J. Šeduikytė: kitiems nesukeli problemų, kai esi reikalingas pats sau

„Jei žmogus pats jaučiasi reikalingas, tvirtai stovi ant kojų, jis reikalingas ir naudingas tiems, kurie stovi ne taip tvirtai. [...] Žmogui siunčiamas toks skausmas, kokį jis gali pakelti. O jei negali, reikia kreiptis pagalbos į specialistus“, – įsitikinusi menininkė.

– Ar vaizdo klipas ir daina „Reikalingi“ yra apie visus žmones, ar apie konkrečią grupę?

– Man patinka filosofinis požiūris, todėl tai tikrai nėra orientuota į konkrečią amžiaus grupę. Tai orientuota į žmogų, kuris yra jautęsis nereikalingas. Tai motyvacinė daina, palaikymas už rankos ir pasakymas, kad visi mes esame savo vietoje, savo laiku gimę ir mes esame reikalingi. Reikia savo požiūrį keisti, nes žmogus reikalingas nepriklausomai nuo nieko.

– Ar yra kas nors, kas jaučiasi nereikalingas labiau nei kiti? Gal jums atrodo, kad mes visi tam tikru gyvenimo metu esame taip pasijautę?

– Manau, kad to dalyko kažkaip išskirti negalima, nes niekada negali žinoti. Žmonių istorijos labai skirtingos, labai įvairios. Vieni išlaisvėja tada, kai lieka vieni. Kitiems labai reikia žmonių pagalbos – tuomet jie jaučiasi reikalingi.

Žmogui siunčiamas toks skausmas, kokį jis gali pakelti. O jei negali, reikia kreiptis pagalbos į specialistus.

Tačiau man atrodo, kad reikia nepamiršti, jog mes gimstame vieni ir kada nors liekame vieni. Ką žmogus turi nuveikti per gyvenimą, tai pagalvoti, kad ateis laikas, kai aplinkui tave galbūt nebeliks žmonių, kuriuos mes labai mylime. Turime visaip juos mylėti ir padaryti, kad jie išeitų šviesiai.

Kitas dalykas – pirmiausia turi būti reikalingas sau. Tada tu nesukeli problemų kitiems žmonėms. Jei žmogus pats jaučiasi reikalingas, tvirtai stovi ant kojų, jis reikalingas ir naudingas tiems, kurie stovi ne taip tvirtai.

– Ar tai reiškia, kad pati vis pagalvojate, kad ateis toks laikas, kai aplinkui nieko nebebus?

– Tiesą pasakius, aš esu unikalus atvejis. O gal ir visai paprastas Lietuvoje atvejis, kai nuo vaikystės jautiesi šiek tiek senas. Iškeliaudavo visi artimi žmonės – ir tėvelis išėjo, ir su seneliai, vėliau dar vienas senelis. Nelabai suprasdavau, kaip elgtis, kaip jaustis. Vietoje ašarų juokdavausi.

Buvo daug atradimų, turėjau daug ką išspręsti. Mano gyvenime buvo etapas, kai viską aplinkui vertinau gal kiek tamsiau. Tai dabar įvardiju kaip dvasinę paauglystę. Joje užstrigti nereikia. Tai kraštutinis atvejis, paauglys jaučiasi unikalus tuo, kad jis labai liūdnas ar kad jam viskas blogai.

Šiek tiek buvau šioje situacijoje užstrigusi. Dabar stengiuosi gyvenime ieškoti kitų spalvų ir atsirado daug džiaugsmo. Ir tai atėjo natūraliai, nebuvo išprovokuotas dalykas. Labai linkiu žmonėms, kurie išgyvena sudėtingus atvejus, nebijoti paprašyti pagalbos. Kartais net šeimoje būna taip, kad vyras lieka kaltas visai be kaltės dėl to, kad moteris sako – „kaip tu nematei, kad man čia kažkas nutiko, kaip tu manęs neatspėji?“ Nė vienas negalime atspėti ko nors apie kitą, kol nebus pasakyta, kas vyksta. Kartais net patys nežinome, kas vyksta. Jei to nepasakai pats sau, kaip kitas žmogus gali atspėti?

–  Bet jei to kito žmogaus nėra?

– Tai klausimas, ties kuriuo aš dirbu ir, matyt, dirbsiu visą gyvenimą. Man tikrai neramu pagalvoti apie tai, kas nutiktų, jei kažkas pasikeistų taip, kaip neplanavai. Tai yra tas skausmas gyvenime. Manau, kad reikia pasitikėti tuo, kad yra laikas, reikia nebijoti gedėti.

Aš mokausi stebėti situaciją, būti sąmoninga ir linkiu kitiems tai daryti. Mano nuomone, žmogui siunčiamas toks skausmas, kokį jis gali pakelti. O jei negali, reikia kreiptis pagalbos į specialistus. Ne į draugę, ne į žmogų, kuris norėtų padėti, bet į tą, kuris tikrai gali padėti, kuris tai studijavo ir moka, turi tam įrankius.

– Esate sakiusi, kad dainą „Reikalingi“ parašyti įkvėpė apsilankymas „Carito“ valgykloje. Tai tiesa?

– Taip. Maniau, kad „Carito“ valgykla yra toks mistinis kambariukas, į kurį ateina 6–8 žmonės, jie suvalgo sriubą, pasikalba ir eina namo. Tačiau aš atėjau ir ten radau 200–300 žmonių, kurie buvo visiškai kitokios išvaizdos, nei tikėjausi, atėję iš visiškai kitokios veiklos.

Vienas jų, nusifilmavęs klipe, – buvęs operos solistas, 28 metus dainavęs profesionalioje scenoje. Yra labai daug žmonių su istorijomis. Labai norėčiau juos visus pakalbinti, bet klipo tikslas nebuvo toks. Klipu norisi atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus jaučiasi nereikalingas ir kartais jam reikia kito žmogaus, pasakančio, kad taip nėra.

Manau, kad pagrindinė menininko funkcija – atkreipti dėmesį. Daryti pakeitimus, keisti socialinę situaciją, tobulinti įstatymus ir t. t. – kitų žmonių kompetencija. Praėjusiais metais prieš pat Naujuosius man buvo liūdna. Per radiją girdėjau, kad staiga buvo paaiškėję, jos nebeužtenka vietų benamiams, kad keičiasi situacija ir kai kurie iš jų liks gatvėse.

Man kraupu, nežinau nuo ko pradėti. Norėčiau jiems padėti, bet neturiu įrankių. Man tiesiog liūdna girdint panašias naujienas. Viskas prasideda ne nuo žmogiškumo, o kitos pusės. Jei pirmoje vietoje būtų žmogiškumas, pagalba žmogui, Lietuvoje daug kas pasikeistų.

Siūlyčiau struktūrinius ir griežtus dalykus labiau pritaikyti žmogiškajai pusei. Kaupiasi per daug liūdesio, nes girdime vien neigiamą informaciją. Tai maistas, kuriuos mes maitinamės, mus tai liūdina ir po kiek laiko tampame liūdni, pagiežingi, nežinome, į ką atsiremti.

– Gal kartais pagrindinis pagalbos įrankis yra pokalbis?

– Manau, kad pokalbis bet kokiu atveju labai svarbus. Paklausiau maltiečių, ar galima su senais žmonėmis praleisti kiek daugiau laiko, pasikalbėti. Tačiau į šią situaciją jie žiūri labai rimtai. Dėl reikalų su pagyvenusiais žmonėmis arba ligoniais vykdomi apmokymai, suryjantys labai daug laiko. Manau, kad jei atsirastų galimybė tokiam reikalui skirti, pavyzdžiui, pusę dienos, nemažai jaunų žmonių pasirašytų tokiam projektui.

– Sakote, kad jei žmogus jaučiasi nereikalingas, reikia, kad kas nors tai paneigtų. Ko griebtis, jei nėra žmogaus, galinčio tai paneigti?

– Manau, kad visos jėgos ir atsakymai yra žmoguje. Tačiau kai kurie taip nepasitiki savo sugebėjimais, jėgomis, kad ieško atspirties kažkur kitur. Kai kurie ieško užsienyje, neranda ir grįžta. Ir supranta, kad ieškoti reikėjo viduje.

Reikia ieškoti kažkokios vidinės ašies. Vienam žmogui tai gali būti gamta, kitam – santykis su kitu žmogumi. Trečiam labai daug reiškia vaikai. Bet į tai reikia žiūrėti atsargiai – vaikai išeina iš mūsų gyvenimo, juos reikia paleisti. Galbūt toji ašis yra mokymasis paleisti.

Dar vienas variantas – mana patinkanti taisyklė, kad išmokti ilsėtis ir turime išmokti dirbti. Ilsėtis geriausia darant visiškai priešingus dalykus nei tavo darbas. Nuo poilsio galima pailsėti imantis konkretaus darbo.

Mokslininkai sako, kad gyvename aštuonis kartus greičiau nei prieš kelerius metus. Turime atkreipti į tai dėmesį. Mes nespėjame evoliucionuoti taip staigiai, nesame greitesni. Turime rasti savo vidinį tempą, jo nepamesti.