– Gintai, „Muzikos detektyvai“ – Jūsų debiutas televizijoje. Koks jausmas buvo pirmą kartą įžengti į LNK studiją kaip šio šou kapitonui? Stresas, jaudulys, o gal pasitikėjimas?
– Turėčiau patikslinti – prieš kurį laiką esu vedęs „Teleloto“ su Indre Bareike, tad TV patirties jau šiek tiek turėjau. Bet – taip, sutinku. Tokio formato vakaro laida, kurios vedėju esu vienas, man išties pirma.
Pamatęs studiją pirmą kartą pagalvojau – wow! Atrodo rimtai ir tai tikrai vyksta. Nemeluosiu: buvo ir jaudulio, ir streso, bet, manau, tai visiškai normalu. Būtų keista, jei viso to nejausčiau.
– Ar prieš premjerą teko treniruotis, repetuoti vedėjo poziciją? O gal tiesiog metėte save į TV eterį ir pasikliovėte renginių vedimo patirtimi?
– „Muzikos detektyvai“ – naujas Samo ir jo komandos sukurtas formatas, todėl repetuoti teko visiems. Patys turėjome išbandyti, kaip viskas veikia ir ar pildosi realybėje tai, kas sugalvota.
Kalbu labiau apie techninius dalykus – bandymus išsiaiškinti, kaip veikia užduotys, kur turiu atsistoti ir pan. Kadangi 20 metų dirbau radijo eteryje, lygiai tiek pat renginiuose, pats vedimas man nebuvo kažkas naujo, išskyrus faktą, kad tave seka dešimt ar daugiau kamerų.
– Laida jungia muziką, detektyvą ir žaidimą – kuri iš šių temų Jums pačiam artimiausia?
– Visos. Tikrai. Muzika – neatsiejama mūsų visų gyvenimo dalis. Ne tik neatsiejama – ji sujungia visas kitas aplink esančias detales. Net savo dieną kiekvienas dažniausiai pradedame su muzika: žadintuvas juk irgi turi melodiją!
Smalsumas, naujų patirčių troškimas – turbūt nepasakysiu nieko naujo: juos turi kiekvienas žmogus, o žaidimai? Aš galvoju taip: kuo dažniau gyvenime žmonės žaidžia, nesvarbu, ką, tuo jie yra laimingesni. Net ir sudėtingus procesus pavertus žaidimu visiems nuo to tik lengviau ir įdomiau pasidaro. Suaugusieji, mano galva, per dažnai yra rimti ir linkę sureikšminti dalykus. Viską galima padaryti kur kas paprasčiau.
– Ar mėgstate skaityti detektyvus, žiūrėti detektyvines istorijas, narplioti detektyvines mįsles?
– Turiu pripažinti, kad detektyvus skaitau labai retai. Aš bijau (juokiasi). Ten taip vaizdingai aprašomos žmogžudystės, ypač skandinaviškuose. Viskas vyksta keistose, mistiškose vietose. Turiu gerą vaizduotę, kuri man viską labai gerai nupiešia, tad po gero detektyvo naktį bijau eiti į tualetą (juokiasi). Todėl dažniau renkuosi kitokias knygas.
Kitas reikalas – filmai arba serialai. Ypač serialai. Juos, kad ir bijau, bet vis tiek žiūriu. Prisidengiu akis baisiausiose vietose, bet žiūriu, nes įdomu pamėginti turėti savo versiją – kas čia blogietis, o kas ne.
Muzika – neatsiejama mūsų visų gyvenimo dalis. Ne tik neatsiejama – ji sujungia visas kitas aplink esančias detales.
– Ar buvo momentų „Muzikos detektyvų“ filmavimuose, kai pats negalėjote atpažinti dainos?
– Laidos vedėjo pozicija šiuo klausimu labai neįdomi, nes visus atsakymus aš jau žinau prieš laidą. Tačiau neneigsiu: iki filmavimų man teko perklausyti keletą užduočių ir tikrai ne su visomis susitvarkiau. Ypač tais atvejais, kai dirbtinis intelektas keitė dainas. Teko gerokai pasukti galvą.
– Muzikinį šou vedate ne vienas. Turite pagalbininką – DJ Seklį. Koks jo vaidmuo laidoje? Tai labiau kolega ar konkurentas?
– Tikrai ne konkurentas – dešinioji vedėjo ranka. Ir jo vaidmuo labai svarbus – muzikaliai iliustruoti atsakymus. Tiek teisingus, tiek neteisingus, o taip pat visos laidos metu palaikyti smagią atmosferą.
Žmonės dažnai nuvertina didžėjų atliekamą darbą, pavyzdžiui, renginiuose. Tačiau, mano galva, jis yra vienas svarbiausių šventės elementų, nes, žaisdamas muzika, kuria viso įvykio nuotaiką. Daugelis turbūt nustebtų, kaip su muzika galima arba viską padaryti wow, arba labai stipriai sugadinti. Todėl kai savo šventei ieškote didžėjaus, neieškokite bet ko, kad tik pigiau, ieškokite šį reikalą išmanančio žmogaus.
DJ Strazdą pažįstu jau seniai, su juo esame turėję nemažai renginių kartu, todėl labai apsidžiaugiau, išgirdęs, kas prie mūsų prisijungs šiame projekte.
– Kuo, Jūsų nuomone, „Muzikos detektyvai“ išsiskiria iš kitų pramoginių laidų Lietuvoje? Kas padaro laidą smagia žiūrovui?
– Muzika ir visiems žinomi hitai. Kiekvienas atsakymas – žinomas hitas. Kai jis užgroja, studija iškart įsivažiuoja. Prie TV ekranų, manau, taip pat. Tave pagauna gera emocija, lengvumas ir, žiūrėk, laidos pabaigoje jau pats kartu dainuoji teisingus atsakymus.
– Jei pats galėtumėte dalyvauti kaip žaidėjas, o ne vedėjas, ar daug taškų surinktumėte? Ar mėgstate dalyvauti panašaus pobūdžio žaidimuose?
– Labai seniai esu dalyvavęs muzikiniame TV žaidime, kurį vedė, rodos, Edmundas Kučinskas. Net tapau nugalėtoju ir laimėjau televizorių!
Kaip sektųsi „Muzikos detektyvuose“, pasakyti sunku, bet esu linkęs galvoti, kad sugebėčiau visai neblogai pasirodyti.
– Daugelis Jus geriau pažįsta kaip radijo žmogų. 2003 m. atvykote į Vilnių svajodamas dirbti radijo stotyje „M-1“. Ar tada tikėjote, kad radijas taps Jūsų gyvenimo dalimi net dviem dešimtmečiams?
– Atvykau į Vilnių jau su šiokia tokia radijo patirtimi – buvau porą metų padirbėjęs vietiniame Plungės radijuje.
Tikrai neturiu paaiškinimo, kodėl, bet būdamas dešimties ar dvylikos aš tapau labai dideliu radijo stoties „M-1“ gerbėju. Su šia radijo stotimi ir keldavausi, ir eidavau miegoti, žinojau, kiek man buvo įmanoma, apie ją viską. Tada man „M-1“ atrodė toks wow ir toks nepasiekiamas... Vaikščiodavau Plungės gatvėmis ir svaigdavau, kaip kada nors norėčiau dirbti „M-1“. Tačiau tikrai netikėjau, kad gali taip nutikti, tuo metu šita svajonė man atrodė tokia pat nereali, kaip nuskristi į kosmosą. Nors kosmosas, tiesą sakant, gal net realiau atrodė (juokiasi).
– Kas tada, Jūsų akimis žiūrint, buvo „bilietas“ į radiją – pasitikėjimas savimi, balsas, charizma ar dar kažkas? O dabar – į „Muzikos detektyvus“?
– Kai esi jaunas, atrodo, kad viską padarei pats, nes esi žavus, talentingas, nepakartojamas ir vienintelis toks. Kai turi galimybę pažiūrėti į viską iš laiko perspektyvos, viskas atrodo kitaip.
Radijuje ir televizijoje tikrai reikia tam tikrų įgūdžių: čia tu turi gebėti kalbėti ir nenusišnekėti. Jei balso tembras geras, tai tampa dar vienu tavo pliusu. Charizma – irgi pageidautinas dalykas, tik ar aš jos turiu, labai sunku pačiam vertinti.
Net nežinau, kaip tiksliai tai įvardyti ir kas tai yra, bet gyvenimas man parodė, kad svarbiausia – atsidurti laiku ir vietoje, o tai nuo tavęs net nepriklauso. Aš jau išmokau, kad galiu tiesiog galva sieną daužyti, bet jei tai vyks ne reikiamu laiku ir ne reikiamoje vietoje, nieko iš to nebus.
Radijuje pradėjau dirbti, nes atsidūriau reikiamu laiku. Tuo metu „M-1“, kaip ir kitur, vyko kartų kaita ir tiesiog reikėjo žmonių. Esu iškalbingas, balsas neerzino, todėl buvau priimtas.
Lygiai taip ir su televizija. Man atrodo, kad jau ir seniau galėjau turėti šansą pabandyti, bet, matyt, visata žinojo, kad dar ne laikas ir ne vieta. Užtai dabar man suteikė šansą. Esu jai už tai labai dėkingas ir bandau tą progą išnaudoti kaip moku geriausiai.
– Kadaise turėjote tapti radijo stoties „Lietus“ laidų vedėju, bet buvote nukreiptas į „M-1“. Ratas apsisuko ir šiandien vėl esate „Lietuje“, tik jau ne kaip laidų vedėjas, bet kaip programų direktorius. Ar dirbti „Lietaus“ radijuje – tas pats, kas tame pačiame bėgių tinkle persėsti į kitą traukinį?
– Radijas yra radijas. Jo veikimo principai tie patys, todėl meluočiau, sakydamas, kad patyriau šoką ar nežinomybę.
Tačiau kiekviena radijo stotis turi savo niuansų ir detalių. „Lietuje“ buvo ir yra man naujų dalykų, bet patys pamatiniai tikrai nėra nauji.
Suaugusieji, mano galva, per dažnai yra rimti ir linkę sureikšminti dalykus. Viską galima padaryti kur kas paprasčiau.
– Kalbėdamas apie tai, kodėl po 20 metų, praleistų „M-1“, savo noru palikote šią radijo stotį, minėjote „nusiraminimo kėdutę“. Ar šiandien jau turite atsakymą, kodėl teko metus ant jos pasėdėti?
– Niekas kitas čia nekaltas, mergužėle, tu pati (juokiasi). Yra tokia daina. Manau, kad suveikė tam tikrų aplinkybių visuma ir viskas taip susidėliojo. Ar galėjo būti kitaip? Galėjo, bet buvau mandras kaip gandras, todėl, sakykim, gavau per snapą.
– Ar turėjote įkvėpėjų radijuje, o dabar – ar turite jų televizijoje, kurių bendravimo su žiūrovais stilius Jums būtų artimas?
– Tuo metu, kai svajojau apie radiją, man didžiulis autoritetas buvo Giedrius Masalskis ir jo laida „Pabudome ir kelkimės“. Atrodė toks kosmiškai geras laidų vedėjas. Dar Tomazas ir Marazas, Lukas, kurie ten dirbo. Tai buvo tokie radijo žmonės, koks norėjau būti ir aš.
Kalbant apie TV veidus, stebėjau visus vedėjus ir iš visų galėčiau daug ko pasimokyti, bet nenoriu išskirti nė vieno dabartinio. Televizijos pasaulyje turiu daug pažįstamų, todėl kurio nors nepaminėjęs bijau užsitraukti nemalonę.
Kalbant apie vyresnę kartą – Vytautas Šapranauskas. Nežinau, ar jo batus kada nors kas nors dar gali priaugti.
– Kaip Jūsų ilgametė patirtis radijuje padeda dirbant televizijoje? Tai labai skirtingi pasauliai ar visgi broliai iš tos pačios šeimos?
– Manau, padeda stipriai. Radijuje visada būdavau tiesioginiame eteryje. Radijas išmoko tvarkos. Radijas tave pastato į įvairiausias situacijas, iš kurių turi išsisukti. O kiekviena patirtis yra tai, kas kažkur viduje nugula ir išlenda tada, kai tau to labiausiai reikia. Todėl šiandien man daug ramiau. Sakau: viskas laiku ir vietoje.
Aš jaudinuosi, patiriu stresą – tai normalu. Tačiau nebijau. Nenoriu nuskambėti kaip per daug savimi pasitikintis žmogus, tačiau aš nebijau, nes žinau, kad tiek radijuje, tiek renginiuose, tiek ir gyvenime sukaupta patirtis šiandien man leidžia bandyti susitvarkyti su TV laidos vedėjo vaidmeniu.
– „Įsijunk „Lietų“ ir tau viskas bus gerai“, – žadate. Ką Jums pačiam reiškia šis pažadas šiame karjeros etape?
– Kuo toliau, tuo labiau apie daugelį gyvenimo sričių galvoju: „Viskas bus gerai.“ Dažniausiai taip ir yra. Nekalbu apie baisius dalykus – ligas, netektis. Nors ir čia – man yra tekę išgyventi skaudžių netekčių, tačiau vis tiek galiu pasakyti: „Viskas bus gerai.“
Mes, žmonės, dažnai linkę viską sureikšminti, išpūsti. Galvojame, kad kai darbe vaikštome susiraukę, greitu žingsniu, tai kitiems paliekame daug dirbančio asmens įspūdį. Bet juk viską galima padaryti lygiai taip pat gerai, tik su šypsena, ar ne? Todėl labai noriu pakviesti visus ne tik tikėti šia mintimi, bet ir ja gyventi. Viskas bus gerai, pamatysit!
– Jūsų šeimoje auga trys paaugliai. Tikras iššūkis tėvams. Ar pavyksta būti jų draugu ir patarėju?
– Su žmona auginame tris vaikus – Kiprą, kuriam beveik šešiolika, Simą, kuriam beveik keturiolika, ir Mėtą, kuriai tuoj bus dvylika. Manau, kad galėčiau būti geresnis tėtis. Trūksta man ir kantrybės, ir dėmesingumo, o kartais ir noro. Nemanau, kad esu prasčiausias variantas, bet tikrai galėčiau būti geresnis.
Tikiu, kad su vaikais turime artimą ryšį. Stengiuosi kuo mažiau jiems aiškinti, bet ne visada sekasi. Kitaip tariant, visko būna ir visaip mes sutariame (juokiasi).
– O koks pats buvote paauglystėje?
– Viena žinau: aktyvus. Mane labai domino suaugusiųjų pasaulis, todėl stengdavausi būti kuo arčiau jo. Turėjome Plungės rajono jaunimo reikalų tarybą ir savo kompiuterį savivaldybėje, tad po pamokų visada sėdėdavau ten. Rašydavome projektus, organizuodavome renginius.
Grojau gitara Plungės meno mokykloje, dainavau ten veikusioje grupėje. Žodžiu, paauglystėje manęs namie beveik nebuvo. Pirma dienos pusė – mokykla, o tada jau „n“ kitų reikalų.
– Kaip Jūsų vaikai reaguoja į tėčio viešą gyvenimą – didžiuojasi, palaiko, o gal turi savo nuomonę apie Jūsų darbą radijuje, dabar jau ir televizijoje?
– Čia nieko naujo. Kaip jaunimas sako, jiems visa tai – tiek mano instagramas, tiek ir TV – cringe. „Nu, tipo, tėti, ką tu čia – niekam čia neįdomu.“ Jie žiūri į tai paprastai, nes tai yra jų tėčio darbas – radijas, renginiai, dabar jau ir TV.
– Ar šeimoje turite kokių nors tradicijų, ritualų, kurie padeda išlaikyti artumą su vaikais net ir paauglystės laikotarpiu?
– Nemanau. Mes tiesiog stengiamės kasdien aptarti visiems svarbius dalykus. Žmona moka su vaikais palaikyti artimesnį ryšį – nė vienas neišsliūkina iš namų jos nepabučiavęs ir pan. Apibendrinant – tiesiog stengiamės neapleisti vienas kito ir visada jausti bendrą šeimos pulsą. Vasarą visi kas kur, o šaltuoju metų laiku, sakyčiau, turime kiekvieną vakarą bendrą vakarienę. Visi grįžtame iš savo reikalų, sėdame vakarieniauti, pasikalbame, kaip kam sekėsi, kokie kurio iššūkiai laukia – toks kasdienis trumpas šeimos susirinkimas.
– Galbūt turite patarimų tėvams, kurie susiduria su paauglių iššūkiais? Ar kuriate tinklalaides apie tėvystę ir paauglystę, santykius tarp tėvų ir vaikų?
– Ko šiame gyvenime, mano galva, netrūksta, tai visokių patarimų. Vieni geresni, kiti – šiaip sau, todėl tikrai dar vieno nereikalingo patarimo nepridėsiu (juokiasi). Nelabai ir turiu.
Esu linkęs tikėti žmonių gerumu ir manau, kad gerumas visada nugalės. Todėl galvoju taip: kiekvienam tėčiui kasdien reikia pasistengti būti geriausia įmanoma tėčio versija. Tada viskas turėtų būti gerai.
Tinklalaidžių šia tema nekuriu ir neplanuoju, nes visko jau ir taip galybė – ir tinklalaidžių, ir straipsnių, ir knygų. Tik spėk viską sugerti!
– Bėgiojimas Jums – savotiška meditacija ir laikas sau. Kaip tai nutiko? Galbūt esate bėgęs maratoną, jei ne – ar turite tokių tikslų?
– Man visada bėgantis žmogus atrodė labai gražus, žinantis, ką daro, turintis daug kantrybės ir užsispyrimo. Aš vis pabandydavau, bet tai darydavau arba nenuosekliai, arba užsigriebdavau per daug ir viskas baigdavosi kūno skausmais ir dingusia motyvacija.
Prieš ketverius metus susipažinau su nuostabiu bėgimo treneriu ir kai pradėjau viską daryti žiingsnis po žingsnio, su aiškiu planu, viskas pavyko kuo puikiausiai.
Šį pavasarį nubėgau savo pirmą maratoną Kaune ir, manau, jis nebus paskutinis mano gyvenime.
Naujausi komentarai