M.Parras: vieniems – genijus, kitiems – nerimtas fotografas

Popkultūrą į fotografiją atnešęs britų fotografas Martinas Parras prisipažįsta dėl savo iš pirmo žvilgsnio nelabai rimtos kūrybos vis dar sulaukiantis kritikos.

Ir kritikuojamas, ir gerbiamas

Netiesioginės kritikos britų fotografijos žvaigždė sulaukė ir Kaune. Atidarant M.Parro kūrybos parodą, Kauno fotografijos galerija ūžė tarsi bičių avilys. Seniai parodos atidaryme nebuvo tokios gausios ir užsienietiškos publikos, suburtos festivalio „Kaunas Photo“ iniciatyva. Šypsena – pirmoji reakcija, kurią sukelia daugelis šiuolaikinės visuomenės grimasas ironiškai pateikiančių M.Parro nuotraukų. Vis dėlto žvelgdami į 58-erių brito nuotraukas šypsojosi ne visi.

„Tik nerašykite apie šią parodą gerai. Jokio meno čia nematau. Mūsų fotografijos grandai, rengdami parodą, iš čia eksponuojamų nuotraukų nė vienos nebūtų atrinkę. Na, galbūt tai pažintinė paroda, bet tikrai ne menas“, – tikino parodos atidaryme sutiktas vyresniosios kartos fotografas.

„M.Parras – vienas mano mėgstamiausių fotografų, aš fotografuoju panašiai kaip jis“, – priešingą nuomonę pateikė jaunosios kartos fotografas Donatas Stankevičius.

Labiausiai pripažįstamas kaip dokumentinės fotografijos ir fotožurnalistikos atstovas, daugelio solidžių fotografijos apdovanojimų savininkas, M.Parras niekada nelinko taikytis prie rimtiems fotodarbams taikomų standartų.

Per savo karjerą jis dirbo įvairiose fotoagentūrose ir keletą iš jų metė, nes jo individualus požiūris į tai, ką ir kaip reikia fotografuoti, nesutapo su agentūrų nuomone. Agentūrose reikalauta pasaulio problemas pateikti vadovaujantis teigiamomis humanistinėmis pažiūromis. M.Parrui toks požiūris netiko – iš prigimties ironiškas, šį požiūrį jis perkėlė į fotografijas. Jis vienas važinėja po pasaulį ir ieško iš pirmo žvilgsnio žiniasklaidai neaktualių temų.

Prieš objektyvą – (ne)prabanga

M.Parras, karjeros pradžioje pats pelnęs didžiausio Europos fotografijos festivalio „Rencontres d'Arles“ prizą, prieš metus „Metų atradimo“ apdovanojimui pasiūlė lietuvį Rimaldą Vikšraitį. Nors lietuvis fotografuoja niūrų nespalvotą lietuvišką kaimą su skerdžiamais gyvuliais, prasigėrusiais suaugusiaisiais ir nežinia kaip išgyvenančiais vaikais, o M.Parras – atrodytų, pernelyg spalvingus gyvenimo vaizdelius su dirbtiniu dangumi ir balandžiais nusėstų turistų būriais labiausiai lankomose pasaulio vietose, jų fotografijose yra šis tas bendra.

Kaune eksponuojamos kelių serijų M.Parro nuotraukos, sukurtos 9-ajame XX a. dešimtmetyje, videoprojekcijose – ir vieno naujausių ciklų „Prabanga“ („Luxury“) darbai. Tik prabanga M.Parro fotografijose – kiek netradicinė. Priešais jo objektyvą – ant elegantiškos moteriškos skrybėlaitės nutūpusi musė arba dėmė ant vakarinės suknelės.

Kaune mielai bendravęs su fotografais – nuolat buvęs apsuptas lietuvių ir užsieniečių – žurnalistams skirtą laiką fotografas skaičiavo minutėmis. Per pokalbį britas laidė humorą ir, atrodė, stengėsi kuo greičiau pabėgti atgal pas kolegas.

– Jūsų nuotraukos yra ganėtinai toli nuo to, ką mes esame įpratę vadinti dokumentine fotografija. Tai, ką jūs fotografuojate, neatrodo labai rimta… – paklausėme M.Parro.

– O, tai rimta, tik nuotraukos neatrodo labai rimtai – jos atrodo spalvingos, linksmos. Jos atrodo tarsi pramoginės. Tai yra žaidimas, kurį aš žaidžiu: siekiu, kad mano nuotraukos būtų malonios, atviros, suprantamos, spalvingos, bet tai yra labai rimta fotografija.

– Tačiau kai jūs pradėjote fotografuoti savo stiliumi, ar jūsų nekritikavo vyresni kolegos, nesakė: Martinai, tai, ką ir kaip tu fotografuoji, yra nerimta?

– O taip, mane kritikavo, prieš 25–20 metus sulaukdavau nemažai kritikos, bet nebūtinai iš vyresniųjų – mane kritikavo žmonės iš humanitarinės srities, humanistinių nuostatų fotografai. Tai buvo ir jauni žmonės, ir vyresnioji „Magnum“ (garsi tarptautinė fotografų korporacija – aut. past.) karta, ir kiti labiau tradiciniai „Magnum“ fotografai.

– Ar tai, kas jums yra fotografijos objektas, visada sutampa su oficialia „Magnum“ pozicija?

– Nėra tokio dalyko, kaip oficiali „Magnum“ pozicija, nes „Magnum“ yra 55 žmonių būrys, ir mes visi esame skirtingų įsitikinimų.

– Nors pirmoji reakcija į jūsų nuotraukas paprastai yra šypsena, už jos slepiasi rimti dalykai. Jūsų akimis, kokie?

– Mano darbas nėra pasakyti, apie kokius rimtus dalykus kalbu. Aš užmetu tinklą, žmonės turi patys atrasti jiems skirtą žinią, aišku, jei jie to nori. Tai ne privaloma, o savanoriška.

– Jei žmonės jūsų nuotraukose mato vartotojiškos visuomenės kritiką, mus užvaldžiusius prekių ženklus, dirbtinių dalykų priėmimą už tikrus, vaikus, kuriais nelabai rūpinamasi, – jūs tam neprieštaraujate?

– Aš nesirengiu jums pasakyti, ką galvoti žvelgiant į mano fotografijas.

– Bet jūs neprieštaraujate tokiai interpretacijai?

– Kaip galėčiau? Aš su niekuo ir dėl nieko nesiginčiju. Žmonės gali galvoti, ką tik nori. O jei pradėsite kasti, mano fotografijose galima rasti rimtesnių, gilesnių dalykų. Nes jos – dvilypės.

– Vienas jūsų parodos atidaryme sutiktas vyresnis fotografas tvirtino, kad tai, ką jis čia mato, – visai ne menas ir iš tokių fotografijų esą neverta rengti parodos.

– Puiku, kad žmonės taip galvoja. Kontroversiškumas – gerai.

– Bet jūs užsiminėte, kad prieš gerus 20 metų buvote nemažai kritikuojamas. Ar tai neprimena jūsų karjeros pradžios Didžiojoje Britanijoje? Juk, galima sakyti, į Lietuvą jūsų kūryba atkeliauja tik dabar…

– Taip, dabar aš sulaukiu mažiau kritikos. Esu vyresnis ir labiau subrendęs, ir visi jau pavargo, būdami kritiški. O kalbant apie naujas auditorijas, Lietuvą – galbūt tai gera pradžia. Jei aš prisidėsiu prie nuomonių įvairovės – puiku.

– Savo darbus pavadintumėte postmoderniais?

– Nemanau, kad tiksliai žinau, ką reiškia postmodernizmas, todėl aš taip jų nevadinčiau. O jūs galite jas taip vadinti, jei norite. Nes jūs, lietuviai, esate intelektualai. (Šypsosi.)

– Lietuvoje jaučiame tam tikrą kartų konfliktą tarp vyresnės kartos fotografų ir jaunimo. Daugeliui vyresniųjų tai, ką fotografuoja jauni, neatrodo pakankamai rimta. Ar panašus kartų konfliktas tarp skirtingų kartų fotografų egzistuoja Didžiojoje Britanijoje?

– Manau, tas pats vyksta visame pasaulyje, tačiau nemanau, kad Didžiojoje Britanijoje tai galima vadinti konfliktu. Yra vyresnių fotografų, kurie fotografuoja naujai, ir jaunų, kurie mėgsta tradicijas fotografijoje. Esame didesnė šalis, nei Lietuva – turime ir didesnę fotografų bendruomenę. Bet tai, kas vyksta Lietuvoje, yra daugiau mažiau universalu.

– Kai kurie spaudos fotografai skundžiasi atbunkančiu žvilgsniu, kai jiems kiekvieną dieną tenka fotografuoti tai, ko reikia spaudai, – esą paskui jie nebepastebi to, ką galėtų fotografuoti kaip menininkai. Sutinkate su tokia bunkančio žvilgsnio teorija?

– Nesutinku, nes aš, kai gaunu kontraktą iš žurnalo nufotografuoti kažką, ko jiems reikia, fotografuoju tuo pačiu būdu kaip paprastai.

– Ką vadinate kliše arba propaganda fotografijoje?

– Klišė – tai klasikinis arba tingus požiūris į pasaulį ir kitus dalykus.

– Jūs fotografijoje to vengiate?

– Kartais – vengiu, o kartais kaip tik pasinaudoju kaip atspirties tašku ir apverčiu. O propaganda, klasikiniu supratimu, yra tai, ką ir jūs Lietuvoje patyrėte sovietmečiu. Domiuosi propaganda – turiu didelę kolekciją propagandinių knygų. Daug fotografijų priskirtina propagandos sričiai ir jei pradėsime kalbėti apie tai, greitai nebaigsime – tai galėtų būti atskiro interviu tema, o mes juk turime 10 minučių, ar ne? (Juokiasi.)

– Tačiau sutinkate, kad kapitalizmo propaganda taip pat egzistuoja?

– Žinoma, propaganda yra visur. Jei bandai parduoti kažką – šeimos įvaizdį arba mašiną – tai taip pat yra propagandos forma. Tai melavimas pasitelkiant fotografiją. Dažnai tai yra vartotojiškumo propaganda.

– Jūsų patarimas jauniems fotografams: ką daryti ar ko vengti, kad išvengtų klišių?

– Jauniems žmonėms turėtų aistringai rūpėti tai, ką jie daro. Jie turėtų surasti kažką originalaus ir naujo, ir tada jiems pasiseks. Tačiau daugelis jų yra tingūs ir pakankamai nedirba, nesistengia. Būti fotografu – tai juk taip patrauklu šiais laikais! Juk fotografija taip veikia žmones. Fotografijoje labai lengva tinginiauti ir tai yra vienas jos pavojų. Šiais laikais tiek daug fotografijų aplink mus, ir daug pastangų tam, kad padarytum nuotrauką, nereikia – paspaudei mygtuką, ir viskas.

– Ar vis dar išvystate nuotraukų, kurios priverstų nustebti: o, tai – kažkas nauja?

– Žinoma, to tikiuosi ir iš Braitono fotobienalės, kurios kuratorius esu. Tai – tarptautinis renginys, didžiausias fotofestivalis Didžiojoje Britanijoje. Laukia daugybė puikių parodų. Aš turiu tuo tikėti. (Šypsosi.)

– Ar naujus dalykus dažniausiai randate tų pačių jaunų žmonių fotografijoje?

– Ir jaunų, ir vyresnių. Prisiminkime Rimaldą Vikšraitį. Jis – mano kartos atstovas, ir pernai būtent jis buvo man atradimas. Tiesa, daugelis žmonių, kuriuos aš stengiuosi paremti, yra jaunesni.

– Kai išgirstate žodžius „Lietuvos fotografija“ – kokios pavardes ar vaizdus prisimenate pirmiausia?

– Pirmiausia tai du didieji meistrai Sutkus ir Macijauskas. Dabar – ir Vikšraitis, kuris ilgą laiką nebuvo priimamas kaip fotografijos meistras. Nežinau daug apie jaunąją kartą, bet tikiuosi sužinoti.

– Skirtingai nei R.Vikšraičio fotografijos, jūsų nuotraukos verčia šypsotis…

– Na, mane verčia šypsotis jo nuotraukos. Jei jums jos nesukelia panašios reakcijos, vadinasi, jūs neturite humoro jausmo. (Šypsosi.) Galbūt jos neverčia jūsų šypsotis, nes esate per daug užsiėmę būdami intelektualais.

– Ką įdomaus jūs randate R.Vikšraičio fotografijose?

– Jis gražiai vaizduoja beprotišką gyvenimą – visi tie pjaunami gyvuliai, nuogybės, išgertuvės. Dabar, manau, ta nuotaika yra dingusi, dauguma jo fotografuotų žmonių yra mirę – greičiausiai, jie mirė apsinuodiję alkoholiu.

– Bet juk tai nelabai juokinga, jei žmonės geria ir miršta…

– Kodėl tuomet jūs šypsotės? Na, jo fotografijos nėra depresyvios. Tie žmonės, kuriuos Vikšraitis fotografavo, gyveno trumpai, bet jie bent jau mėgavosi gyvenimu. Galbūt tai geriau nei ilgas ir nelaimingas gyvenimas. (Juokiasi.)

– Taigi jūs teigiate, kad tarp jūsų ir R.Vikšraičio fotografijų yra kai kas bendra…

– Žinoma, mes abu esame užmezgę ryšį su mūsų fotografuojamais subjektais.

– Ar jaučiate, kad tai, kas yra sensacija vizualine prasme, su metais kinta?

– Apetitas skandalingai medžiagai, bėgant metams, auga.

– Kas, jūsų akimis, yra įdomiau, o gal – labiau sensacinga: kruvinų karinių konfliktų, tirpstančių ledynų, garsenybių intymaus gyvenimo ar gyvybę už žemės ribų liudijančios nuotraukos?

– Man neįdomus garsenybių gyvenimas, jis kelia nuobodulį. O visa kita – fotografija iš bet kurios srities gali būti gera ir gali būti bloga.

Fotomenininkas Romualdas Požerskis:

Įdomu, kad M.Parras, paklaustas, kuo jis save laiko – menininku ar ne, atsako: esu tik fotografas. Tai yra kuklus, paprastas žmogus. Jis koncentruojasi į pasaulio vaizdavimą ties riba tarp dokumentalumo ir subjektyvumo.

Kai kurie žiūrovai jo darbuose pastebi ne visai rimtą požiūrį į fotografiją? Na, tai, ką ir kaip fotografuoja M.Parras, atspindi tipinį anglišką humorą. Į pasaulį jis žiūri su humoru. Kažkam gali atrodyti, kad jis tyčiojasi iš žmonių, bet iš tiesų jo darbuose galime matyti labai prasmingą ir gilią gyvenimiškų situacijų analizę. Daug jo darbų vaizduoja tuštybės mugę, pasižymi savimi pasitikinčio vidurinio visuomenės sluoksnio kritika.

Kas tai – meninė ar socialinė fotografija? Aš žodžio „meninė fotografija“ nesu vartojęs. Meninė fotografija, sakyčiau, yra saloninė, truputėlį saldoka, besiorientuojanti į medalius, salonus – tai, kas anksčiau vadinta dailiąja fotografija. O M.Parro fotografija pirmiausia yra tikra, gyvenimiška fotografija. Jis nesiorientuoja nei į salonus, nei į apdovanojimus, o tiesiog stebi ir gaudo realų gyvenimą, jame matydamas ir humoro, ir tragizmo, ir puikybės, ir moralinių nuopuolių. M.Parras – rašytojas, fotografine kalba subtiliai aprašantis ir tyrinėjantis skirtingus gyvenimo sluoksnius.