„Šaltasis tango“: propaganda, įpinta į meno rūbą

Šįsyk buvo kalbama apie propagandą, priešišką informaciją apie Lietuvą, skleidžiamą per didžiuosius kino ekranus visoje šalyje. Mes turime problemą. Ir ta problema – „Šaltasis tango“.

„Šaltasis tango“ – istorinė drama, nukelianti mus į sudėtingą mūsų šalies laikotarpį. Nacių okupacijos laiku susitikę žydų berniukas Maksas (akt. Rinalis Mukhametovas) ir lietuvaitė Laima (akt. Julija Peresild) įsimyli vienas kitą. Tačiau Maksas yra priverstas išvykti į Rusijos glūdumoje esančius vaikų namus. Po daugelio metų Maksas grįžta į Lietuvą ir bando ne tik susigrąžinti Laimos meilę, bet ir atkeršyti už holokausto metu nužudytus savo artimuosius.

Pats žodis propaganda kilo nuo lotyniško žodžio „propagare“. Jis reiškia skleisti žinias, idėjas, informaciją. Mes savo kalboje turime šio žodžio veiksmažodinę formą propaguoti, kuri savyje lyg ir neslepia kažkokios neigiamos reikšmės. Juk propaguojame sveiką gyvenimo būdą, tai ar čia kažkas blogai? Ta tiesa ir tos idėjos, kurias propaguoja „Šaltasis tango“ dabartinio informacinio karo akivaizdoje yra suprantamos kaip akivaizdus priešiškos informacijos transliavimas mūsų šalyje. Tačiau nėra viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Panagrinėkime, kiek gi netiesos, ar tiksliau, alternatyvių faktų mums pateikia šis filmas. Jeigu kalbėtume visiškai paprastai, tai filme yra daugybė teisybės. „Šaltajame tango“ rodoma, kaip lietuviai šaudė žydus ir aktyviai dalyvavo šios tautos naikinime. Netiesa? Deja, bet tiesa. Keli tūkstančiai lietuvių prisidėjo prie žydų tautos naikinimo. Organizatoriai ir šios masinės mirties mašinos autoriai buvo naciai, tačiau vykdymas buvo patikėtas lietuvių rankoms. Vieni tai darė iš baimės, kiti iš priešiškumo žydų tautai, treti galvojo, kad nėra kitos išeities.

„Šaltajame tango“ partizanai, „miško broliai“ vaizduojami kaip banditai, šaltakraujiškai žudantys ir trikdantys ne tik sovietinių okupantų, bet ir paprastų žmonių gyvenimą. Taip irgi buvo. Kai kurie vyrai, galimai net neprisidėję prie kovų už Lietuvos laisvę, prisidengę partizanų vardu, atimdavo iš paprastų kaimo gyventojų maistą, daiktus, niokodavo jų namus.

Tačiau juk nebuvo tik taip, ar ne? Apie tikruosius partizanus ir organizuotą karinį pasipriešinimą sovietų valdžiai net neverta plėtotis. Taip pat nacių okupacijos metais daugybė lietuvių slėpė ir gelbėjo žydus. To įrodymas – Pasaulio tautų teisuolio vardas, suteikiamas žmonėms, gelbėjusiems holokausto aukas. Šiame sąraše yra 844 Lietuvos piliečiai.

Čia buvo pateikti tik du pavyzdžiai, rodantys, kad tuo laikmečiu buvo ir juoda, ir balta. „Šaltasis tango“ parodė tik juoda. Filme partizanai nuolatos vadinami banditais, jų darbai smerkiami. Visiškai nenagrinėjama, nuo ko gi kilo partizaninis judėjimas, kokia pagrindinė idėja privertė vyrus išeiti ir stoti į kovą. „Miško broliai“ filme yra tik ramų gyvenimą trikdantys nusikaltėliai.

Žydų gelbėjimo užuomazga buvo atsiradusi filme, tačiau po peržiūros jūs jos neprisiminsite. Filmas tik dar stipriau prispaudžia ir taip seniai egzistuojančią „žydšaudžių tautos“ etiketę.

„Šaltasis tango“ parodo vieną pusę, visiškai užmaskuodamas kitą. Viso filmo metu tęsiasi naratyvas apie blogus lietuvius. Atmeskime pagrindinius veikėjus ir mes neturėsime nė vieno teigiamo personažo lietuvio. Nė vieno! Nėra net visiškai neutralaus personažo lietuvio, kurio negalėtume aiškiai priskirti nei teigiamų, nei neigiamų personažų grupei. Visi blogi, klastingi, žiaurūs ir nedėkingi. Ar tai sovietams dirbantis stribas Jonas (akt. Dainius Kazlauskas), ar pagrindinį veikėją Maksą su kirviu nugalabyti bandanti kaimo močiutė. Praktiškai nė vienam personažui lietuviui žiūrovas negali jausti simpatijos ar kažkokios atjautos, nes visi tiesiog vienpusiškai blogi.

Filmas neneigia, kad žmonės yra tremiami į Sibirą, bet tas vaizdinys, na, švelniai kalbant, kitoks, negu mes įsivaizduojame. Čia iš anksto žinai, kur važiuosi, kariai dar pasiūlo įsidėti šiltesnių rūbų, o staigus įsiveržimas į namus ir pasakymas susiruošti per pusvalandį „Šaltojo tango“ pasaulyje, atrodo, neegzistuoja.

„Šaltasis tango“ susideda iš daugybės mažų detalių, kurios susipina į istoriją, kurią pamatęs žiūrovas gali susikurti visiškai vienpusį požiūrį į to laikmečio istoriją. Tokie maži akcentai, kaip „okupacijos“ pakeitimas „išlaisvinimu“ nupiešia paveikslą, kuris naudingas dabartinei Rusijos valdžiai. Labai svarbu paminėti, jog filmo pabaigoje pateikiami žuvusių skaičiai yra netikslūs. Tačiau, mano manymu, daug svarbesnis šio filmo dalykas yra ne melas, o, kaip tik, rodoma tiesa. Viena tiesa, nerodant kitos. Čia yra tikroji propaganda, įpinta į meno rūbą.

Didelė problema yra tai, kad kūrybinė filmo grupė nekūrė propagandinio filmo. Jie kūrė istorinį filmą. Jie kūrė pagal faktus, kuriais tiki. Tie žmonės gyvena šalyje, kurioje reabilituojamas Stalino įvaizdis, kuomet jis tampa ekonomikos gaivintoju, o ne žiauriu diktatoriumi. Baisiausia, kad tuo nėra abejojama. Viskas priimama kaip šventa tiesa. Rusijos kultūros ministerijai vienas malonumas finansuoti filmą, kuriame dar kartą parodomas seniai kartojamas faktas: lietuviai yra nacionalistai, žydšaudžiai, o partizanai – nusikaltėliai.

Suprantu, kodėl Rusijoje yra kuriami tokie filmai. Suprantu, kodėl žmonės tiki tais faktais, kurie rodomi. Aš suprantu, kodėl Kremliui naudinga finansuoti tokių filmų statymą ir platinimą buvusiuose okupuotuose kraštuose. Dievaž, nors šiek tiek pikta, bet aš net suprantu Dainių Kazlauską ar Andrių Bialobžeskį, kurie nusifilmavo šioje juostoje. Tačiau niekaip negaliu suprasti, kaip buvo leidžiama šį filmą filmuoti Lietuvoje? Dabar kyla pasipiktinimas, jog kino platintojai paleido „Šaltąjį tango“ į mūsų rinką, jog kino teatrai jį rodo (nors, pagarba vienam kino teatrui, kuris atsisakė tai daryti). Kritikos strėlės sminga ir į institucijas, kurios įžvelgė Rusijos propagandą, tačiau pažymėjo, kad menas nėra cenzūruojamas. Tačiau protu nesuvokiama, kaip kažkokie vertinimai nebuvo padaryti prieš leidžiant filmą kurti ir filmuoti Lietuvoje. O jei buvo, tai ko jie, atsiprašant, verti? Ar mes piktinsimės Kaune nufilmuotu rusų filmu apie psichinį ligonį Romą Kalantą tik tada, kai jis jau bus sukurtas? Žinoma, kiek per brutalus pavyzdys, bet esmę supratote. Rusai sukūrė priešišką filmą apie Lietuvą ir nufilmavo jį... Lietuvoje. Ironiška, bet graudu.

Dėl suprantamų ir jau aptartų priežasčių, ši filmo apžvalga nelabai apžvelgia šį filmą kaip kinematografinį kūrinį. Tačiau nelabai ką doro apie „Šaltąjį tango“ kaip meno kūrinį ir galima pasakyti. Siužetas yra kiek migdantis ir chaotiškas. Kadrai, vaizduojantys praeityje nutikusius įvykius ar veikėjų atsiminimus, filmui bėgant tikrai įkyri ir atsiduoda prastu meninio apipavidalinimo supratimu. Aktorių vaidyba yra ganėtinai nyki. Jeigu tikitės pamatyti karštą pagrindinių veikėjų meilę, deja, jos nebus. Tarp personažų visiškai nėra jokios chemijos. Makso glamonės su Laima būna panašesnės ne į aistrą, o kaip alkanas plėšrūnas kimba doroti mėsos. Iš aktorių kolektyvo galima pasidžiaugti lietuvių D. Kazlausko, A. Bialobžeskio ir ruso Sergejaus Garmašo pasirodymais, kurie nebuvo kažkuo išskirtiniai, tačiau nedvelkė per dideliu teatrališkumu ar nenatūralumu. Filmą galima pagirti už laikmečio atmosferos atkūrimą, pasitelkiant dekoracijas, kostiumus, muziką. Kai kuriems žiūrovams bus smagu pamatyti ir Vilniaus bei Klaipėdos vaizdus.

„Šaltasis tango“ – filmas, kuris greitai bus pamirštas, nes niekuo neišsiskiria iš panašios tematikos kūrinių, o daugeliui dar ir visa galva nusileidžia. Vienintelė priežastis kalbėti apie šį filmą yra jo propagandinė paskirtis. Šį kartą tai turėtų būti pamoka, kaip buvo leista tokį filmą kurti ir filmuoti Lietuvoje. Vis tik labiausiai neraminantis dalykas yra tas, jog Kremliaus propagandos mašina atsigręžė į mūsų istorijos puslapius ir pateikia savo matymą kino forma. „Šaltasis tango“ gali būti tik pradžia kūrinių, savaip interpretuojančių mūsų šaliai svarbius įvykius ir laikotarpius. Mums belieka likti budriems ir atsiminti: niekada nėra tik vienos istorijos pusės.

P.S. Filme tango nėra šokamas.

buvaukine.lt