E. Ščerbinskaitė-Elion: noriu ne stebėti, o pati kurti realybę

– Esame pažįstamos jau ne vienus metus. Visada tryškai liūtišku pasitikėjimu ir žinojimu, ko nori iš gyvenimo. Ar tai Elion pseudonimas taip veikia?

– Galbūt (juokiasi). Nors iš tiesų pirminė mano kūrybinio pseudonimo reikšmė yra ne Liūto (kaip Zodiako ženklo) ir Eglės (kaip mano vardo) miksas. Elion, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia šviesą, egzistuojančią visiškoje ramybėje. Kadangi savo vidinę ramybę aš atrandu būtent mene, šis vardas man kuo puikiausiai tinka.

Sugalvojau, kad mano fotokelionės galėtų būti kaip knygos, kurių istorijos turėtų pradžią ir pabaigą. Tik be išvadų ir moralų. Juos kiekvienas turėtų pasidaryti pats.

– O jei būtum tiesiog Eglė Ščerbinskaitė? Vieni tave pažintų kaip kirpėją, visažistę, koloristę, kiti – kaip fotomenininkę.

– Gal geriau nedėliokime žmonių į lentynėles? Čia – kirpėjas, čia – siuvėjas ar mezgėjas, o ten – menininkas. Mano gyvenimo būdas ir džiaugsmas – fotografinio meno kūrimas. Juk tas pats kirpėjas gali būti ir menininku, o pastarasis nebūtinai turės menininko sielą, net jei ir puikiai darbuosis teptuku… Labiau mėgstu, kai apie mane kalba kiti. Arba kai esu pažįstama iš savo darbų. Sykį tą patį klausimą – kas aš tokia? – man uždavė psichologė. Tepasakiau, kad esu idėja, mintis, šviesa, šešėlis. Pasakiau, kad noriu būti viskas, tik ne materija. Tokiu savo atsakymu labai ją sunervinau.

– Ar tave, kaip fotomenininkę, žeidžia, kad turi gyventi ne iš kūrybos?

– Visiškai ne. Man patinka mano darbas grožio srityje. Už jį gaunu pinigus, kuriuos investuoju į savo kūrybinius projektus. Maža to, visų tų grožio amatų išmanymas man teikia daug pranašumo. Tarkim, per fotosesijas nereikia samdyti įvaizdžio specialistų. Pati savo modeliams galiu būti ir kirpėja, ir stilistė, ir visažistė. Pasakysiu atvirai – visi ligi šiol baigti mano mokslai fotografijai tik padeda. Tiek Dailės akademijoje studijuota tekstilė, tiek pas Arvydą Lebeliūną iki šiol lankomi aktorinio meistriškumo kursai, tiek ir šokio judesio bei plastikos pamokos. Fotografija kuo puikiausiai visa tai sujungia. Be to, jei gyvenčiau vien iš kūrybos, turėčiau taikytis prie užsakovo. Privalėčiau jam įtikti. Tuomet tektų paminti savo principus. O dabar drąsiai galiu kurti taip, kaip aš jaučiu ir matau.

– Kaip tavo gyvenime atsirado fotografija?

– Aštuonioliktojo gimtadienio proga senelis man padovanojo savo fotoaparatą "Zenit". Tais laikais, kai visi džiaugėsi savo lengvomis muilinėmis, man reikėjo tampytis sunkią pušką, taip juokais tą fotoaparatą vadinome. Užtai kai žmonės pamatė mano nuotraukas – klausimų nebeliko. Dailės akademijoje studijuodama tekstilę trejus metus lankiau fotografijos kursus. Tačiau apie tikslines fotografijos studijas niekada negalvojau. Kodėl? Hmm… Gal kad tuo metu į video- ir fotografijos kursą buvo sunku įstoti, reikėjo daug techninių žinių. O aš buvau visai netechniška mergina, trokštanti vieno – kuo nuostabiausių stop kadrų!

– Kas fotografijos mene teikia didžiausią pasitenkinimą – idėjų, siužetų gimimas, jų išpildymas, bendravimas su įdomiais žmonėmis ar vis dėlto pats rezultatas?

– Vadinamąjį pasitenkinimą norėčiau suskirstyti į tam tikrus etapus, iš kurių kiekvienas turi tą maloniąją dalelę. O visų dalelių komplektas ir sudaro tą be galo ypatingą finalinio pasitenkinimo jausmą. Tai ir pati fotoidėjos pradžia (kai galvoji apie problemą, ją išgyveni kaip savo ar kažkieno įgytą patirtį). Vėliau – gimusi siužeto linija, kurią vizualizuoji, mąstai apie būsimos fotosesijos vietą, drabužius, aksesuarus, o svarbiausia – apie žmones, turėsiančius įkūnyti reikiamus personažus. Galiausiai ateina laikas pačiai fotosesijai ir darbui su žmogumi, kurį tu turi pajausti. Labai mėgstu fotografuoti kelionėse, nes esu be galo impulsyvus žmogus. Mane veikia emocijos ir pirmo įspūdžio efektas, suteikiantis daug netikėtų kūrybinių impulsų. Galiausiai po visko reikia atrinkti darbus. Tai padaryti padeda mano kuratorius Remigijus Zolubas. Dažnai atsitinka taip, kad mūsų nuomonės išsiskiria. Juk nebūtinai kadrai, kuriuos fotografuodama aš patyriau kažkokių netikėtų emocijų, bus meniškai patys stipriausi.

– Ar turi savo mūzą?

– Kiekvienas personažas, kurį pakviečiu į savo projektą, tampa mūza. Ypač tai pasakytina apie žmones, kurie man emociškai labai svarbūs. Tada jie jaučia mane, o aš – juos. Dėl to abipusio ryšio mūsų fotoprojektai išeina tikri ir gyvi. Štai kodėl kalbėti apie vieną mūzą aš negalėčiau… Vis dėlto yra viena Kauno muzikinio teatro balerina Sandra Drodvilaitė, kuri tapo pirmąja mano mūza ir, dar daugiau, artima drauge. Nuo tos draugystės ir prasidėjo vadinamosios mūsų fotokelionės.

– O kodėl modeliais į įvairius projektus kvieti tik šokėjus, aktorius ar muzikantus?

– Tik todėl, kad su jais lengva dirbti. Jie nebijo įsikūnyti į vaidmenį. Jie nenori būti gražesni, nei yra iš tiesų gyvenime. Štai kodėl aš nemėgstu tų vadinamųjų komercinių fotosesijų, kurių vienintelis tikslas yra parodyti žmogaus išorinį grožį. Aktorių tai nejaudina. Jie nebijo būti negražūs. Jiems kur kas įdomiau parodyti tai, ko mes dažnai nenorime atrasti savyje, pavyzdžiui, pykčio, neapykantos, skausmo. Kaip jų ieškau? Hmm… Iš pradžių jie patys mane susirado. Minėtoji Kauno muzikinio teatro balerina Sandra paprašė fotosesijos. Po jos pajutau, kad galime dirbti kartu. Sumanėme rengti pirmąją fotokelionę į Koso salą (2015 m.), kurios idėja buvo maždaug tokia: kas būna, kai dukros užsinori sekti mamų pėdomis… Kadangi Sandros dukra – taip pat balerina, buvo įdomu apie tai sukurti visą fotoistoriją. Norėjau parodyti, kad Sandra linki savo dukrai paties geriausio, leisdama gyvenimo kelią rinktis pačiai.

– Kaip suprantu, nuo Koso salos ir pasigavai tą fotokelionių virusą?

– Taip… Sugalvojau, kad mano fotokelionės galėtų būti kaip knygos, kurių istorijos turėtų pradžią ir pabaigą. Tik be išvadų ir moralų. Juos kiekvienas turėtų pasidaryti pats. Savo pasakojimuose noriu kalbėti apie tai, kaip mes jaučiamės atsidūrę tam tikroje vietoje, kai yra vienokia ar kitokia būsena ar situacija.

Tiek begalinės laimės, tiek ir begalinio skausmo akimirkomis galima kurti. Būtent taip ir gimė mano fotoportretai, kai suabejojau savo kaip fotografės reikalingumu.

– Kada ir kodėl pradėjai kurti autoportretų ciklus? Juk tai dvigubas darbas – pozuoti ir dar įprasminti savo vaidmenį techniškai. Kas sunkiausia tokio žanro kūryboje?

– Pradėjau kurti autoportretus po vieno labai skaudaus išgyvenimo. Per vieną parodą prie manęs priėjo žmogus ir pasakė, kad be savo modelių aš esu… niekas. Ir dar, kad tai nėra mano paroda. Labai išgyvenau. Ėmiau mąstyti, o gal turėčiau mesti fotografiją? Dvi savaites gyvenau nuleidusi rankas. Nieko nedariau, net nežiūrėjau į fotoaparato pusę. O paskui atėjo išganinga mintis – juk aš irgi turiu kūną?! Tad galiu jį naudoti kaip meninį objektą.

Laimė, šių laikų fototechnikos galimybės yra begalinės. Jos leidžia naudoti nuotolinius įrenginius, tad fotografuojant save man nereikėjo kviestis pagalbos. Likau pati su savimi. Be gėdos jausmo kam nors kitam pozuojant.

Pirmieji autoportretai gimė namuose. Sunkiausia turbūt buvo pasiekti būseną, kuri yra tikras jausmas, o ne vaidyba. Atrodo, padarai milijonus kadrų, o iš jų visų įtikinamas – tik vienas… Norėdama jį išgauti remiuosi aktoriaus A.Lebeliūno pamokomis, specialiomis technikomis, kurios padeda greitai įeiti į vaidmenį.

– Ar esi techniškas žmogus? Fotoaparatas, turiu omeny ne tik jo svorį, – daiktas ne iš lengvųjų.

– Jei atvirai, esu labai netechniškas žmogus, bet fotoaparatą valdyti išmokau. Kita vertus, vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad jei turėsi gerą fotoaparatą, tai galėsi daryti ir geras nuotraukas. Anaiptol. Pamiršote šviesą. Ją reikia arba sukurti, arba atrasti. Kad būtų tinkamam kadrui tinkama šviesa. Ar sugebėčiau pasirūpinti kitais techniniais dalykais? Na… Įkalti vinį paveikslui ar pakeisti nuleistą padangą galbūt ir sugebėčiau, tik klausimas, ar labai kokybiškai?! Gyvenime laikausi principo, kad kiekvienas tegul daro tai, ką moka geriausiai.

– Kiekvieno menininko gimimą veikia daug skirtingų faktorių. Vienas iš jų – šeima. Ar užaugai meniškoje aplinkoje? Pasakojai, kad buvo laikas, kai daug keliavai su mama.

– Mano mama buvo komunikacijos ryšių specialistė. Kaip dabar suprantu, ypač gera specialistė, nes nuolat važinėdavo iš vienos komandiruotės į kitą. Jei norėdavau pabūti su ja, turėdavau laukti moksleivių atostogų ir vykti drauge. Beje, mama labai mėgdavo maudytis, sportuoti paplūdimyje, to tiesiog negalėjau pakęsti aš. Tad imdavau savo "Zenit" ir paaugliškas klausimas, ką man veikti, išgaruodavo tuojau pat.

Kodėl netapau kelionių fotografe? Na... Man netiko reportažo žanras. Patiko kurti siužetus. Bet jeigu surežisuotame kadre atsirasdavo koks nors netikėtas kelionių reportažo momentas, pvz., netyčia į kadrą patekęs praeivis, labai džiaugdavausi.

– Ar sutinki, kad visi geriausi menininkų darbai gimsta iš sielos katarsio, liūdesio, skausmo?

– Manau, kad stipriausi darbai gimsta iš stipriausių jausmų. Ar tai liūdesys, ar skausmas, ar meilė, ar džiaugsmas nėra labai svarbu. Tiek begalinės laimės, tiek ir begalinio skausmo akimirkomis galima kurti. Būtent taip ir gimė mano fotoportretai, kai suabejojau savo, kaip fotografės, reikalingumu. Dabar turbūt turėčiau tam žmogui tiktai padėkoti. Akivaizdu, kad minėtas įvykis buvo itin stiprus impulsas pradėti naują kūrybos etapą. O kas gimė iš džiaugsmo? Na… su dabartiniu širdies draugu dar laikome vieną didelį džiaugsmo projektą paslaptyje.

Nuo fotografijos mes niekada nepavargstame. Kartais juokaujame, kad tai tas pats, kaip ir valgyti. Jei žmogus alkanas, jis pavalgo, o po pusdienio ir vėl nori.

– Papasakok daugiau apie savo fotokeliones? Kiek jų iki šiol buvo?

– Pirmoji fotokelionė, kaip jau minėjau, įvyko su balerina Sandra ir jos dukra. Dirbome ir ilsėjomės Koso saloje keturias dienas. O kai rezultatai ir teigiamos emocijos tiesiog pranoko lūkesčius, sumanėme tai pakartoti vėl.

Tuomet Sandra pasikvietė savo baleto partnerį Kauno muzikinio teatro šokėją Aurimą Sibirską, ir visi drauge skridome į Romą. Fotokelionę pavadinome "Dolce Vita" pagal seną fotografinį filmą, nufilmuotą senovine medija. Norėjau gaudyti kadrus tose pačiose vietose, kur jis buvo filmuotas, ir parodyti žmonėms, kad nors laikai keičiasi, bendražmogiškos vertybės (o dažnai ir tuštybės) lieka tos pačios. Kiek kartų žiūrėjau "Dolce Vita" filmą? Daugybę. Kai jau turėjau patį scenarijų, teko ieškoti šiuolaikiškumo, emocijų, šviesos ir versti visa tai į fotografinę kalbą.

Toliau sekė Paryžius ir "Geležinis sapnas", kurio probleminė ašis buvo… šokėjo senatvė. A.Sibirskas, baleto šokėjas, iš tiesų buvo apsisprendimo kelyje: išeiti iš teatro ar likti jame. Kurdami šią fotokelionę taip pat rėmėmės filmo siužetu, kurio pagrindinis herojus nerado meilės didžiojoje scenoje, bet vos nuo jos nulipęs išvydo tokių dalykų, apie kuriuos nė nesapnavo.

Dar viena fotokelionė mus nuvedė į Siciliją. Kviečiau į talką Kauno muzikinio teatro solistą Raimundą Baranauską, kuris labai gerai atitiko italo vyro tipažą. Kūrėme fotopasakojimą tema "Jie vadino ją Malena". Norėjau parodyti visų laikų gražios moters problemą – kaip ji kenčia dėl savo grožio, kaip jai pavydima. Žodžiu, šia fotokelione gvildenau grožio, kaip prakeikimo, dilemą.

Paskui dar buvo "Karmen". Istorija apie moterį, kurią, kaip ir jos mylimąjį, pakeičia meilė. Karmen vaidino Gintarė Budnikienė, Kauno muzikinio teatro solistė.

– Viskas klausantis atrodo labai gražu – idėja, kelionė, ypatingi aktoriai, jų vaidyba. O kokie viso to gražumo užkulisiai, buitis? Ar turi rėmėjų? O gal viską finansuoji pati?

– Už keliones susimokame patys. Aktoriai, kurie dirba su manimi, tiki manimi. Jie nori dalyvauti mano projektuose, iš kurių pasisemia daug gerų emocijų. O buitį dalijamės. Tiesą sakant, nelabai mums, menininkams, ji ir rūpi. Teikiame pirmenybę kitiems dalykams. Pavyzdžiui, labiau nei kur nakvosime mums rūpi, kaip atrodys būsimo veiksmo lokacijos, kur aktoriams teks vaidinti, o man – fotografuoti. Juk iš anksto į projektams pasirinktas šalis nevykstame. Štai kodėl tikrovė visada gali skirtis. Laimė, yra "Google Maps", "YouTube", internetas. Turiu atlikti namų darbus, surasti tinkamas vietas. Pavyzdžiui, kai fotografavau "Geležinį sapną" Paryžiuje, specialiai vengiau tų klasikinių Eiffelio bokštų. Šalia pasakojimo idėjos dar norėjau parodyti ir futuristinę miesto architektūrą, apie kurią man papasakojo brolis architektas.

Ar tokiose kelionėse būna nesusipratimų? Žinoma (kvatojasi). Aš pati niekada nieko rasti negaliu. Tik pasimesti. Juokauju, kad aktoriai turėtų įmontuoti man kokį GPS. Bet visi kartu, bendromis jėgomis, randame fotografavimui numatytas vietas. O suradę kartais keičiame planus iš esmės, nes jos pasirodo esančios visiškai netinkamos. Arba atvirkščiai: paprasta vieta nustebina mus ypatinga šviesa, ir kadras išeina stulbinantis. Žodžiu, niekada nežinome, ką rasime nuvykę į vietą.

– Kaip reaguoja praeiviai: juk rodai jiems savotišką nemokamą šou… Ar nemeta į kepurę pinigų?

– Oi, praeiviai reaguoja labai geranoriškai. Jie mato, kad čia vyksta ne šiaip išsidirbinėjimai, o dirba profesionalų komanda. Gal todėl tai, kas būtų neleistina eiliniams turistams, leistina mums. Pavyzdžiui, vos balerinai Sandrai užlipus ant Trevi fontano prisistatė policininkas ir liepė nulipti. Tada man teko labai daug šypsotis ir atsiprašinėti: "Sorry, sorry…" Taip galėjau greitai pabaigti darbus. Fotografuodama jaučiu praeivių palaikymą. Tarkim, vienam fotokadrui reikėjo šuns – pasiskolinau jį tiesiog iš praeivio.

– Kiekvienai fotosesijai reikia amunicijos – nuo kostiumų iki fototechnikos. Kaip pavyksta viską sutalpinti į "Ryanair" rankinį bagažą?

– Per laiką išmokau atsirinkti, ką imti, o be ko kelionėje galėtume puikiausiai apsieiti. Visa bėda, kad ta fototechnika daug sveria. O mes, ryte išėję dirbti į gatves, namo grįžtame tik vakare. Visą dieną judame kaip sraigės su savo nameliais. Vakare visi jaučiame, kad ką jau ką, o stuburus tai tikrai turime… Beje, vieną kartą į tokią fotokelionę vežiausi įspūdingo dydžio gėlės formos kepurę. Žmogaus veido per ją nesimatė. Aišku, kad į mano leistiną bagažą ji netilpo. Ką liko daryti? Ogi… užsidėti skrybėlę ant galvos. Buvo labai keista, kad pareigūnai nėmaž nenustebo. O kitą sykį turėjau bėdos dėl apšvietimo lempos, kuri Paryžiaus oro uosto darbuotojams kažkodėl pasirodė įtartina, tarsi ginklas. Jie atsivedė net šunis, tikrino dėl narkotikų… Paskui praleido.

– Nesi prietaringa – gali išduoti, kokia nauja fotokelionė tavęs laukia?

– Žinoma. Kita fotokelionė, kuriai jau turiu bilietus, yra Dubajus. Dirbsime tema "Déjà vu". Turbūt kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime esame patyrę jausmą (tarkim, kelionės ar miego metu), kad tai, ką matome, jau yra išgyventa anksčiau. Nors iš tiesų tai vyksta su mumis pirmą kartą. Kol kas "Déjà vu" – tik griaučiai. Skaitau apie tai psichologinius straipsnius, žiūriu filmus ir kruopščiai ruošiuosi ragauti šio naujo skonio.

– Turi širdies draugą? Ar į minėtas fotokeliones jis vyksta kartu?

– Taip, turiu. Neslėpsiu, jis irgi iš to paties molio drėbtas. Fotografas. Ir daro labai didelę įtaką mano kūrybai. Anot visai nepažįstamų žmonių, nuo to laiko, kai mes kartu, mano darbuose kur kas daugiau pozityvumo ir šviesos. Jie klausia, kas įvyko, kodėl tavo istorijos neša visai kitokį energinį krūvį? Abu mėgaujamės ir tuo pačiu laiku, ir ta pačia aistra savo darbui. Abu suvokiame noro kurti priklausomybę. Atsikeli ryte, pasižiūri vienas į kitą ir jau žinai, kad būtinai kažko imsiesi. Nuo fotografijos mes niekada nepavargstame. Kartais juokaujame, kad tai tas pats, kaip ir valgyti. Jei žmogus alkanas, jis pavalgo, o po pusdienio ir vėl nori. Toks tad ir mūsų duetas – nepasotinamas, nes sutampa aistra, vertybės, pasaulio supratimas, norai, tikslai.