskas gyvenime yra tik pinigai. Man patinka kurti. Esu laimingas dėl to, ką darau. Be to, šiame gyvenimo etape nedarau nieko, ko nenoriu, kas nepatinka ar nemiela širdžiai. Jei matau žmones, kurie kuria iš džiaugsmo, iš idėjos, kuria aš tikiu, visada prisidedu. Kartais ir be picos.
– Tačiau juk ne visada galėjote būti toks išrankus?
– Ne visada… Tačiau tam, kad viską galėčiau padaryti aukščiausiu lygiu, turėjau pradėti nuo žemiausios grandies darbų. Man yra tekę ir dekoracijas tampyti, ir animatoriumi vaikų šventėse dirbti, ir daug visokio kitokio darbo ragauti, – tada atėjo patirtis, komandiškumas. Pamačiau renginių virtuvę iš vidaus, kaupiau informaciją, kartais galbūt pats to nejausdamas. Tos patirtys vėliau transformavosi į intuiciją, o ji užaugo į profesionalumą.
Suprantu, kad gyvename tokiais laikais, kai žmonėms atrodo, kad per naktį galima tapti superžvaigžde. Neneigsiu: būna ir taip. Galbūt vienam iš 8 mlrd. per metus. Visiems kitiems profesinio piko viršūnę pavyksta pasiekti tik sunkiu kasdieniu darbu. Kad ir kas būtum: teatro, televizijos ar langų valymo žvaigždė, pasieki etapą, kai darbai kalba už tave, o ne tu kalbi apie juos.
– Taigi dabar jau galite save vadinti šou verslo vilku?
– Vilku? Cha… (Juokiasi.) Gal labiau meškiuku, nes mes, žemaičiai, iš meškų esame kilę.
– Šią vasarą jūsų gyvenime prasidėjo naujas etapas ir asmeniniame fronte – įvyko vestuvės su Gelmine. Kaip sekasi derinti darbą, šeimą ir buvimą tėčiu?
– Pranciškui – beveik vienuolika, Cecilijai – trylika. Kaip derinu darbus su tėvyste? Kaip ir sakiau, šiuo metu esu labai laimingas, kad galiu rinktis, kiek noriu ir ką noriu dirbti. Net ne dirbti, o gyventi taip, kaip gyvenu. Aš nedirbu – aš taip gyvenu. Linksminti, juokinti, kurti TV laidas, spektaklius, didelius pasirodymus – tai mano gyvenimas ir toks jis man patinka. Į tas pačias linksmybes įtraukiu ir šeimą.
– Ar Jūsų vaikai domisi, ką daro jų tėtis? Ar turi pastebėjimų apie Jūsų juokelius?
– Viską jie turi. Pranciškaus išvis unikalus humoro jausmas. Tik supraskite mane teisingai: savo vaikams aš nesu M. Stonkus. Pranciškui ir Cecilijai aš esu jų tėtis. Tėvelis. Šitas titulas man yra svarbiausias. Kai vaikystėje prieš miegą jiems skaitydavau pasakas, o jie juokdavosi, kai dabar kepame kartu blynus ar žiūrime „Netflix“, tai patys smagiausi momentai. Mano pasiekimai darbe jiems yra žinomi, bet tik tiek.
– Ar turite slaptą juoko testą: jei juokiasi Gelminė, vadinasi, juoksis ir žiūrovai?
– Turime, turime… Mano pirmoji publika, kai išsibandau, visada yra mano žmona. Aš jai papasakoju savo juokų idėjas ir jei ji palaimina, žinau, kad galiu toliau prie jų dirbti. Toliau? Scena. Žiūrovai greitai parodo, ar buvo juokinga, ar ne.
– Sakote, kad ši laida – Jūsų žaidimo aikštelė. Tai kas tada sūpynės, čiuožykla, o kas smėlio dėžė?
– Manau, kad visa šita laida yra smėlio dėžė, kurioje iš smėlio gali pasistatyti ir pramogų parką, ir garažą, ir pilį, ir bet ką, ką tik sukuria tavo vaizduotė ir palaimina prodiuseris. Į tą smėlio dėžę kviečiu pažaisti visus savo draugus.
– Kokį svečią pakviestumėte, jei jūsų laida vyktų ne LRT didžiojoje studijoje, o, tarkim, Marse?
– Jei Marse? Tuomet marsietį, Žemaitaitį…
– Kas Mantui patinka, kai jis nėra scenoje?
– Man patinka gamta, dar – ilgi pasivaikščiojimai su žmona ir pasibuvimas namuose su šeima, draugais. Tačiau tik su tais, su kuriais galiu absoliučiai nesivaržyti: skaniai valgyti, kalbėtis ir garsiai juoktis.
– Kol orai dar tokie vasariški, prisiminkime šios vasaros geriausias akimirkas. Ar daug jų buvo?
– Oi, daug. Beje, kiekvieną dieną galėčiau išskirti po geriausią akimirką. Tačiau svarbiausia, manau, kad ta vasara buvo laisvoje Lietuvoje – štai čia tikrai yra geriausia akimirka! Norėčiau, kad taip būtų ir kitais, ir dar kitais metais, visada. Kad būčiau laisvas ir galėčiau laisvai daryti tai, ką noriu.
Kiekvieną kartą, kai darai ką nors malonaus – nuo važiavimo dviračiu iki žaidimo kieme su savo vaikais, nuo skrydžio lėktuvu iki juokavimo ant scenos – kaskart pagalvoji: štai čia yra laisvė! Todėl kiekviena tokia akimirka man yra geriausia akimirka!
(be temos)
(be temos)
(be temos)