Šiltas priėmimas ir šaltas skrydis

Baimę kėlęs skrydis lėktuvu ir rusų šiltumas. Tai per trijų dienų išvyką į Krasnodarą labiausiai įstrigo Europinės rankinio kategorijos (EHF) arbitrui Laurynui Mykolaičiui.

Miestą įkūrė kazokai

Dešiniajame Kubanės upės krante, už 1539 kilometrų nuo Maskvos įsikūręs miestas pietų Rusijoje – niūrus ir pilkas. Senas, tarybinius laikus primenantis oro uostas – su duobėta mašinų stovėjimo aikštele. Tik vienas kitas šiuolaikiškas pastatas, žmonės rengiasi ne europietiškai.

"Moterys ir merginos beveik nemūvi džinsų, sportinių batelių ar hiphopo stiliaus kelnių. Jos – dailios, pabrėžia moteriškumą, pasidažiusios, vilki suknelėmis, dauguma avi aukštakulniais bateliais", – pastebėjo L.Mykolaitis.

1793 metais Zaporožės kazokų įkurta Krasnodaro gyvenvietė prasiplėtė iki daugiau nei 700 tūkstančių gyventojų turinčio miesto su upių uostu, geležinkelio ir automobilių magistralių mazgais, mašinų, metalo, elektros, medicinos preparatų, chemijos, naftos, statybų, maisto pramone, porceliano gamykla bei vaistinių preparatų kombinatu.

Stiuardesės variklių neperrėkė

"Nejutome jokių politinių niuansų, priešiškumo ar šaltumo, – rusų draugiškumą ir puikų priėmimą gyrė rankinio arbitras. – Beje, rusai teisėjai – seni vilkai labai gerai atsiliepia apie Lietuvą."

Didžiausią kartėlį paliko skrydis iš Krasnodaro į Maskvą rusų "UTair" aviakompanijos lėktuvu.

"Su šia aviakompanija mes skirsti nerizikuotume", – skrydžio dieną per pietus L.Mykolaitį ir jo kolegą Gytį Šniurevičių pusiau juokais, pusiau rimtai gąsdino krasnodariečiai.

Jų žodžius lietuviai prisiminė lėktuve, kuriame barškėjo, traškėjo, varikliai gaudė taip, jog net nesigirdėjo stiuardesių balsų.

Baimės įvaręs nusileidimas

"Virš Maskvos pradėjome sukti ratus, – prisiminė G.Mykolaitis. – Varikliai kriokė, o po to tarsi keliolikai sekundžių užgesdavo ir įsivyraudavo mirtina tyla. Tik po 15 minučių pranešė, jog Vnukovo oro uoste labai prastos nusileidimo sąlygos, be to, iš ten turi išskristi labai svarbūs asmenys, tad mūsų lėktuvas leisis po 20 minučių."

Traškėjimas, beprotiškas variklių krioksmas, besileidžianti saulė ir dar 45 minutės ore: susirgęs arbitras užmiršo savo 40 laipsnių temperatūrą, o keleiviai rusai – knygas, laikraščius, miegą ir išgąstingai dairėsi vienas į kitą.

Pagaliau besikratydamas, ūždamas lėktuvas ėmė leistis pro debesis. Po daugiau nei pusantros valandos kabojimo virš Maskvos vargais negalais nusileidusio lėktuvo ekipažą rusai, nors jiems tai nebūdinga, apdovanojo džiaugsmingais šūksniais ir audringais plojimais.