L.Malinovas: esu baikeris visam gyvenimui

Kai klaipėdiečio Lino Malinovo žmona sužinojo, kad jos sutuoktinis rengiasi sėsti ant motociklo, anaiptol neapsidžiaugė. Nenuostabu – dar vaikystėje užgimusią, tačiau ilginiui primirštą aistrą vyras atgaivino sulaukęs maždaug penkiasdešimties.

Sena meilė nerūdija

Šiandien aktyviam baikeriui, Šilutės motociklininkų klubo „Hellions“ nariui – 62-eji, ir savo plieninio žirgo jis dar ilgai neketina „nukaustyti“.

„Esu baikeris visam gyvenimui. Kol sveikata leis, tol ir važiuosiu. O kai jau nebeužkelsiu kojos, nusipirksiu triratį – gale du ratai, priekyje – vienas. Galėsiu važiuoti kaip mašinoje“, – juokavo pašnekovas.

L.Malinovas nemažai metų atidavė Klaipėdos sportui, tad šiandien nemaža dalis klaipėdiečių jį prisimena kaip buvusį futbolo komandos „Atlantas“ viršininką, kurį laiką vyras dirbo dviračių treko sporto centre, vadovavo sporto mokyklai, galiausiai ėmėsi transporto verslo.

Tačiau šiandien, kaip prisipažino, jau laisvas nuo visų darbų bei įsipareigojimų, mielam savo pomėgiui gali skirti apsčiai laiko.

„Žinote, kaip smagu – važiuoji, vėjelis dvelkia. O kur bepajudėsi? Neisi gi į šokius, kam per 60“, – juokėsi pašnekovas.

Kas tas „gazas“?

Aistra plieniniams žirgams L.Malinovą lydi nuo mažumės.

Net pirmąją savo kelionę motociklu vyras iki šiol prisimena su visomis smulkmenomis, nors tąsyk jam tebuvo devyneri.

„Ne ne, aš pats vairavau“, – patikslina pašnekovas.

„Tėtis turėjo tokį karinį vokišką motociklą su didele priekaba, ir važiuojant jis įklimpo. Tada pasodino mane prie vairo ir sako: duok “gazo„. Stumia ir vėl: dabar nuimk. Nei aš žinau, kas tas “gazas„, nei kaip jį “nuimti„. Bet vis tiek kažkaip mane pasigynė, sustabdė“, – prisiminęs vaikystės nuotykį kvatojo baikeris.

Pasak pašnekovo, taip viskas pamažu ir prasidėjo – dviratį išmainė į motorolerį, po to atsirado „Java“, su kuria, būdamas šešiolikmetis, patyrė avariją ir gavo rimtą traumą – persipjovė kojos arteriją. Kaip dabar prisimena klaipėdietis, viena laimė, kad ligoninė pasitaikė netolies – anot medikų, tetrūko suskaičiuotų minučių, kad vaikinukas būtų mirtinai nukraujavęs.

Pusiau juokais, pusiau rimtai Linas svarstė, jog veikiausiai dėl paauglystėje patirto nelaimingo įvykio reikėtų kaltinti katiną.

„Buvau tokį gražų pasidaręs iš nikelio. Kai tik tą katiną užsidėjau, pakliuvau į avariją. Po to įvykio jį numečiau, nors ir labai skaudėjo širdį“, – šyptelėjo pašnekovas, patikinęs, jog apskritai baikeriai prietarų nepaiso.

Prie vairo – su ramentu

Linas prisimena, jog tik per plauką likęs gyvas sau pasižadėjo daugiau niekada nevažiuosiąs motociklu. „Bet koja sugijo, ir dar su ramentu po pažastimi aš jau sėdėjau prie jo vairo“, – linksmai kalbėjo baikeris.

Jaunystėje motociklu jam yra tekę įveikti nemenkus atstumus. Ir ne tik vasarą.

„Net į Kauną, būdami studentai, važiuodavome motociklu. Grįždavome su draugu, nesvarbu, kad ir vėlyvas ruduo, šalta. Pamenu, nusiplėšėme nuo kažkokios daržinės stogo ruberoido, užsidėjome ant kojų, kad būtų šilčiau, ir važiuojame dainuodami. Mus susistabdęs įgaliotinis ir sako – pūskite. Galvojo, kad girti, o mes iš to šalčio dainavome“, – kvatojo pašnekovas.

Pasak Lino, anuomet, visuotinio deficito laikais, motociklų gerbėjai negalėjo nė pasvajoti apie tokias galimybes, kokios prieinamos šiandien – pradedant specialia motociklininkų apranga ir baigiant pačia technika, įvairiais aksesuarais.

„Žinote, anais laikais ir normalių motociklų nebuvo, ne taip, kaip dabar. O kai sūnus, marti įsitaisė, sakau, ir man reikia. Ir vėl ėmiau važinėti, tapau baikeriu“, – „sūnaus paklydėlio“ sugrįžimą prisiminė pašnekovas.

Prikėlė „skenduolį“

L.Malinovas vairuoja japonų gamybos „Honda Goldwing“ motociklą. Šis „skenduolis“, pašnekovo žodžiais, atkeliavo iš Amerikos.

„Nieko daug nereikėjo – išploviau, sutvarkiau, važiuoja iki šiol ir net gražiausio motociklo prizus laimi. O amerikonams tekinis neprasisuka, jie jau sako – variklis “užkalė", – šypteli Linas.

Į klausimą, kokį didžiausią greitį yra tekę išbandyti, pašnekovas nenoromis prisipažįsta – 240 km/h.

„Dariau tai tik iš smalsumo, išbandžiau buvusiame Kartenos kelyje, ten lyg buvęs aerodromas. O šiaip važiuojame tvarkingai, iki 130 km/h, kam be reikalo rizikuoti gyvybe? – retoriškai klausė pašnekovas. – Tai “britvininkai„ – ekstremalai, jie skuodžia daugiau nei 200 km/h greičiu. Bet su tokiais dalykais nejuokaujama, nežinai, kas gali atsitikti.“

Kaip prisipažino Linas, apie „britvininkus“ šia tema tarp baikerių sklando ir vienas „juodas“ juokelis.

„Britvininkai“ klausia – kodėl su mumis nesisveikinate? Tai, sakome, kaip su jumis sveikintis, kad jūs keičiatės ir keičiatės, neįmanoma jūsų atpažinti – suprask, vis kažkas žūva ir žūva. Nes tarp baikerių yra toks paprotys – kai važiuoja vieni pro kitus, visada pakelia ranką, pasisveikina, nesvarbu, pažįsti ar ne", – pasakojo pašnekovas.

Autobuse – ir striptizo stulpas

Nagingo meistro, kadaise iš atskirų detalių net susikonstravusio automobilį, dėka motociklininkų klubas turi ir nuosavą autobusą. Kai originaliai dekoruota transporto priemonė rieda gatvėmis, į ją susminga nemažai smalsių žvilgsnių.

Linas pasakojo, jog šį autobusą kadaise gavo mainais į dvi priekabas. Meistrauti mėgstantis vyras jį pavertė ištisu pramogų centru ant ratų.

„Autobuse yra alaus baras, gera garso ir vaizdo aparatūra, lazeriai, dūmų mašina, virtuvėlė, net miegamosios vietos. Kam reikia – ir striptizo vamzdis, – šypteli pašnekovas. – Tad kai nenorime važiuoti motociklais, visi susėdame ir keliaujame autobusu.“

Pasak L.Malinovo, taip įrengti autobusus populiaru Amerikoje – iš čia jis ir nusižiūrėjęs šį „išmislą“.

Klubo „Hellions“ nariai vienas kitą tradiciškai vadina broliais. Pasak Lino, baikeriai jaučiasi tarsi viena didelė šeima. Pašnekovas pasidžiaugė, kad prie klubo vairo stovi aktyvūs ir pasišventę žmonės – prezidentas Arūnas Gečas, viceprezidentas Stasys Timinskas.

„Visi kartu kūrėme šį klubą. Jame turime ir verslininkų, ir advokatą, ir apsaugininkų – įvairiausių profesijų žmonių. Ir visi vienas už kitą stojame mūru“, – tvirtino pašnekovas.

Palydėjo švęstu vandeniu

Klubo nariai ne tik kartu keliauja, švenčia, vyksta į įvairius baikerių renginius, sąskrydžius, bet ir dalyvauja visuomeninėje veikloje.

„Štai po pusšimtį motociklų iš skirtingų klubų suvažiuoja į Vaiko širdies asociacijos centrą Kartenoje. Čia aplankome mažuosius, kuriems persodinta širdis ar kurie laukia operacijos, pavažinėjame motociklais. Tai jiems būna didelė atrakcija. Taip pat šefuojame vaikų namus“, – pasakojo vyras.

Ar į įvairias keliones išsiruošiantiems bendražygiams tenka patirti nuotykių?

L.Malinovas prisiminė neseną įvykį Liepojoje, kuris visus labai prajuokino.

„Užvažiavome ant molo, atsisukome į miesto pusę – ogi graži cerkvė. Sakome, reikia apsilankyti. Kas auką paliko, kas žvakutę uždegė. O popas tik žiūri skersai ir nieko nesako. Mes, aišku, savaip apsirėdę, visi juodi kaip velniai. Tai mums išeinant popas kad puolė švęstu vandeniu šlakstyti visur, kur tik mūsų būta. Tiek darbo mes jam įtaisėme! – juokėsi pašnekovas. – Taigi tenka susidurti ir su tokiu vertinimu. Bet baikeriai – išties labai geri žmonės.“

O kaipgi merginų dėmesys? Ar vyrukams odiniais kostiumais neabejingos dailiosios lyties atstovės baikerių nevargina?

„Oi, panelės visos “kabina„ – kai nuvažiuoji į kokį renginį, pamačiusios cypia, mojuoja. Bet kai nusiimi šalmą, išsižioja – eeee, tai kad tas baikeris kažkoks pasenęs“, – pokštavo Linas.