Tar­si ly­di­mas pra­keiks­mo

Nors po­kal­bis su Rim­vy­du pra­si­de­da ga­na pro­ziš­kai, ne­pa­neig­si, kad už­si­tę­su­siu pa­si­sė­dė­ji­mu ant klo­ze­to vai­ni­kuo­ja­ma or­ga­niz­mo reak­ci­ja į mais­tą, hi­gie­ną, gal kar­tais tie­siog į pa­si­kei­tu­sią ru­ti­ną – vie­ni daž­niau­sių svei­ka­tos su­tri­ki­mų, su ku­riais su­si­du­ria dau­ge­lis ke­liau­to­jų.

„Ži­no­ma, ir pa­ts esu pa­ty­ręs la­bai daug įvai­riau­sių at­ve­jų, vie­nu me­tu net ma­niau, kad tu­riu ke­lio­nių į eg­zo­tiš­kus kraš­tus pra­keiks­mą. Tai Af­ri­ko­je, tai Azi­jo­je vis pa­si­gau­da­vau ką nors, apie ką pa­sa­ko­da­vo ir ki­ti ke­liau­to­jai. Tur­būt kaip ko­kiam eks­per­tui rei­kė­jo iš­ban­dy­ti ir pa­tir­ti vis­ką“, – šyp­te­li Ma­ka­lius.

Be abe­jo, šia­me pa­tir­čių są­ra­še ri­kiuo­ja­si per­ša­li­mai ir pa­mo­kos, kaip grei­tai ga­li­ma su­si­rgti nuo stai­gių tem­pe­ra­tū­rų po­ky­čių, įvai­rūs su­si­žei­di­mai, vabz­džių įkan­di­mai, po ku­rių nie­žu­lys ne­praei­na net du ar tris mė­ne­sius. Bū­nant kal­nuo­se ke­liau­to­jui te­ko pa­tir­ti ir rim­tą gal­vos svai­gu­lį, ku­ris di­de­lia­me aukš­ty­je pa­ti­ria­mas dėl de­guo­nies trū­ku­mo.

„Vi­sa tai tur­būt, kaip ir ki­tiems ke­liau­to­jams, il­gai­niui pa­dė­jo su­si­dė­lio­ti to­bu­lą ke­lio­nių vais­ti­nė­lę, ku­rią ga­li pri­si­tai­ky­ti bū­tent pa­gal tai, kas tau iš pa­tir­ties daž­niau­siai nu­tin­ka“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Neat­sie­ja­mas pa­ly­do­vas

Ši vais­ti­nė­lė vi­sa­da su­krau­ta ir po ran­ka, tad ne­svar­bu, ar R. Šir­vins­kas iš­vyks­ta dviem ar 22 die­noms, ke­liau­ja už­sie­nin ar po Lie­tu­vą, ji uži­ma sa­vo gar­bin­gą vie­tą la­ga­mi­ne. Kaip pa­ste­bi pa­ts ke­liau­to­jas, vie­nin­te­lis rū­pes­tis – kart­kar­tė­mis pro­fi­lak­tiš­kai per­žiū­rė­ti jos tu­ri­nį ir pri­rei­kus pa­si­pil­dy­ti at­sar­gas, taip pat pa­si­tik­rin­ti, ar ne­pa­si­bai­gęs ko­kių nors pre­pa­ra­tų ga­lio­ji­mo lai­kas.

Neretai skrisdamas į priekį net gi dėviu kaukę. Gal kas nors keistai pasižiūri, bet išties ir pats matau, kad nemažai žmonių taip bando saugotis.

„Ir šiuo me­tu ma­tau, kad to­ji ma­no vais­ti­nė­lė jau pa­di­dė­jo iki tri­jų, nes į vie­ną vis­kas tie­siog ne­be­tel­pa. Ba­ga­žas tik­rai di­de­lis ir sve­ria, bet žy­miai ra­miau jau­čiuo­si ži­no­da­mas, kad su­ne­ga­la­vus ne­rei­kės bėg­ti į vie­ti­nę vais­ti­nę ir ban­dy­ti aiš­kin­ti, kas čia man nu­ti­ko. Juk ir Lie­tu­vo­je ko­kia­me nors ku­ror­te sek­ma­die­nį ga­li taip at­si­tik­ti, kad ne­dirbs vais­ti­nės“, – pri­pa­žįs­ta Rim­vy­das.

Tad be ko­kių da­ly­kų Ma­ka­lius nie­ka­da ne­ke­lia ko­jos iš na­mų? Be abe­jo, pa­ty­ru­sio ke­liau­to­jo vais­ti­nė­lė­je vi­sa­da bus ga­li­ma ras­ti pa­grin­di­nį dau­ge­liui įpras­tą komp­lek­tą: vi­so­kiau­sių dy­džių ir ti­pų pleist­rų, įskai­tant ir mal­ši­nan­čius skaus­mą, tvars­čių, de­zin­fek­ci­nių prie­mo­nių, me­di­ka­men­tų nuo per­ša­li­mo li­gų, skaus­mo, virš­ki­ni­mo su­tri­ki­mų, vi­du­ria­vi­mo.

At­sar­ga gė­dos ne­da­ro

Nuo šien­li­gės ir pa­di­dė­ju­sio skran­džio rūgš­tin­gu­mo ken­čian­čiam vy­rui bū­ti­ni bū­tent šiems ne­ga­la­vi­mams skir­ti me­di­ka­men­tai. Ke­liau­to­jas vi­sa­da tu­ri ir ki­tų spe­ci­fi­nių prie­mo­nių, pa­vyz­džiui, ge­rų­jų bak­te­ri­jų, pre­pa­ra­tų de­hid­ra­ta­ci­jai ma­žin­ti, taip pat – vais­tų nuo su­pi­mo. Jie ga­li pra­vers­ti ne tik ju­dant van­de­niu, bet ir va­žiuo­jant ving­riais kal­nų ke­liu­kais.

„Be to, vi­sa­da ve­žio­juo­si ter­mo­met­rą ir tu­riu CO­VID-19 tes­tą. Vi­siems re­ko­men­duo­ju jį įsi­dė­ti, nes su­ne­ga­la­vę ke­lio­nė­je jau­si­tės ra­miau, ži­no­da­mi, kas jums yra“, – nea­be­jo­ja R. Šir­vins­kas.

Rimvydo Širvinsko asmeninio archyvo nuotr.

Ke­liau­to­jas at­sklei­džia, kad la­bai svar­biai, il­gai truk­sian­čiai iš­vy­kai pra­de­da ruoš­tis ge­ro­kai iš anks­to.

„Jau pa­sku­ti­nę sa­vai­tę ven­giu di­de­lių ren­gi­nių, vie­šų su­si­bū­ri­mų, ypač žie­mą. Nors CO­VID-19 pan­de­mi­ja bai­gė­si, bet tai ne­reiš­kia, kad mums ne­beg­re­sia ko­kie nors vi­ru­sai. Ne­re­tai skris­da­mas į prie­kį ne­tgi dė­viu kau­kę. Gal kas nors keis­tai pa­si­žiū­ri, bet iš­ties ir pa­ts ma­tau, kad ne­ma­žai žmo­nių taip ban­do sau­go­tis, kad ne­su­si­ga­din­tų sa­vo įspū­džių ir pa­tir­čių ke­lio­nė­je. Juk ato­sto­gos bū­na tik kar­tą ar du per me­tus“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Kai sau­lė – vi­sai ki­to­kia

Ats­ki­ras sky­re­lis vais­ti­nė­lė­je skir­tas kas­die­niams mais­to pa­pil­dams ir vi­ta­mi­nams. Ka­dan­gi ke­liau­ja daug, vy­ras ne­no­ri per­trauk­ti šios sa­vo ru­ti­nos. 

„Be­je, kuo to­liau, tuo tų svei­ka­tos su­tri­ki­mų ar ko­kių nors li­gų ke­lio­nė­se pa­si­tai­ko re­čiau. Gal tie­siog jau iš­mo­kau ke­liau­ti, – svars­to pa­šne­ko­vas. – Ta­čiau vis tiek jau­čiuo­si ge­ro­kai ra­miau, kai tu­riu sa­vo vais­ti­nė­lę. Kad ir kas at­si­tik­tų, ži­nau, kad bent jau pir­mą­ją pa­gal­bą sau vi­sa­da tu­riu.“

Be abe­jo, nė vie­na ke­lio­nė į šil­tuo­sius kraš­tus neap­siei­na be sau­lės ap­sau­gos prie­mo­nių. Nors, kaip sa­ko Ma­ka­lius, tai gal la­biau kos­me­ti­nė te­ma, ta­čiau ji taip pat la­bai su­si­ju­si su ke­liau­to­jų sa­vi­jau­tos rei­ka­lais.

Rimvydo Širvinsko asmeninio archyvo nuotr.

„Sa­vo kos­me­ti­nė­je vi­sa­da tu­riu ap­sau­gi­nį SPF50 kre­mą. Esu lin­kęs la­biau pa­sau­go­ti tiek sa­vo vei­dą, tiek kū­ną, nors tam tik­ruo­se kraš­tuo­se, pa­vyz­džiui, Mal­dy­vuo­se, kad ir kiek kar­tų tep­čiau­si net ir stip­riau­sias ap­sau­gi­nes prie­mo­nes, vis tiek nu­de­gu, nes sau­lė ten la­bai kait­ri ir vi­siš­kai ki­to­kia nei pas mus Eu­ro­po­je. To­dėl ma­no kos­me­ti­nė­je taip pat ke­liau­ja ne tik drė­ki­na­ma­sis kre­mas po nu­de­gi­mo, bet ir pir­ma­jai pa­gal­bai skir­tos vė­si­nan­čios pan­te­no­lio pu­tos“, – at­sklei­džia R. Šir­vins­kas.

Ne­be­džiu­gi­na ir del­fi­nai

Ly­dė­da­mi sa­vo ke­liau­to­jus Mal­dy­vuo­se, Tai­lan­de ar ki­to­se pa­na­šio­se ša­ly­se, Ma­ka­liaus ke­lio­nių agen­tū­ros at­sto­vai taip pat nuo­lat įspė­ja, kaip svar­bu sau­go­tis klas­tin­gų spin­du­lių.

„Vi­sa­da pri­me­na­me: čia ne Lie­tu­va, ne­tgi ne Eu­ro­pa. Ne­nus­vil­ki­te, ne­su­si­ga­din­ki­te ato­sto­gų. Gal kar­tais žmo­nėms ir at­ro­do, kad mes su jais el­gia­mės kaip su ma­žais vai­kais, bet kiek­vie­no­je gru­pė­je at­si­ran­da to­kių, ku­rie vė­liau sa­ko: „Ne­pa­gal­vo­jo­me, ne­ti­kė­jo­me.“ La­biau­siai gai­la, kad taip žmo­nės ap­kar­ti­na sa­vo ato­sto­gas, nes jau pir­mą die­ną nu­svi­lę ne­be­no­ri vyk­ti į jo­kias eks­kur­si­jas lau­ke, o tai bū­na ir įspū­din­gos iš­ky­los ant van­dens, pa­vyz­džiui, del­fi­nų ste­bė­ji­mas ir pan. Ži­no­ma, men­kas ma­lo­nu­mas, kai dėl nu­de­gi­mų ne­ga­li nor­ma­liai iš­si­mie­go­ti, o tai ir­gi tu­ri di­de­lės įta­kos ato­sto­gų ko­ky­bei“, – įžval­go­mis da­li­ja­si pa­šne­ko­vas.

Keliaudamas lėčiau supratau, kad dėl to jaučiuosi geriau. Tada ir pačios kelionės patirtys yra kur kas geresnės.

Ke­lio­nių eks­per­tas pa­ta­ria pa­ma­žu pra­tin­tis ne tik prie sau­lės, bet ir prie kon­di­cio­nie­rių. „Pir­mą nak­tį gal ir bus karš­ta, bet neat­si­kel­si­te skau­dan­čia gerk­le ar net tu­rė­da­mi tem­pe­ra­tū­ros. Tie­sa, ato­sto­gos yra ato­sto­gos, gal­vai – ir­gi, at­si­pa­lai­duo­ji, ne­be­si­rū­pi­ni sa­vi­mi taip stip­riai, kaip tai da­ry­tum bū­da­mas Lie­tu­vo­je. Tik­riau­siai kar­tais ke­liau­to­jams rei­kia leis­ti pa­tiems pa­si­mo­ky­ti iš sa­vo klai­dų“, – svars­to pa­šne­ko­vas.

Pa­ruoš­ti na­mų dar­bus

Nors sa­vos klai­dos skau­džiau­sios, ta­čiau bū­tent as­me­ni­nė pa­tir­tis yra pa­vei­kiau­sia, ge­riau­siai mus mo­kan­ti ke­liau­ti sau­giau ir at­sa­kin­giau, pri­pa­žįs­ta Ma­ka­lius.

Ga­liau­siai ir pa­tys ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­riai ne­siū­lo žmo­nėms už­mirš­tų pla­ne­tos kam­pe­lių, ke­liau­ja­ma ten, kur jau iš­vys­ty­tas tu­riz­mas ir ma­žiau pa­vo­jų. Tie, ku­rie ren­ka­si ni­ši­nes kryp­tis, ga­li ap­si­gink­luo­ti gau­sy­be in­for­ma­ci­jos tiek apie ga­li­mas ri­zi­kas, tiek pa­si­rū­pin­ti ati­tin­ka­mo­mis pre­ven­ci­nė­mis prie­mo­nė­mis, kaip, pa­vyz­džiui, skie­pai.

Pagrindinis Makaliaus patarimas visiems keliautojams – tiesiog nepamesti galvos, nedaryti to, ko nedarytumėte būdami namuose.

„Ga­liu pa­tvir­tin­ti, kad lie­tu­viai – at­sa­kin­gi ke­liau­to­jai. Jie pa­si­ruo­šę, in­for­muo­ti ir man dėl to la­bai džiu­gu. Vis­kas atei­na su pa­tir­ti­mi. Da­bar jau dau­ge­lis yra kur nors skri­dę, ke­lia­vę, o ir vi­so­kiau­sių pa­ta­ri­mų apie ke­lio­nes yra žy­miai dau­giau nei prieš 20 me­tų. Tai jau ne­bė­ra di­de­lė sva­jo­nė, ku­rią rei­kia pa­siek­ti, bet vie­nas bū­ti­nų kom­for­tiš­ko gy­ve­ni­mo da­ly­kų, ži­no­ma, kiek tai įma­no­ma fi­nan­siš­kai“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Atos­to­gų lai­kas – ver­ty­bė

Ma­ka­lius taip pat pa­ste­bi, kad už­sie­ny­je vie­šin­tys tau­tie­čiai vis drą­siau krei­pia­si ir vie­tos me­di­kų pa­gal­bos.

„Man pa­čiam tai te­ko da­ry­ti taip pat dau­gy­bę kar­tų ir pa­tir­tis – tik pa­ti ge­riau­sia. Daž­niau­siai drau­di­mo bend­ro­vės tu­ris­tus siun­čia į pri­va­čias gy­dy­mo įstai­gas. Ten ne­rei­kės lauk­ti ei­lė­se ir medikai pa­da­rys vis­ką, kas pri­klau­so. Taip, iš pra­džių grei­čiau­siai rei­kės su­si­mo­kė­ti už vis­ką pa­čiam ir žy­miai bran­giau, bet pa­skui tas iš­lai­das kom­pen­suos, nes su­ne­ga­la­vai ke­lio­nės me­tu. To­dėl ke­lio­nių drau­di­mą bū­ti­na tu­rė­ti vi­sa­da, be jo nie­ka­da nie­kur ne­ke­liu ko­jos. Man tai yra tik­rai dau­gy­bę kar­tų pa­si­tei­si­nęs da­ly­kas, ypač kai su­si­ję su svei­ka­ta“, – ti­ki­na ke­liau­to­jas.

Rimvydo Širvinsko asmeninio archyvo nuotr.

Kaip sa­ko Ma­ka­lius, ga­li­my­bė kreip­tis pro­fe­sio­na­lios me­di­ci­nos pa­gal­bos pa­ty­rus rim­tes­nių ne­ga­la­vi­mų nu­tei­kia ra­miau psi­cho­lo­giš­kai.

„Žmo­gus tu­ri tei­sę pa­si­nau­do­ti sa­vo drau­di­mu, kad kuo grei­čiau pa­si­jus­tų ge­riau. Tai ne ta si­tua­ci­ja, kai esi na­muo­se, kur gal­būt ga­li iš­lauk­ti. Atos­to­gų lai­kas yra trum­pas ir bran­gus, ne­gi no­ri­te tas ke­lias ato­sto­gų die­nas pra­gu­lė­ti?“ – re­to­riš­kai klau­sia pa­šne­ko­vas.

Nep­ra­ras­ti sa­vi­sau­gos ins­tink­to

Ke­lio­nių eks­per­tas taip pat pri­me­na: vi­sur ir vi­sa­da pai­sy­ki­te hi­gie­nos. „Ke­lio­nė­se la­bai daž­nai plau­nu ran­kas, o jei to­kios ga­li­my­bės nė­ra – de­zin­fe­kuo­ju. Ne­ži­nau, kiek tai man pa­de­da, bet net pu­sant­rų me­tų vi­siš­kai ne­si­rgau, o ke­lia­vau la­bai daug, dau­giau ne­gu 100 kar­tų skri­dau lėk­tu­vu“, – įvar­di­ja pa­šne­ko­vas.

Jei kuriose nors ša­ly­se ne­pa­ta­ria­ma ger­ti van­dens iš čiau­po, re­ko­men­da­ci­jų svar­bu lai­ky­tis, bet vis dėl­to ne­bū­ti­na pul­ti į kraš­tu­ti­nu­mus, lin­kęs ma­ny­ti Rim­vy­das.

„Kai žmo­nės at­si­sa­ko ne­tgi le­du­kų kok­tei­liuo­se, man at­ro­do, kad tai jau per­dė­tas rei­ka­las, nes dau­ge­ly­je vieš­bu­čių tie le­du­kai ga­mi­na­mi iš ge­ria­mo­jo ir filt­ruo­to van­dens“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vas.

Pag­rin­di­nis Ma­ka­liaus pa­ta­ri­mas vi­siems ke­liau­to­jams – tie­siog ne­pa­mes­ti gal­vos, ne­da­ry­ti to, ko ne­da­ry­tu­mė­te bū­da­mi na­muo­se.

„Pradėkite gyventi ato­sto­gų rit­mu lė­tai, pa­ma­žu ir kar­tu ne­pra­ras­ki­te sa­vi­sau­gos ins­tink­to. Ne­ri­bo­ki­te mie­go, nes tai la­bai svar­bus da­ly­kas. Mie­go me­tu mū­sų or­ga­niz­mas at­gau­na jė­gas ir pa­si­rū­pi­na di­des­ne ap­sau­ga. Šis su­pra­ti­mas taip pat atė­jo su me­tais, kai pra­dė­jau dau­giau mie­go­ti. Apsk­ri­tai ke­liau­da­mas lė­čiau su­pra­tau, kaip dėl to jau­čiuo­si ge­riau. Ta­da ir ke­lio­nės pa­tir­tys yra kur kas ge­res­nės“, – ne­lei­džia abe­jo­ti R. Šir­vins­kas.