Kaunietis dailininkas Eimutis Markūnas publikai priminė, kad jis – ne tik žinomas objektų, instaliacijų kūrėjas, vitražistas, bet ir rimtas tapytojas.
Galerijoje "Meno parkas" surengtoje jubiliejinėje parodoje – per pastaruosius penkerius metus sukurti jo tapybos darbai.
"Koks čia jubiliejus? Juk man dar viskas prieš akis", – mestelėjo jaunatviška energija spinduliuojantis E.Markūnas. Vasarą penkiasdešimtmetį atšventęs grupės "Angis" narys parodą pavadino iš pažiūros pretenzingai – "Dar vienas brėkštantis rytas". Tiesa, dalį pavadinimo parodai E.Markūnas pasiskolino iš abstrakcijos, pavadintos dar skambiau: "Dar vienas brėkštantis rytas, kai mes klausydavom Liuksemburgo radijo stoties 1978 metais".
Anot dailininko, parodos pavadinimas – tai savotiška antimetafora bėgančiam laikui pažymėti, sentimentų, kitų realybės banalybių ir fikcijų groteskas. "Sovietmečiu mano kartos jaunuoliai slapta klausydavomės Liuksemburgo radijo stoties. Nesvarbu, kokią muziką grojo ta stotis, – tai buvo mūsų langas į Vakarus – į laisvę. Tai, kas anais laikais buvo progresyvu, šiandien tapo marazmėliu, kvailu sentimentu. O juk ateityje, po keliolikos metų, įvyks ta pati perversija – tai, kas dabar daroma su visu rimtumu, kitiems atrodys absoliutus marazmas", – tendencijas prognozavo menininkas.
Ar parodos pavadinimas susijęs su kadaise mūsų visuomenėje brėškusiu komunizmo rytojumi? "Čia jau kaip kas nori gali įsivaizduoti – palieku erdvės žiūrovų fantazijai, kaip ir daugelyje savo kūrinių", – sakė E.Markūnas.
Ekspozicijoje matyti ir autoriaus žaidimai įvairiomis meninėmis technologijomis. Žymiam britų kompozitoriui Andrew Lloydui Webberiui E.Markūnas skyrė darbą "Švelnus kvėptelėjimas fon Weberiui". "Pirmajame plane matome žalią kaktusą-fantomą iš miuziklo "Operos fantomas", centre – aliuzija į klasiką: nuoga madona su kūdikiu. Tai toks kiek postmodernistinis klasikinio siužeto ir paties A.L.Webberio miksas, – aiškino parodos autorius. – Juk žymusis britas savo kūryboje taip pat naudojo klasikinius motyvus. Technologiškai šis darbas labai primaišytas – jame daug sluoksnių, kaip torte."
Apibendrindamas kuriant naudotus metodus, dailininkas šmaikštavo: "Stengiuosi neatsilikti nuo to, kas sukurta XX amžiuje."
Kitą drobę E.Markūnas specialiai aprūkė dūmuose tam, kad ją padengtų storas suodžių sluoksnis. Tada teptuku suodžius sluoksnį po sluoksnio nuvalė, suformuodamas moters siluetą su tarsi taikinyje jai į nugarą įremtu raudonu tašku. Darbą dailininkas pavadino "Nostalgija raudonai". "Pavadinimas truputį dviprasmiškas. Tai gali būti ir nostalgija raudonai spalvai, ir raudonai moteriai, – juokėsi menininkas. – Bet ką čia pasakoti apie paveikslus – jei galėčiau viską papasakoti žodžiais, ne tapyčiau, o rašyčiau."
E.Markūnas tikino nesuprantąs daromos jo kūrybos – instaliacijų, vitražų ir tapybos – perskyros. "Man tai neatsiejama – tai yra vienas ir tas pats pasaulis. Tik tai, ko aš negaliu padaryti instaliacijoje, kartais perkeliu į drobę. Ir atvirkščiai", – menininkas prisipažino į tapybos darbus bandąs racionaliai perkelti emocijas.
Kas? E.Markūno tapybos darbų paroda "Dar vienas brėkštantis rytas".
Kur? Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27).
Kada? Paroda veiks iki rugsėjo 26 d.
Rasa Andriušytė, menotyrininkė:
E.Markūnas bando sugrąžinti figūros vaizdavimą, kuris yra šiek tiek pamirštas pastaruosius dešimt metų šiuolaikinėje lietuvių tapyboje. Ir žiūrovas, manau, figūrinės tapybos yra labiau nei abstrakčiosios pasiilgęs. Jo tapybai netinka klasikinės moderniosios tapybos kanonai, kur aiškus koloritas, paveikslai – kažką teigiantys. Jis atstovauja tapybos stadijai po postmodernizmo. Kompozicija dailininkas rūpinasi mažai. Savo paveikslais jis diskutuoja su savo kartos ir ankstesnių amžių dailininkais. Pavyzdžiui, naudoja kai kuriuos XVI a. dailininko, žinomo manieristo Jacopo Carucci Pontormo kūrybos motyvus. Prikišamai dailininkas lyg ir nieko nepasako, tačiau matyti, kad jis diskutuoja su keletu iš karto mums pažįstamų tapybos būdų – abstrakčiu, figūriniu ir net su senąja meno istorija. Antra vertus, toks jau šių dienų menas: po postmodernizmo dailininkai stengiasi ne tiek pateikti savo idėjas, kiek diskutuoja ar interpretuoja buvusius dalykus.
Jei kalbėti apie išliekamąją vertę meno istorijoje, vertingiausios, įdomiausios atrodo E.Markūno instaliacijos, objektinis menas. Tačiau ši meno rūšis neturi išliekamosios formos – jų nėra kaip ateinančioms kartoms išsaugoti. Meno istorijoje išliks nepriekaištingos formos jo vitražai. Šioje srityje E.Markūnas yra vienas svarbiausių savo kartos dailininkų.
Po to – tapyba. Nenorėčiau sakyti, kad ši dailės sritis yra E.Markūno laisvalaikis. Ypač atsižvelgiant į tai, kad 1991 m. jo tapybos darbai, sukurti ant gofruoto, rulonu susukto metalo "Kolona Nr. 1" ir "Kolona Nr. 2", žymėjo perėjimą nuo tapybos kaip plokštumos į tapybą kaip objektą ir tuos darbus įsigijo Nacionalinė dailės galerija.
Naujausi komentarai