R. Bakstys: laikausi nuostatos – kol judu, tol gyvenu

– Socialiniuose tinkluose esate pasivadinęs slapyvardžiu Rokas Move, kuris reiškia judesį. Ar dėl to, kad judėti jums – be galo svarbu?

– Taip. Laikausi nuostatos – kol judu, tol gyvenu. Iš tiesų visas žmogaus organizmas, net jo smegenys, nervų sistema sudėlioti taip, kad mes judėtume. Juk be judesio net žodžio negalėtume ištarti – liežuvio nepajudintume. Todėl ir sakau, kad judėjimas yra svarbiausia žmogaus funkcija.

Kada tai supratau? Jau nuo mažų dienų, nes, kiek save pamenu, visada buvau susijęs su vienu ar kitu sportu. Jei turite omenyje filosofinį suvokimą, tai... hmm? Apie judesį kaip žmogaus gyvybės išraišką ėmiau mąstyti gal prieš gerą dešimtmetį, kai pradėjau keliauti aplink pasaulį.

– Prieš ketverius metus apie jus skaitėme: „Vilnietis treneris Rokas Bakstys kilo karjeros laiptais vienoje telekomunikacijų bendrovėje, tačiau kartą, sulaukęs ne pirmo siūlymo paaukštinti pareigose, suvokė: jei sutiks – strigs.“ Metėte darbą ir leidotės į savęs paieškas. Šiandien jums duotas dar vienas išbandymas – tapote naujojo dirbtinės bangos baseino sporto direktoriumi. Ar nepabėgsite vėl?

– Ne (juokiasi). Matote, dabar yra visai kitokia situacija. Šitų pareigų ėmiausi, nes matau galimybę Lietuvoje populiarinti banglenčių kultūrą. Dirbtinės bangos baseinas leis šio sporto entuziastams mėgautis kokybiškomis bangomis visus metus. Tai didžiulis žingsnis ne tik populiarinant banglenčių sportą Lietuvoje, bet ir prisidedant prie sportininkų ruošimo tarptautinio lygio varžyboms, ugdant naująją šio sporto mėgėjų ir profesionalų kartą.

Nors mūsų Baltijos jūroje banglenčių sportu žmonės užsiima jau daugybę metų, tačiau banglenčių kultūra mums dar yra gana naujas reiškinys. Esu girdėjęs ne iš vieno žmogaus, kaip jis su padanga dar prie sovietų gaudydavo bangas.

Pats čiuožimo banga sportas žinomas jau nuo seniausių laikų, tik lietuviai kažkodėl vis dar galvoja, kad Baltijos jūroje to daryti neįmanoma. Įmanoma. Ir mes tai darome! O dabar dar turėsime ir dirbtinės bangos baseiną, kuris, tikiu, padės reikšmingai pakelti šio sporto lygį, padėti atletams pasiekti naujų aukštumų.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kai Druskininkuose duris atvėrė sniego arena, netrukus atsirado ir šio sporto atstovų, rodančių gana aukštą lygį. Tas pats, manau, bus ir su banglenčių sportu, kai atsiras reali pagalba šiai kultūrai augti.

R. Baksčio asmeninio archyvo nuotr.

– Trumpam grįžkime prie mūsų gimtosios Baltijos. Japonijoje, kur jums kurį laiką teko gyventi, išbandėte skirtingas bangas. Ar skirtingi bangų tipai egzistuoja ir Baltijos jūroje?

– Skirtingi bangų tipai priklauso nuo pakrantės dugno ir dar nuo to, iš kaip toli atkeliauja bangavimas. Baltijos jūroje mes turime tik vėjo sukeltas bangas. Kai vėjas nebepučia – jūra rami. Žodžiu, Baltijoje mes galime gauti gerų bangų, bet jos, palyginus su kitomis jūromis ar vandenynais, būna labai trumpalaikės.

Bangos taip pat gali būti aštresnės ir švelnesnės. Tai priklauso nuo dugno. Kadangi Baltijos dugną sudaro smėlis, tai čia mes turime gana lengvas, labiau pradinukams skirtas bangas, o tų aštresnių pasitaiko kur kas mažiau. Geriausia vieta Lietuvoje gaudyti bangas yra Melnragė, kur į krantą, būna, ritasi ir 3–4 metrų aukščio bangos. Jei didesnės – ant banglentės pasidaro per sunku naviguoti.

– Kad banglenčių sportu ir apskritai kūno judesiu užsiimate ne vienus metus, jau supratome, bet televizija, darbas prieš kameras – ar tai jums naujiena? Ar lengvai sutikote tapti „LNK iššūkis. Pagauk bangą!“ dalimi?

– Nelabai turėjau kito pasirinkimo – tiesiog buvau įtrauktas (juokiasi). Kadangi projektas susijęs su banglentėmis, norėjau į jį įnešti truputį kontrolės – pasidalyti savo žiniomis, kad jo rengėjai nenuvažiuotų ten, kur nereikia. Taip pat – didesnei žmonių auditorijai pristatyti, kas yra banglenčių kultūra, parodyti, koks tai smagus sportas.

Kadangi projektas susijęs su banglentėmis, norėjau į jį įnešti truputį kontrolės, taip pat – didesnei žmonių auditorijai pristatyti, kas yra banglenčių kultūra, parodyti, koks tai smagus sportas.

Projekte aš būsiu pagrindinis treneris, bet man pagelbės ir daugiau kolegų. Jau testuojame bangą, šildome vandenį… Dalyvių laukia 26–27 laipsniai šilumos – taigi, beveik tropikai!

– Projekte sutiko dalyvauti dešimt garsių Lietuvos žmonių. Savo stiprybę, susikaupimą ir didžiulį azartą jie demonstruos norėdami būti ant bangos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Ar jie varžysis tarpusavyje, o gal turės konkurentų komandą?

– Projekte dalyvaus dešimt garsių Lietuvos žmonių ir dešimt išrinktųjų. Išrinktiesiems darėme specialią atranką – kalbėjomės su jais, fiziškai testavome, kol galiausiai iš daugybės norinčiųjų atsirinkome dešimt. Tai puikūs, stiprūs žmonės, tikiu, parodysiantys labai gerus rezultatus ir sukursiantys daug smagių akimirkų žiūrovams. Kažkas iš jų gal ir yra bandęs stovėti ant lentos, bet iš esmės visi dalyviai šiame sporte yra naujokai.

Tas pats ir su žvaigždėmis. Kiek žinau, nė vienam iš jų banglentės nėra laisvalaikio hobis. Taigi, visi pradės šį iššūkį nuo nulio. O kaip seksis, priklausys nuo daug ko: nuo fizinės patirties vaikystėje, paauglystėje, nuo koordinacijos, lankstumo, kūno valdymo, gebėjimo greitai prisitaikyti prie situacijos ir pan.

Visi šie žmonės projekte mokysis čiuožti banglente, o televizijos žiūrovai stebės jų progresą ir balsuodami prisidės prie geriausiojo rinkimų.

R. Baksčio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar bent vieną iš savo būsimų mokinių – šio šou dalyvių – pažįstate?

– Kadangi neturiu televizoriaus, nelabai ką žinau apie Lietuvos popkultūrą. Kaip stebėsiu projektą? Na… juk matysiu viską iš vidaus.

Vietoj televizoriaus naudoju kompiuterį – tada galiu žiūrėti, ką noriu ir kada noriu. Taikymasis prie konkretaus laidų tinklelio man netinka – turinį mėgstu pasirinkti pats.

– Esate daugkartinis Lietuvos banglenčių sporto čempionas, pasaulio banglenčių čempionatų dalyvis. Ne visi aukštą lygį pasiekę sportininkai nori ir geba būti treneriais. Kada supratote, kad jums tai puikiai sekasi?

– Turbūt tada, kai vis kas nors paprašydavo pamokyti dar paauglystėje. Žmonėms patikdavo, kad paprastai ir greitai perteikiu reikiamą informaciją, o svarbiausia – kad duodu jos ne per daug. Tik tiek, kiek reikia konkrečiu metu, kad žmogus taptų geresnis savo veikloje.

Norint pasiekti tam tikrą lygį sporte, reikia daugybės žingsnių. Mano taktika – geriau pasakyti mažiau, bet atrasti tą tinkamą seką, kuri padėtų sustiprėti.

R. Baksčio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar sunku patekti tarp jūsų mokinių? Kalbu apie gyvenimą – ne apie projektą…

– Treniruoju tik tiek, kiek man malonu. Aišku, esu išbandęs visko: dirbęs po 12–14 valandų per dieną. Bet supratau, kad, norint pajausti malonumą, reikia balanso. Todėl šiandien į savo mokytojavimą žiūriu daugiau kaip į hobį negu į darbą.

Dirbdamas su konkrečiais žmonėmis aš ieškau judesių, skirtų asmeniškai jiems. Kalbu ne tik apie banglentes, bet apskritai apie kūno judesio treniruotes. Pradėję dirbti kartu mes pirmiausia išsikeliame tikslus ir ieškome tos praktikos, kuri konkrečiam žmogui būtų pati naudingiausia ir būtinai – kuri patiktų. Svarbu, kad judesys teiktų džiaugsmą ir mano mokinys norėtų tai daryti.

Tiesa, nedirbu su tais žmonėmis, su kuriais nejaučiu sinergijos. Jei su jais dirbčiau, bloga energija persineštų ir į kitas pamokas, gadintų mano mokytojavimo praktiką, o to aš visai nenoriu.

– Ką darysite, jei projekto dalyviai ims ginčytis, veltis į konfliktus? Kaip tuos žodžių laužus gesinsite?

– Kas bus, jeigu bus? Nežinau. Matysim. Šiaip jau, kilus ginčui, esu linkęs kalbėtis ir aiškintis, ieškoti bendro vardiklio. Sakote, žvaigždės įnoringos? Bet aš – jų treneris. Jei norės mokytis, įnorius teks padėti į šalį. Kita vertus, jei tų įnoringųjų ir pasitaikys – žiūrovams nuo to bus tik smagiau.

Aš pats studijų metais buvau linkęs ginčytis su dėstytojais, nes jie ne taip formulavo judesio principus. Prieš dešimt metų buvo populiaru sakyti, kad taip daryti negalima, o štai taip – prašom. Mus baugino, kad jei darysim taip, kaip negalima, – nusisuksim sprandus, kažką susilaužysim ir pan. Bet aš žinojau, kad nėra blogų judesių, o tiktai jiems nepasiruošęs kūnas.

– Neseniai kalbėjausi su viena iš naujojo šou „LNK iššūkis. Pagauk bangą!“ dalyvių Erika Vitulskiene. Ji mano, kad banglenčių sportas turi mažesnę traumų tikimybę nei kiti ekstremalūs sportai, nes veiksmas vyksta vandenyje. Ar ji teisi?

– Banglenčių sporte žmogus turi išsilaikyti ant banglentės čiuoždamas jūros ar vandenyno bangomis. Kadangi tai – ekstremalus sportas, ir pats esu patyręs ne vieną traumą. Tačiau šou treniruotės vyks baseine, tai, manau, saugesnės aplinkos mokytis šio sporto subtilybių banglenčių pasaulyje nėra.

Beje, baseine galės treniruotis tik tie, kurių kūno svoris didesnis nei 30 kg. Mažiems vaikams mūsų banga per stipri, nors jūroje jas drąsiai gaudo net dvimečiai ar trimečiai.

Jei dalyviai klausys trenerių, tikiu, kad sugebės išvengti traumų. Kita vertus, patys žinote, kad slystelėti galima net lipant iš vonios.

R. Baksčio asmeninio archyvo nuotr.

– Kuris dalyvis, jūsų nuomone, turi daugiau šansų laimėti: tas, kuris visą gyvenimą aktyviai treniravosi, ar tas, kurio koordinacija pavyzdinė, o gal tas, kuris geba išlikti ramus kaip belgas?

– Atsakymas paprastas: tas, kuris daug sportavo vaikystėje, paauglystėje, nes tuo metu vystosi visi žmogaus judėjimo įgūdžiai. Kuo daugiau skirtingų sportinių veiklų vaikas išbandė, tuo jam, jau suaugusiam, lengviau įvaldyti naujas sporto šakas. Aišku, dabartinis fizinis pasiruošimas irgi turi įtakos, bet vaikystėje įgyti pagrindai kur kas veiksmingesni.

– Esate vadinamas vieninteliu Lietuvoje „virvės žmogumi“. Sakote, kad sukant virvę energija ima tekėti visu kūnu ir kad išlavinęs sukimą žmogus tampa laisvas, koordinuotas. Kokią virvę turite omenyje ir ar šio meno mokysite LNK iššūkio dalyvius?

– Šiuo metu planuose jos neturiu, bet iš tiesų, dirbant su virve galima išmokti daug atletinių judesių, kurie atsikartoja ir banglenčių sporte.

Sakote, žvaigždės įnoringos? Bet aš – jų treneris. Jei norės mokytis, įnorius teks padėti į šalį. Kita vertus, jei tų įnoringųjų ir pasitaikys – žiūrovams nuo to bus tik smagiau.

Su virve mes treniruojame tris pagrindinius žmogaus judesius – žingsnį, mostą ir smūgį arba metimą. Šių trijų judesių kombinacija sudaro bet kokį sportą.

– Jūsų socialinėje medijoje gausu vaizdo įrašų, kaip meistriškai sukate virvę. Kalbant su humoru, šiek tiek primena scenas iš filmuko apie Kung Fu Pandą...

– Tokių judesių galima pamatyti ir kitose praktikose su kitais minkštaisiais ginklais (grandine, virve, nunčiakais). Viskas vyksta per aštuoneto – begalybės – judesį.

Rytų kovos menai ir buvo pagrindas, iš kurio ilgainiui išsivystė „rope flow“ – manipuliacija su virve. Vakarų kultūroje tai dar naujas judėjimas, nors jo pirmtakų šaknys siekia tūkstančius metų.

Pirmą kartą apie virvės sukimą išgirdau tada, kai ėmiau gilintis į kung fu minkštuosius ginklus. Vienas iš mano trenerių pasiūlė išbandyti virvę, kuri man taip ir prilipo. Supratau, koks tai geras kūno koordinacijai skirtas dalykas. Virvė sujungia viską į vientisą judesį. Užsispaudimai, skausmai, įtampa kūne (užstrigusi energija) – viskas, su ja išjudinus, ima tekėti kūnu kaip vanduo. Štai kodėl sukti virvę ėmiau mokyti ir savo treniruojamus žmones.

R. Baksčio asmeninio archyvo nuotr.

– Projekto dalyviai norės būti ant bangos ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Kaip po keturių mėnesių mokymų bus renkamas šio šou laimėtojas?

– Manau, kad tas, kuris parodys didžiausią nuoseklų progresą, ir taps laimėtoju.

– Prašnekome apie pergales, tad negaliu nepaklausti, kokia didžiausia pergalė jūsų gyvenime?

– Na, kalbant apie sportą, esu daugkartinis Lietuvos banglenčių sporto čempionas, pasaulio banglenčių čempionatų dalyvis.

Jei ne iš sporto srities, tai didžiausias mano pasiekimas – šeima. Su Giedre turime 3 mėnesių dukrą Bruknę. Su ja jau dabar treniruojamės. Kas rytą kartojame pratimus, skirtus tokio amžiaus kūdikiams, o nuo trijų mėnesių pradėsime užsiiminėti akrobatika.

Mano antroji pusė kažkada buvo mano mokinė. Dabar ji užsiima visomis tomis pačiomis veiklomis, kokiomis užsiimu ir aš – aktyviai sportuoja, čiuožia banglente, suka virvę, laipioja po kalnus ir pan. Mūsų gyvenimo būdas labai sutampa, dėl to ir esame kartu. Gimus Bruknei skirtumas tik tas, kad dabar viską darome trise. Kai prie mūsų prisijungė dukra, savo gyvenimo nepakeitėme – gyvename ne aplink tą trečią mažą asmenį, bet kartu su juo. Prisitaikėme.

Mums diena be sporto – bloga diena: turime būtinai pasportuoti, pajudėti.

– Žmogaus gyvenimas labai banguotas – čia tu viršuj, o čia, žiūrėk, jau apačioj... Ko jūsų gyvenime ligi šiol buvo daugiau?

– Visko būta. Neišvengiau ir situacijų, kai, rodės, pasiekiau visišką dugną. Vis dėlto, žiūrint iš banglentininko perspektyvos, tos apačios – visai neblogas dalykas. Geras apatinis posūkis yra jau pusė darbo kelyje aukštyn.

Gyvenime esu optimistas, tad, žiūrėdamas atgal, daugiau atsimenu gerus dalykus. Atsispiriu ir vėl judu į priekį. Tuo bangos filosofija man ir patinka, kad čia niekada ir niekas nebūna vienodai.

– Ko palinkėtumėte sau ir „LNK iššūkis. Pagauk bangą!“ dalyviams?

– Ramybės. Ateina žiema. Ji bus gera atsvara aktyviam banglenčių sportui, nes gyvenime visame kame turi būti balansas ir harmonija. Ar projekto dalyvius mokysiu vidinės ramybės? Norėčiau, nes banga yra labai nuostabus dalykas: jei bandysi kažką paskubinti, ji tave nubaus. Turi viską daryti ramiai, gražiai, tvarkingai, neperspausdamas – tik tuomet išgausi patį geriausią rezultatą.