Spalvų šokis R.Majausko paveiksluose

“Gyvenime man bene svarbiausia yra spalva”, – sako Kauno įgulos karininkų ramovėje eksponuojamos tapybos darbų parodos „Spalva, žmogus, gamta“ autorius kaunietis dailininkas Raimundas Majauskas.

Spalvomis, tikru jų siautuliu atsiskleidžia įvairialypis R.Majausko tapybos pasaulis: nuo figūrinio, kartais net fotografinio vaizdavimo iki apibendrinimų ir savitos filosofijos atskleidimo. Akivaizdu viena – visuose paveiksluose dominuoja ekspresyvus kalbėjimas spalvomis – žvelgiant į dailininko paveikslus atrodo, kad tapytojas spalvas mato ir suvokia ryškiau, aštriau, moka jomis gėrėtis pats ir perduoti žiūrovui patiriamą nuostabą, jų švytėjimą, gyvybingumą ir grožį.

Gana impresionistiški, sodrių, dažniausiai šiltų spalvų R.Majausko tapybos darbai emocionalūs, įtaigūs, perduodantys ne tik tam tikrą, dažnai šviesią ir optimistišką nuotaiką, bet ir atskleidžiantys tam tikrą istoriją, mažytį pasakojimą, kuris, dailininko pradėtas pasakoti spalvomis, lengvai vystosi jau į jį žiūrinčiojo galvoje. Ir nors iš pirmo žvilgsnio pasakojimai tarsi lengvi ir neįpareigojantys, vis dėlto juose slypi ir filosofiniai išgyvenimai, įvairi, ne vien lengva patirtis.

Neretai spalvos tiek užburia, kad norisi vien žiūrėti, užsimiršti ir intuityviai nardyti spalvų vandenyne arba tiesiog pabūti ten, kur spalvų daugiau (jau vien todėl dailininko paveikslai savaime giedri arba bent žadantys giedrą: paveiksluose šokančios spalvos – kaip giedros pažadas).

„Fata morgana“, – prie vieno savo paveikslų jo pavadinimą pasako dailininkas ir lyg norėdamas dar kažką pridurti stabtelėja, susimąsto žvelgdamas į savo darbą ir vis dėl to nutaria: – Na ką aš čia aiškinsiu: kaip žiūrovas supras, taip tuo metu ir bus teisingiausia.“

Poetas Gintaras Patackas, ištikimai dalyvaujantis bičiulio parodų atidarymuose, pastebėjo, kad dailininko paveiksluose spalvos tokios ekspresyvios, kad tai jau galima pavadinti ne tik klyksmu, bet ir spalvų orgija. O tam, anot poeto, "reikia ne vieną bačką per gyvenimą išgerti, kad sunaikintum prisikvėpuotą acetoną, išsiskiriantį iš dažų, juo labiau kad R.Majauskas yra iš tų dailininkų, kuris tapo arba piešia praktiškai kiekvieną dieną, kartais ir ant bohemiškų staliukų.“

Nemažai parodoje eksponuojamų paveikslų yra iš ciklų, kurių pilnų dailininkas jau neturi – tapybos darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio šalių kolekcininkai, dailės mėgėjai.

Žvelgiant į R.Majausko paveikslus tarsi atsiranda proga naujai pažinti spalvų pasaulį, neregėtą spalvinių niuansų įvairovę ir savitą estetiką: nuosaikią, gan uždarą ir konservatyvią, bet neabejotinai įtaigią ir gyvą. „Kūryboje man svarbu kalbėti iš dūšios“, – sako menininkas ir tai įrodo nuoširdumu spinduliuojantys jo paveikslai.