Renginių organizatoriams tenka verstis per galvą, jei nori pralinksminti skeptiškai nusiteikusią publiką

Receptas, kaip surengti gerą vakarėlį, paprastas: geras vakarėlis yra toks vakarėlis, kuriame visiems linksma.

Čia netinka sparnuoti rusiški posakiai, retoriškai klausiantys, koks balius be muštynių. Netinka ir šiuolaikinis lietuviškas folkloras, teigiantis, jog kokybės ženklas yra toks alkoholio kiekis, kad supainiotum savo ir kaimyno duris bei lovas. Privalo būti linksma – ši aksioma neturi nieko bendro su sarkazmu arba juoku pro ašaras.

Renginių organizatoriai tvirtina, kad įsiūbuoti lietuvius nėra lengva. Vis dėlto egzistuoja profesinių gudrybių, galinčių pobūviui prišaukti sėkmę. „Šokoladas“ sužinojo tris: pataikyti koja kojon su mada, turėti fantazijos ir, svarbiausia, - rengti vakarėlį tiems, kurie iš tiesų nusiteikę linksmintis.

Šuniukų ir katyčių mada

Vestuvių planuotojai šiuo metu mėgsta siūlyti dvarus, bajoriškus brikus, jau kiek pabodusių balandžių būrį ar naujovę - dešimtis tailandietiškų šviečiančių žibintų virš suglaustų jaunavedžių galvų.

Įmonių švenčių rengėjai rekomenduoja puotas traukinio vagonuose, laivuose, masinius pasiskraidymus oro balionais, koncertus po atviru dangumi su loterijomis, kuriose galima išlošti išskirtinį firmos gaminį. Jei bendrovė prekiauja automobiliais, tai bent firminį parkerį. Kartais renginio organizatoriai pasiūlo bendrovei bandyti patekti į rekordų knygą – šventės dalyviams imti ir išvirti didžiausią didžkukulį ar suvalgyti daugiausiai bendrovės gaminamų ledų.

Privačius jubiliejus praturtina caro laikų patrankų šūviai, tradiciniai fejerverkai, svečių jodinėjimas žirgais, baidarės, medžioklė, kurios kulminacija – sukaktuvininko „nušautas“ keptas šernas.

Paskutinis mados klyksmas – pobūvyje svečių teisėmis dalyvaujantys naminiai gyvūnai. Šuneliai ir katytės apvelkami puošniais švarkeliais, parišami kaspinėliai ir seilinukai. Prie stalo šie svečiai kol kas dar nesodinami, tačiau nauji liberalūs mados gūsiai, galimas daiktas, tokią diskriminaciją panaikins.

Tema – namų šeimininkės

Hipių ar „Bridžitos Džouns dienoraščio“ išpopuliarinti „kunigų ir prostitučių“ vakarėliai, teminiai susiėjimai su pižamomis ar taboro kostiumais jau dvelkia naftalinu. Užtai šiuo metu Lietuvoje gana paklausūs vakarėliai populiarių kino filmų ar televizinių serialų tema. „Seksas ir miestas“ bei „Nusivylusios namų šeimininkės“ kol kas – be konkurencijos.

Mergvakariai ir bernvakariai – atskira tema, kurioje pirmuoju smuiku grojama individualiomis pastangomis. Jei suorganizuoti tokį pikantišką renginį vis dėlto pasitelkiami profesionalai, jie žino: beveik visuomet privalomas momentas bus striptizas arba bent jau rytietiškas pilvo šokis, į kurį teks įtraukti visus svečius.

Mergvakario dalyvės mielai sutinka būti užpultos ir pagrobtos gangsterių, o bernvakario šventėjai – užrištomis akimis atsidurti prie moterų vienuolyno vartų ar gėjų klube.

Minkšto kilimo efektas

„Prigalvoti galima visko, ko tik nedraudžia šalies įstatymai“, - kalba šiandien vienas madingiausių Lietuvos renginių organizatorių Jogaila Morkūnas.

Jo įmonė „Pirmoji kava“ neseniai organizavo Aurelijos Razmarataitės ir Dariaus Žakaičio vestuves, kurios J.Morkūno, kaip renginių organizatoriaus, biografijoje – anaiptol ne pirmos ir ne kelioliktos. „Bandyti suskaičiuoti visas vestuves, gimtadienius, firmų šventes, kurias mes surengėme per beveik dešimt veiklos metų, būtų kebloka“, - sako J.Morkūnas.

Dešimties metų patirtis organizuojant renginius Jogailai padiktavo vieną paprastą tiesą: pats svarbiausias šventės sėkmės komponentas yra ne organizatorių fantazija ir techninės galimybės, bet gera kompanija.

„Jokia aplinka, joks Michaelo Jacksono nuogas užpakalis, jokie pinigai nepakeis geros, nuoširdžios, šarmingos kompanijos. Mes tai vadiname minkšto kilimo efektu. Tai reiškia, kad su gerais, smagiais žmonėmis tu gali nuostabiai leisti laiką valgydamas šprotus palapinėje prie ežero. O gali valgyti ikrus iš porcelianinių indų prabangioje vietoje, bet jei žmonės bus nykūs, šprotai palapinėje tau atrodys įspūdingiau“, - kalba J.Morkūnas.

Kokia publika, tokia programa

- Lengva pralinksminti lietuvius? – paklausė „Šokoladas“ Jogailos Morkūno.

- Negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Viskas priklauso nuo pačių žmonių, kaip jie įsijaučia į bendravimą, poilsį, vakarėlio aplinką. Kartais lietuviai sugeba taip užsiblokuoti... Susikelia koją ant kojos, sukryžiuoja rankas ant krūtinės, ir viskas, linksminkit mane, bet žinokit – nepavyks. Patiesti „minkštą kilimą“, tai yra sukurti smagią aplinką, stengiasi kiekvienas organizatorius, bet jei žmogus geriau jaustųsi namie prie televizoriaus, nieko nepadarysi, nors verskis per galvą.

- Ar turi įtakos programai svečių sąrašas?

- Tokį sąrašą tu matai prieš kiekvieną vakarėlį. Sužinai tų žmonių socialinį statusą, leidžiantį nutuokti, ką jie matę ir ko nematę. „Fūrų“ vairuotojams yra vieni atlikėjai ir vienas formatas, direktoriams, įmonių savininkams – visiškai kitas formatas. Vieniems užtenka Stasio Povilaičio, kitiems – ne. Programą visuomet taikai konkrečiai auditorijai.

Nusiteikimas yra viskas

- Tiesa, kad lietuvius nustebinti darosi vis sunkiau?

- Nėra tokio tikslo – nustebinti. Tikslas – kad būtų smagu. Laivai, lėktuvai, keltai, troleibusai – kur tik aš nedariau renginių. Kartais jie padaro įspūdį net man pačiam. Bet supratau viena: kartais nereikia jokių specialiųjų efektų, žmonėms užtenka tik pakeisti aplinką, suorganizuoti gerą muziką, ir renginys gali neįtikėtinai pavykti. O galima sustatyti fantastiškiausią aparatūrą, bet jei publika bus nusiteikusi skeptiškai, iš visų pastangų išeis didelis šnipštas.

- Ar tikrai geram vakarėliui būtinos žvaigždės?

- Žiūrint, koks renginio tikslas. Jei – ryšiai su visuomene, tai tiesa tokia: žvaigždės padeda žurnalams, žurnalai padeda žvaigždėms. Užburtas ratas, kuris renginį vis dėlto paverčia pastebimesniu, ryškesniu, o kartais tikslas kaip tik toks.

- Daug išleidžiate į renginį kviečiamų įžymybių honorarams?

- Tokio precedento mano praktikoje dar nebuvo. Žinomi pramogų ar politikos pasaulio žmonės į renginius eina ne užsidirbti ir ne skaniau pavalgyti, bet... Na, jie turi savų sumetimų. Mes – irgi. Tai abiejų pusių naudingas bendradarbiavimas.