"Kol jaunas, esi pats sau labai svarbus. Paskui svarbesni tampa kiti", – tvirtina Regimantas Adomaitis, vienas garsiausių lietuvių aktorių, teatro scenoje ir kine sukūręs per šimtą vaidmenų, kurie įvertinti nacionaliniais, anksčiau – ir sovietiniais apdovanojimais.
Girdvainis Arūno Žebriūno 1974 m. muzikiniame filme "Velnio nuotaka" pagal Viačeslavo Ganelino muziką, Donatas Vytauto Žalakevičiaus 1965 m. juostoje "Niekas nenorėjo mirti", Kaligula 1983 m. Jono Vaitkaus Kauno dramos teatre režisuotoje Albert'o Camus "Kaliguloje", Mindaugas Irenos Bučienės 1994 m. režisuotame Justino Marcinkevičiaus "Mindauge" – vos keletas jo garsių vaidmenų. Dabar beveik be grimo R.Adomaitį galima išvysti repertuariniame Vilniaus mažojo teatro Rimo Tumino režisuotame spektaklyje "Paskutiniai mėnesiai".
– Intriguoja, kad jaunystėje įgytą fiziko ir matematiko profesiją iškeitėte į aktoriaus duoną. Formulių mokslas pasirodė per sausas?
– Seniai visa tai buvo – dinozaurų laikais. Geriau apie šiandieną pakalbėkime.
– Gerai. Kokia ta šiandiena, kai dažnai nebereikia skubėti į teatrą, filmavimus?
– Atsikeliu – už lango šalta, o sniegenos skraidžioja. Išeinu jų palesinti. Kažkas gyvena, kažkas miršta, kažkas gimsta, kažką nuveikiame, ant kažko burnojame. Kartais man atrodo, kad mes per daug įsikibę žodžio "krizė": visą laiką blogai, blogai, blogai. Ar tik mes nesam nuolatos besiskundžianti, verkšlenanti tauta? Gal dėl to ir mūsų didžiulė valstybė, kažkada Vytauto ir kitų kunigaikščių sukurta, subyrėjo, kad mes per daug aimanuojame, o nesiimame konkrečių veiksmų.
– Jūsų aktoriaus talentas įvertintas daugybe apdovanojimų, sovietmečiu jums buvo suteikti visi įmanomi aktoriaus garbės vardai. Ko reikia, kad aktoriaus darbas būtų pastebėtas?
– Nereikia stengtis būti pastebėtam. Reikia dirbti. Jei žmogus tai daro, ką nors gyvenime vis vien pasieks. O jei galvosi tik apie paviršių, sėkmę, blizgesį – pačiam sau kenksi ir mažinsi šansus ką nors reikšminga sukurti.
– Sovietmečiu daug filmuodavotės visoje Sovietų Sąjungoje. Namuose turbūt dažnai jausdavotės kaip svečias?
– Šį klausimą reikėtų užduoti mano namiškiams. Bet greičiausiai taip ir buvo – kartais mėnesiais nebūdavau namie. Tačiau į kiną žiūrėjau rezervuotai – man visada svarbiau buvo teatras. Tais laikais, kad ir labai daug filmuodavausi, kiekvienais metais vaidindavau ir naujame spektaklyje teatre. Niekada neperėjau vien į kiną.
– Ilgi išsiskyrimai neretai tapdavo išbandymais aktorių šeimoms. O jūs, nors jūsų talento gerbėjų būta daug ne tik Lietuvoje, šeimą kažkaip išsaugojote.
– Gerai sakot "kažkaip" (juokiasi). Neturiu jokių receptų ir nesmerkiu tų, kurie šeimos neišsaugojo. Nesmerkiu tų susižavėjimų ir nukrypimų. Gyvenimas yra sudėtingas ir įvairus. Mano gyvenimas taip susiklostė – esu prisirišęs prie savo šeimos. Ir tuo džiaugiuosi. Yra toks dalykas meilė, kuris daug lemia, nepriklausomai nuo atstumų ir laiko, praleisto atskirai.
– Sakot, susižavėjimų, nukrypimų būdavo. Jums jų irgi teko patirti?
– Norit apie meilužes paklausti? Štai ką pasakysiu: mano kartos žmonės turėjo daugiau atsakomybės. Mes buvome auklėjami branginti šeimos vertybes, jų iš šiandienio jaunimo labai pasigendu. Pasiduodama impulsui, akimirkos žavesiui. O kad žmogus pirmiausia yra atsakingas už tuos, kurie jį supa, apie tai nepagalvojama. Apie tai ir Antoine'o de Saint-Exupéry "Mažajame prince" rašė. Kai šią nuostatą turi nuo pat vaikystės, lengviau tarp visokių kalnų išlaviruoti.
– Dėmesys jus pamalonina ar vargina?
– Kai taip susenau, kad beveik niekas manęs nebeatpažįsta, visai malonu, kai atpažįsta. O kai dažnai atpažindavo, būdavau taip pripratęs – atrodė natūralus dalykas. Jei kas nors nepastebėdavo, net pasipiktindavau: čia gi aš, aš. Ambicijos, egoizmas, savojo "aš" sureikšminimas būdingas visiems žmonėms, užsiimantiems menu. Bet laikas čia labai gražiai viską pakoreguoja. Bėgant laikui vis labiau imi atsisukti į kitus, į pasaulį. Pradedi nereikalauti, kad tave pastebėtų kiti, o bandai pastebėti, suprasti kitus. Dėmesys nukrypsta į išorę, nebe į save. Imi suprasti, kad pasaulyje yra daug įdomesnių, svarbesnių, gražesnių, vertų dėmesio dalykų nei tavo mažutis "aš". Kuris jaunystėje būna išpampęs ir reikalauja sau peno.
– Vilniaus mažajame teatre vaidinate R.Tumino režisuotame spektaklyje "Paskutiniai mėnesiai". Jūsų lūpomis senelių namuose gyvenantis tėvas apmąsto praėjusį gyvenimą, prisimena nutolusį sūnų, susimąsto ir apie išėjimą. Ar gyvenime esate linkęs į panašius apmąstymus?
– Pjesę pasirinkau pats. Man ji aktuali, įdomi. Joje kalbama apie gyvenimą, jo prasmę, mirtį. Tai yra esminiai dalykai, amžinosios temos, kuriomis turi kalbėti menas. Ieškojau tokios pjesės, kuri leistų man kalbėti iš scenos beveik be grimo, be personažo kaukės, kurią paprastai užsidedi eidamas į sceną. Čia kalbėjimas su žiūrovu vyksta asmenišku "aš" be klouno kaukės.
– Su trimis suaugusiais sūnumis dažnai susitinkate?
– Jaunėlis Mindaugas gyvena pas mus, vidurinysis Gediminas gyvena užsienyje, jį retai matau. Vyriausias Vytautas yra sukūręs šeimą, gyvena atskirai. Turiu keturis anūkus. Esu visiškas senelis. Nueiname į teatrą, kiną, kartu paskaitome knygas. Norėtųsi su anūkais daugiau laiko praleisti, bet žinote – kuo toliau, tuo laikas greičiau bėga. Atrodo, nieko nenuveikei, o diena jau prabėgo.
– Netrukus švęsite 73-iąjį gimtadienį. Kaip jį pažymėsite?
– Ačiū, kad priminėte. Žmonės, kurie nepažįsta aktorių, mano, kad mes visą laiką apsupti žmonių – šurmulys, šampanas ir taip toliau. Turiu paneigti: visi artistai yra labai vieniši. Turi vieną kitą draugą, su kuriais bendrauja. Ir mes turime vieną dvi šeimas. Tikiuosi, kad jie ateis, kartu išgersime taurę vyno. O šiaip gimtadienis – eilinė diena.
Iš R.Adomaičio biografijos:
Gimė 1937 m. sausio 31 d. Šiauliuose.
1959 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą.
1962 m. įgijo aktoriaus diplomą Vilniaus konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos akademija). 1963–1967 m. dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre.
Nuo 1967 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.
1985 m. suteiktas SSRS liaudies artisto vardas.
1988 m. tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu.
Sukūrė per 50 vaidmenų teatre, 60 vaidmenų kine. Kūrybinė veikla įvertinta 6 nacionaliniais apdovanojimais.
Naujausi komentarai