Knygyno reklamoje – poeto M.Buroko veidas

Reklamai, aišku, geriausiai tinka visur ryškiai spindinti įžymybė, bet, pasirodo, reklamuoti knygas kuo puikiausiai gali ir poetai.

Užsukusius į „Sofoklio“ knygyną Gedimino prospekte pasitinka ne ryškiaspalviai stendai su naujomis „virtuvinėmis“ ir „verslo sėkmės“ knygomis, o plakatas su poeto, literatūros apžvalgininko Mariaus Buroko nuotrauka bei prierašu „rekomenduoja Marius Burokas ir užkietėjusio skaitytojo kronikos“. Ką tai reiškia – „Vilniaus diena“ paklausė paties rašytojo.

– Daug kam netikėta buvo išvysti tave knygyno plakate, kuriame kvieti pirkti dvi knygas, antrą – su 50 proc. nuolaida. Pirma mintis – suprantu, kultūros žmonės gyvena gana sunkiai. Bet kaip iš tikrųjų išdrįsai „parduoti“ savo vardą ir atvaizdą?

– Tai nėra naujiena – leidykla „Metodika“ periodiškai kviečia kokį nors žmogų išsirinkti kelias knygas, kurias rekomenduotų kitiems. Tai būna ir virtuvės šefai, ir garsūs žmonės, pavyzdžiui, neseniai tą patį darė ir Andrius Mamontovas. Kažkodėl pakvietė ir mane – atvažiavau, pasirinkau keletą knygų. Gal paskambino dėl to, kad rašau „Užkietėjusio skaitytojo kronikas“, kur į mano akiratį patenka daug knygų, gal kad recenzavau vieną jų knygą. O gal, kaip sako vienas draugas, iš tikrųjų pakilo literatūros apžvalgininkų vertė? Bet kuriuo atveju, tai visai gera tendencija.

– Nežinau, ar tai sena tradicija, bet Europoje, JAV neretai ir knygų anotacijose ne aprašomas siužetas, ne analizuojama rašytojo literatūrinė priklausomybė ir galimos rašymo priežastys, o pateikiama kito rašytojo nuomonė. Kaip manai, tai pasiteisina?

– Tikrai, yra tokia nauja mada, kai patinkančią knygą rekomenduoja ne banali anotacija, o koks nors žinomas žmogus. Ypač JAV tai labai populiaru. Anglakalbiai šį reiškinį įvardina terminu „blurb“. Dabar net nežinau, kaip jį reikėtų versti į lietuvių kalbą. Bet knygų reklaminiais veidais tampa ir tie patys rašytojai, rekomenduojantys kolegas, ir politikai. Pavyzdžiui, buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas į tai aktyviai įsitraukęs, labai dažnai reiškiasi. Žmogus tada ima knygą ir žiūri – aha, jis skaitė, sako, kad įdomu, gerai, gal ir aš paskaitysiu, turėsiu nuomonę.

– Pats nuo pat savo, kaip „literatūros apžvalgininko“, karjeros pradžios atsiribojai nuo sunkiai skaitomos ir tik patiems akademikams įdomios literatūros kritikos, pasukai kitu keliu – vadinamojo literatūrologinio popso (aišku, gerąja prasme). „Užkietėjusio skaitytojo kronikose“ informuoji ir apie literatūros raidos tendencijas, ir apie pikantiškus knygų pasaulio užkulisius. Ar nepasigendi ir daugiau tokių Vakaruose įprastų apžvalgų?

– Lietuvoje literatūros kritikos sritį daugiausia yra apėmusi būtent kultūrinė spauda. Na, o ten, kaip žinia, tokiu lengvu stiliumi neparašysi. Yra keli dienraščiai, portalai, kurie turi savo kultūrinius priedus – ten pasireikšti lengviau. Tačiau daugelis jų neturi, o jei ir turi, jie nyksta. Tad negali sau leisti tiek, kiek, tarkime, „New York Times“ apžvalgininkai. Tiesa, vienas populiarus Lietuvos naujienų portalas turėjo idėją taip pat sukurti knygų apžvalgų skiltį. Bet idėjos atsisakė – pareiškė: „Mums per brangu.“ Taigi, viskas čia paprasta.

– Ko trūksta, kad būtų kitaip, kad knygas reklamuotų ne virtuvės, sporto, politikos virtuozai, o kaip tik literatūros, knygų žmonės? Ar čia leidyklų požiūrio problema, ar vangi visuomenės reakcija į nuomonę tų, kurių jie kasdien nemato žurnaluose ir TV ekranuose?

– Leidyklos iš tiesų čia galėtų daug ką pakeisti. Nes kai kurie, kaip matome, jau domisi ir kitokia, pačių literatų, nuomone. Televizijos rašytojų niekada nekvies, nes tai – tik ribotai auditorijai pažįstami asmenys, nekeliantys reitingų. Bet reklamuoti knygas pačiomis knygomis tikrai įmanoma. Kita vertus, jei galiniame knygos viršelyje atsidurtų Kristina Sabaliauskaitė, rekomenduojanti tą knygą perskaityti, ką nors kalbanti apie tai, aš tikrai abejoju, ar tokia reklaminė akcija būtų nenusisekusi. Populiarūs Lietuvoje gali būti ir rašytojai.