Kinas galėtų papasakoti pasauliui apie Lietuvą

"Neduok Dieve, jei greitas maistas sielai pakeis tikrąjį", – sako kino režisierius, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Apie galingą Lietuvos įvaizdžio formavimo įrankį, lietuviško kino pasiekimus ir pralaimėjimus, apie tai, kaip lietuviams išlikti savimi ir kuo sudominti pasaulį, su G.Lukšu kalbėjomės atslūgus kino ir televizijos apdovanojimų "Sidabrinės gervės" šurmuliui.

– "Sidabrinių gervių" statistika: vertinti 5 pilnametražiai, 6 trumpametražiai, 9 dokumentiniai ir 9 – animaciniai filmai. Ir tai visi per vienus metus Lietuvoje sukurti filmai?

– Konkurso statistika nelabai domėjausi. O filmų Lietuvoje sukuriama turbūt mažiau nei kurioje kitoje Europos šalyje, trūksta žanrų įvairovės. Tokie žanrai kaip komedija arba vaikams skirtas filmas visai išnyko.

– Geriausiu metų vaidybiniu filmu tapo jauno režisieriaus Igno Miškinio "Artimos šviesos". Šioje nominacijoje jis konkuravo su jūsų juosta "Duburys". Nejaučiate nusivylimo?

– Esu sukūręs 13 vaidybinių pilnametražių juostų. Jas, kaip ir juostą "Duburys", kūriau ne kažkokiam konkursui ar apdovanojimui. Kurti filmus yra mano vidinis poreikis, gyvenimo prasmė ir pagaliau vienintelis dalykas, ką sugebu daryti. Antra, kuriu žmonėms – kad jie žiūrėtų. Kūrinius, temas filmams atsirenku pagal tai, kas man brangu ir, jei atsiranda žiūrovų, kuriems kino temos taip pat atrodo svarbios ir brangios, tada mano kūrinys pasiekia tikslą, įgyja prasmę.

O dėl "Sidabrinių gervių" – "Duburys" pretendavo į aštuonias nominacijas, tris iš jų pelnė. Tai konkurso vertinimo komisijos sprendimai. Nenorėčiau jų komentuoti. Kiekvienas konkursas subjektyvus – viskas priklauso nuo vertintojų nuomonės. Galiu pasidžiaugti, kad jauna ukrainiečių aktorė Oksana Borbat kaip geriausia metų aktorė pelnė "Sidabrinę gervę" už Maškos vaidmenį "Duburyje". Viliuosi, kad tai jai padės įsitvirtinti savo šalyje, gauti kitų įdomių vaidmenų.

Labai džiaugiuosi dėl Jūratės Onaitytės "Sidabrinės gervės" už vaidmenį toje pačioje juostoje – tai nuostabi kino ir teatro aktorė. Nors ir vadinamas antrojo plano, tai yra nuostabiai atliktas vaidmuo ir, manau, būtų įvertintas bet kur pasaulyje. Lygiai taip pat džiaugiuosi dėl patyrusio Rusų dramos teatro aktoriaus Vladimiro Jefremovo "Sidabrinės gervės" toje pačioje kategorijoje. Galų gale jis seniai vertas apdovanojimo.

Laukiu "Duburio" premjeros, kuri jau trečią kartą atidėta, – dabar Lietuvos kino teatruose jį planuojama rodyti nuo rugsėjo 4 d. Man bus įdomu, kaip žmonės sutiks filmą, kuris nėra pramoga, kuris apie mano kartos ar šiek tiek jaunesnius žmones – filmas pasakoja apie laiką, kuris dar yra daugelio lietuvių atmintyje. Juk daug mūsų žmonių dar viena koja tame laike, kurį vertindami dabar gal kiek objektyviau, ramiau, protingiau galime pasižiūrėti. Man labai įdomu, kokių emocijų tai sukels žmonėms. Tai man svarbiausia. Ko gero, svarbiau už bet kokius prizus ar apdovanojimus.

– Du vaidmenis filme kuria ukrainiečių aktorės. Kodėl jas kvietėte? Ar lietuvių aktorės neįtikinamai vaidina?

– Visai neabejoju lietuvių aktorėmis. Tiesiog tokie personažai – tiek Klava (aktorė Jevgenija Varenica), tiek Maška yra slavės, tegul jas ir vaidina slavės. Beje, J.Varenica buvo nominuota kaip antraplanio moters vaidmens atlikėja. Lietuvoje daug puikių aktorių – tiek moterų, tiek vyrų. Gaila, kad jie ne visada turi galimybę pasireikšti. Ieškodami pragyvenimo šaltinio, stveriasi įvairiausių pasiūlymų iš televizijos, kur, kalbant muzikiniais terminais, tiktai "groja gamas". Kita vertus, laukti vaidmenų lietuviškame kine tektų labai ilgai.

– "Sidabrinė gervė" už geriausią metų vaidybinį filmą atiteko jaunosios kartos režisieriui. Į Lietuvos kinematografiją ateina ryški jaunoji karta?

– Mano nuomone, mene kartų nėra ir neturėtų būti suprantama taip, kad jaunas – tai būtinai geresnis, senas ar vidutinės kartos – blogesnis. Pasaulio kultūros ir meno istorija tūkstantį kartų tai paneigė. Ačiū Dievui, kad į kiną ateina jaunų gabių žmonių. Bet tai nereiškia, kad visi jie geresni už buvusius. Lygiai kaip ir vyresnės kartos režisieriai nėra vien klasikai, kultiniai, legendiniai. Kiekvienas tikras menininkas yra vienintelis, nepakartojamas ir su niekuo nepalyginamas, ir čia yra jo vertė. Amžius čia neturi jokios įtakos. Natūralu, kad ateina jaunimas. Džiaugiuosi, kad yra I.Miškinis, kad yra Giedrė Beinoriūtė ir jos trumpametražė juosta "Balkonas", kitų jaunų žmonių ir jų kūryba.

Tačiau negalėčiau pasakyti, kad visa jaunoji karta yra ypatingai talentinga ir kiekvienas jų sukurtas filmas yra įvykis lietuviško kino kontekste. Tarp jaunųjų yra daug pretenzijų, nepavykusių ar neįdomių darbų. Neįdomių, nes tai yra mėginimai kopijuoti. Neretai jaunimas siekia būti Quentinais Tarantino ar dar kuo nors. Tas kelias niekur neveda. Mene turi būti pačiu savimi, tada būsi įdomus, reikalingas.

Dabar kartais susidaro įspūdis, kad kiną gali kurti bet kas – mobiliuoju telefonu, buitinėje aplinkoje su atsitiktiniais "aktoriais" jį nufilmuoti. Atrodo, bet kas gali būti operatorius, režisierius ar aktorius, o dailininkas iš viso nežinia kam reikalingas. Taip mes pražudysim kino meną – jei apie meną kalbame. O kalbant apie saviraišką – kodėl gi ne? Kas gali žmogui uždrausti žaisti? Tik sovietų laikais kino mėgėjai ir kino profesionalai buvo atskirti. Kai kas iš kino mėgėjų tapo puikiais profesionalais. Dabar kino kūrėjais neretai vadinami visi, kurie tik bando filmuoti ir sumontuoti juostą. Tačiau kine šalia Dievo duotos talento kibirkštėlės labai svarbus profesionalumas. Kinas susideda iš daugybės profesijų, ir tų profesijų visą gyvenimą reikia mokytis. Reikia gerbti režisieriaus, operatoriaus, dailininko, kitas kino profesijas ir jomis rūpintis. Tada lietuviškas kinas turės ateitį.

– Kaip atsitiko, kad Lietuvoje kinui lėšų skiriama mažiau nei Latvijoje, nors šie mūsų kaimynai išgyvena didesnį ekonominį sunkmetį nei mes?

– O Estijoje kinui skiriama daugiau lėšų nei Lietuvoje ar Latvijoje, nors Estija už mus tris kartus mažesnė. Jau daug metų, kai Latvijoje, ypač – Estijoje, pinigų kinui iš valstybės biudžeto skiriama daugiau nei Lietuvoje. Iš visų ES valstybių Lietuvoje kinematografas finansuojamas blogiausiai. Net latviai skiriamomis sumomis mus dvigubai aplenkia – bent taip planuota metų pradžioje. Lietuva – tradiciškai sąrašo gale.

Kažkada juokauta, kad mažiau už Lietuvą pinigų kinui skiria tik Malta. Bet Maltoje iš viso kinas nekuriamas. Tai tęsiasi metai iš metų. Kažkada viena patariamųjų ES institucijų – organizacija FERA – buvo priėmusi rezoliuciją dėl kritinės padėties Lietuvos kino industrijoje, kurioje pabrėžta, kad Lietuvoje yra daug ir įdomių kino menininkų, bet valstybė per mažai skiria dėmesio šiai nacionalinės kultūros šakai. Tačiau viskas tuščiai. O juk kinas, kaip vienas demokratiškiausių ir žmonėms prieinamų menų, galėtų papasakoti pasauliui apie Lietuvą, mūsų kultūrą, gyvenimo būdą, apie tai, kas mes, kokios mūsų šaknys, koks mūsų charakteris. Kinas galėtų kurti Lietuvos įvaizdį visiems labai aiškiai suvokiamu būdu. Ir nereikėtų laidyti milijonų dirbtinėms institucijoms, kurios, deja, Lietuvos įvaizdį ne kažin kaip kuria.

– Kiek lėšų kino projektams kasmet skiria valstybė?

– Pagrindinės lėšos iš valstybės biudžeto kinui skirstomos per Kultūros ministeriją – Kino taryba skelbia konkursus. Tokiu būdu šiais metais kinui skirta apie 6 mln. litų. Turint galvoje, kad vieno paprasto vaidybinio filmo biudžetas yra per 2 mln. litų – filmo be jokių efektų, be specialių dekoracijų, tų pinigų užtenka vos dviem kuklaus biudžeto filmams sukurti. O kur dar dokumentika, animacija, valstybės metraštis?

Žinoma, yra galimybė pasinaudoti europinio fondo "Eurimages" lėšomis. Fondas pernai parėmė I.Miškinio juostos "Artimos šviesos" sukūrimą. Viena fondo sąlygų – kad projektu susidomėtų bent dvi šalys. Būtų gerai, kad daugiau lietuviškų filmų sudomintų užsienio kino kūrėjus ar prodiuserius ir kad Lietuva garantuotų normalų indėlį į tų filmų gamybą. Tačiau pastaruoju metu užsienio partneriai nelabai linkę prasidėti su mumis. Jiems kelia įtarimą dažna mūsų įstatymų, mokesčių sistemos kaita. Jie nėra tikri, kad pažadėti pinigai bus tikrai ir laiku paskirti. Po truputį prarandame vos užsimezgusį užsienio partnerių pasitikėjimą. Lietuviškam kinui tai labai nenaudinga.

– Kaip vertinate didelio biudžeto istorinio filmo "Žalgiris – geležies diena" projektą, kuris lyg ir pradėtas kurti, bet užstrigęs?

– Šiuo atveju dar kartą parodome savo nesugebėjimą susikaupti ir tvarkingai, laiku ką nors padaryti. Konkursas paskelbtas kažin kada, po to nutrauktas, keistos jo sąlygos, vėl teikti nauji projektai. Taip pabėgo keleri metai. Filmo nesuspėta sukurti Lietuvos tūkstantmečiui. Tuo jo bėdos nepasibaigė. Finansavimas nuo prašytų 12 mln. litų šiems metams sumažintas iki 6 mln. litų, tai yra juokinga istoriniam filmui su masinėmis scenomis. Vėliau ta suma dar perpus padalyta. Dabar juosta, jau turėjusi būti baigta, dar beveik nepradėta – viskas kabo ant plauko.

Planuota, kad blogiausiu atveju filmas bus baigtas bent jau Žalgirio mūšio jubiliejui 2010 m. vasarą. Dabar akivaizdu, kad ir tai datai nebus suspėta, net jei visi žadėti pinigai būtų skirti. Bet kad jie tik popieriuje, net neskirti. Visa filmavimo grupė įsitempusi, kaip, beje, ir kiti lietuviškojo kino kūrėjai, laukia trečiojo ketvirčio pradžios nežinodami, kam ir kiek bus sumažinta ir ar iš viso bus skirta lėšų. Tokia nuolatinė laukimo būsena. Ir "Žalgirio – geležies dienos" kūrėjai buvo pradėję derybas su užsienio partneriais. Bet kai tie partneriai nesulaukia jokių aiškių atsakymų į finansinius klausimus, jie jau taip pat abejoja, remti šį projektą, ar ne. O be užsienio partnerių jis taptų visiškai nerealus.

Kai kurios žymiai už mus turtingesnės šalys šiuo sunkiu laiku elgiasi išmintingiau – didelius, sudėtingus gamybos atžvilgiu projektus yra sustabdžiusios iki geresnių laikų. Lietuvoje iš karto turėjo būti pagalvota – ar mes šiais laikais būsime pajėgūs sukurti didelio biudžeto istorinį filmą, kuris tenkintų tiek menine, tiek istorinio autentiškumo prasme? Juk negali tokio filmo daryti su kartoniniais kalavijais ar vien tik kompiuteriu sukurtų dekoracijų fone. Net palyginti su anais laikais sukurtu Marijono Giedrio "Herkumi Mantu", tai turi būti ne prastesnis, solidus, meniškai įtaigus kūrinys. Kitaip tai bus istorijos kompromitacija. Jei jau siekiame pavaizduoti vieną svarbiausių šalies istorinių įvykių ir jei Lietuva kažkada Žalgirio mūšį laimėjo, tai mes šio Žalgirio mūšio – turiu omenyje filmą – pralaimėti negalime. Būtų gėdinga.

– Kalbant apie lietuviškos kinematografijos artimą ateitį – kokią žalą jai gali padaryti skurdus kino projektų finansavimas?

– Visi režisieriai greičiausiai neišsibėgios į užsienius – yra žmonių, pasiryžusių kurti čia ir lietuviška tematika, nepaisant sunkumų. Lietuvos kino studija taip pat greičiausiai nebus visai išardyta. Ji teikia paslaugas ne tik Lietuvos kino kūrėjams, bet ir užsienio kino kompanijoms. Tik tiek, kad jų sumažėjo – atsirado šalių, kuriose dar pigesnė nei Lietuvoje darbo jėga, dekoracijų gaminimo medžiagos ir panašiai. Jau atsirado ir kitų gamybos bazių. Kino kūrybos procesas nesužlugs.

Tačiau anksčiau ar vėliau valstybė turbūt suvoks, ką suvokė Lenkija, dar anksčiau – Vengrija, kitos pokomunistinės šalys, kad kino industrija yra naudinga valstybei: ji generuoja pinigus ir į valstybės biudžetą atneša nemažas sumas. Apskaičiavus, kiek, kuriant filmą, reikia visokių paslaugų, kiek sukuriama darbo vietų, kiek per mokesčius grįžta į tą patį valstybės biudžetą, susidaro įspūdingos sumos. Tą suvokus kiną galima protingai panaudoti ne tik kaip Lietuvos įvaizdžio kūrimo būdą. Per kino industriją galima praturtinti valstybės biudžetą. Tam galima pasitelkti ir kitas kultūrines industrijas. Kitos ES šalys į kultūrines industrijas jau prieš penkerius–septynerius metus atkreipė dėmesį.

Kad kinui ir kino industrijai būtų skiriama pakankamai dėmesio, turėtų būti įsteigta institucija, kuri rūpintųsi kinu kaip atskira meno sritimi, kur susilieja kūryba ir gamyba, kur yra paveldas, tyrinėjimai, sklaida. Tokias institucijas turi visos kitos ES šalys – jos vadinamos nacionaliniais kino centrais arba kino institutais. O mes ir vėl esame paskutiniai.

Vyriausybės priemonių plane tik 2011 m. tokią instituciją numatoma sukurti kaip atskirą Kino departamentą prie Kultūros ministerijos. Jis turėtų nuolat rūpintis kino reikalais. Nes dabar to niekas nedaro. Kino taryba susirenka tik kartą per metus paskirstyti biudžeto lėšas kino projektams. Vieno specialisto pastangų Kultūros ministerijoje tam akivaizdžiai nepakanka.

– Kaip manote, ar ateityje Lietuvos kine išliks lietuviška tematika, ar vis dėlto dominuos labiau kosmopolitinės temos?

– Galėčiau atsakyti klausimu: o ar Lietuva išliks? Pasikartosiu: galime būti įdomūs kitiems tik būdami patys savimi. Norėčiau, kad mūsų kultūra būtų kitokia gėlė bendrame pasaulio gėlyne, kad ji praturtintų tą gėlyną tik jai vienai būdingais bruožais.

Žinoma, yra visoms tautoms, kultūroms amžinų temų. Ir mums jos nesvetimos. Svarbiausia – šiuolaikine kino kalba išmokti pasakoti savas istorijas. Ir tos istorijos turi būti tikros: jose turi būti žmonių santykių, jausmų, meilės tiesa, vaikų ir tėvų tema, požiūrio į savo istorinę atmintį tema. Tokios tematikos kitų šalių filmai mus taip pat labai sudomina – nejaugi mumis nesidomėtų kiti, jei mes profesionaliai, šiuolaikiškai, įdomiai pasakotume? Kitokiu atveju filmas gyvena kaip laikraštis – vieną dieną. Meno kūrinio – knygos, paveikslo, skulptūros ar filmo – paskirtis yra kita. Per brangu kurti vienadienius filmus, nors ir tokių atsiranda.

Nemanau, kad lietuvių meną apskritai ir kiną konkrečiai suris globalizacijos baubas. Reikėtų padaryti viską, kad taip neatsitiktų. Lygiai taip reikėtų padaryti viską, kad Lietuva, mūsų kalba ir kultūra, viena seniausių europinių kultūrų, ne tik išliktų, bet vėl būtų žinoma pasauliui.

– Yra žmonių, teigiančių, kad nei lietuvių aktoriai moka vaidinti kine, nei lietuvių režisieriai – kurti filmus.

– Gyvename demokratinėje šalyje – kiekvienas žmogus gali pasirinkti, ką jam žiūrėti ir sakyti, kas jam nepatinka. Kita vertus, žiūrinčiuosius tai, ką mums kemša įvairūs televizijos kanalai, norėčiau paraginti susimąstyti, ar tai nėra tas pats beskonis, bekvapis greitas maistas, kurį suvalgęs nežinai, ką suvalgei. Neduok Dieve, jei greitas maistas sielai pakeis tikrąjį. Žiūrėti į meną vien kaip į pramogą – pražūtinga. Suprantu, kad po dienos rūpesčių reikia pailsėti, bet net ir poilsis turėtų būti kultūringas, skoningas, šmaikštus, jeigu tai humoras.

Esu tikras, kad labai pigiai nupirkti ar sukurti televizijos serialai, kuriuos tiesiog konvejeriu štampuoja, suštampuos ir mūsų smegenis. Ypač jauni žmonės gali nesugebėti atskirti tikro nuo netikro ir pradėti manyti, kad tas gyvenimas, kurį jie mato TV serialuose, o labai dažnai – ir kino teatruose – yra tikras. Tačiau tai yra tik gyvenimo pakaitalas. Tokie pakaitalai, deja, vis dažniau imami vartoti vietoje tikros kultūros. Kompiuterinio žaidimo, klipo kultūra bando išstumti, pakeisti meną, egzistuojantį tūkstantmečius. Žmogaus gyvenimas per trumpas, kad tikrus dalykus pakeistume imitacija. Tuščiai praleisto laiko niekas nesugrąžins. O tikrieji meno kūriniai, tikros kino istorijos padeda mums auginti, tobulinti save.

Iš G.Lukšo biografijos:

Gimė 1946 m. gegužės 16 d. Kaune.

1971 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje.

1971–1991 m. dirbo Lietuvos kino studijoje.

Nuo 1991 m. – Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas.

2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

2006 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius.

Filmografija:

Kino filmai "Virto ąžuolai" (1976 m.), "Mano vaikystės ruduo" (1977 m.), "Vasara baigiasi rudenį" (1982 m.), "Žalčio žvilgsnis" (1990 m.), "Žemės keleiviai" (1991 m., Vidurio ir Rytų Europos kino festivalio Lagove prizas 1993 m.), "Mėnulio Lietuva" (1997 m.), "Duburys" (2009 m.).

2 dokumentinių ir 5 vaidybinių TV filmų autorius.

Muzikinis TV filmas "Vakar ir visados" (1984 m.) su lietuvių papročiais, apeigomis, dainomis kaip mokymo priemonė naudotas Sorbonos (Prancūzija) ir kituose universitetuose.