I. Kaminskė: fotografuodama noriu parodyti bendruomenėse vykstančius nuostabius dalykus

Grįžo namo

„Mano seneliai gyveno Virbaliūnų kaime. Žiūrint nuo Kulautuvos – kitoje miško pusėje. Vaikystėje kaimynas mus susisodindavo į arklio tempiamą vežimą ir atsiveždavo į Kulautuvos parduotuvę pirkti saldainių“, – šypsojosi moteris.

Vėliau, anot Ingos, ji visiškai netyčia atitekėjo į Kulautuvą. „Galima sakyti: grįžau namo, nes iki ketverių metukų augau pas senelius, o vėliau, kai pradėjau eiti į darželį, gyvenau Kaune“, – sakė pašnekovė. Dabar jau šešiolika metų Inga yra kulautuviškė.

Draugystė nuo pilnametystės

Su fotografija draugauti moteris pradėjo nuo aštuoniolikos – pilnametystės proga pasidovanojo fotoaparatą. „Tuo laiku dar buvo vadinamosios muilinės, bet ir su ja fotografuoti patiko. Į įdomesnę veiklą panirau prieš penkiolika metų. Internete radau klubą „FMK ir Draugai“. Trijų raidžių trumpinys šifruojamas taip: fotografuojančių moterų klubas. Jį įkūrė moterys, kurios tuo metu augino vaikus, norėdamos pabėgti nuo rutinos ir turėti kokią nors atrakciją. Klubas organizuodavo visokių pramoginių fotosesijų. Tai nebuvo rimta fotografija, labiau su polėkiu, įgyvendinant tai, kas kam šaudavo į galvą, kartais netgi, atrodo, beprotiškiausias idėjas.

Nufotografuoti buvo visų vaikai, draugai, vyrai, tetos, kai kurių moterų anūkai. Tai tikrai buvo fotografijos nuo keisčiausių idėjų (Alisa stebuklų šalyje, A. Vienuolio „Paskenduolė“, Brėmeno muzikantai, fotografija po vandeniu, Valpurgijos naktis) iki rimtų fotografijų, virtusių parodomis („Išsikraustymai“ – apie žmones, išvykusius gyventi į kaimą, „Išplaukimai“, „Draugai – draugams“) ir socialinių projektų. Vėliau pradėta kviestis į paskaitas profesionalių fotografų, užsimezgė draugystė su kitais fotografų klubais, o į fotosesijas įtraukti ir kai kurių moterų anūkai. Klubas egzistuoja ir dabar, nors veikla kiek prigesusi“, – pasakojo fotografė.

Pirmieji I. Kaminskės kadrai buvo gamtos fotografijos, o prisijungus prie klubo – ir portretai. „Dabar man labai patinka gatvės fotografija, nesurežisuoti momentai, kai natūraliai pagauni kadrą, užfiksuoji tai, kas vyksta būtent tuo metu. Lygiagrečiai – portretinė fotografija: tikri, nesurežisuoti, nesukomponuoti kadrai, kai pavyksta įamžinti emociją, tai, ko žmogus negalėtų suvaidinti. Taip pat – mistinė gamtos / gatvės fotografija, tokia truputį, sakyčiau, senovinė“, – tvirtino pašnekovė.

Akimirkos: fotografuojant pasitaiko ir tokių momentų. / I. Kaminskės asmeninio albumo nuotr.

Įtraukiosios Joninės

Moteris puikiai prisimena momentą, kai tapo Kulautuvos fotometraštininke. 2018 m. vyko trijų seniūnijų: Kulautuvos, Batniavos ir Raudondvario – Joninės. „Kadangi šventėje gausu lietuviškųjų tradicijų, nuvažiavome pasižiūrėti ir, žinoma, pasiėmiau fotoaparatą, galvojau, renginį įamžinsiu sau. Priėjusi Raudondvario kultūros centro Kulautuvos laisvalaikio salės kultūros renginių organizatorė Andžela Mickutė paklausė, ar galėsiu nuotraukomis pasidalyti. Sutikau ir taip įsitraukiau į bendruomeninę veiklą“, – šypsojosi fotografė.

Pasak I. Kaminskės, kiekvienas Kulautuvoje surengtas renginys – vis kitoks. Per tą laiką labiausiai įsiminė Kaimynų diena, surengta po karantino, kai, vis dar negalėdami daug bendrauti vieni su kitais, kaimynus sveikinome važinėdami sunkvežimiu, kuriame buvo įrengta scena ir atliekama Kulautuvos kaimynams specialiai sukurta Donato Medzevičiaus (Medono) daina „Kaimynas kaimynui kaimynas“, tapusi Kulautuvos himnu. Taip pat – grandiozinis projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ reginys – kulautuviškių muzikinis spektaklis „Ar atgimsi tu nauja nata“ ir Kulautuvos 656-ųjų metinių paminėjimas – prikelta ir vizualizuota Kulautuvos istorija.

„Kadangi vis dar vyrauja nuomonė, kad kaimuose tikrai nieko gero nevyksta, fotografuodama ir demonstruodama nuotraukas noriu paneigti šį požiūrį ir parodyti visiems, kad mažuose miesteliuose ir kaimuose, jų bendruomenėse vyksta nuostabių dalykų, juos kuria čia gyvenantys talentingi ir kūrybingi žmonės, – savo poziciją išsakė pašnekovė. – Svarbiausi varikliai, leidžiantys menininkams ar prijaučiantiems menui atsiskleisti, yra A. Mickutė – pirmasis kultūrinis smuikas Kulautuvoje, seniūnė Dalia Šiušienė, palaikanti visas idėjas, seniūnijos matomas ir nematomas darbščiųjų rankų būrelis ir Jolanta Zizienė, Raudondvario kultūros centro direktorė.“

Stilius: I. Kaminskės portretai – tikri, nesurežisuoti, nesukomponuoti. / I. Kaminskės asmeninio albumo nuotr.

Paroda – dovana bendruomenei

Inga su dėkingumu kalba ir apie bendruomenę, kuri leidžiasi fotografuojama ir lengvai įsitraukia į šį žaidimą.

Nuo 2018 m. I. Kaminskė sukaupė nemažai nuotraukų iš įvairių švenčių. Kadangi ne visi naudojasi internetu, socialiniais tinklais ir turi galimybę pamatyti nuotraukas, buvo nutarta surengti parodą. „Be to, nuotraukos vaizdas fotopopieriuje ir kompiuterio ekrane skiriasi. Smagiausia – kiekvienas, atradęs save, gauna savotišką dovaną, nustemba. Paroda yra ir dovana bendruomenei, ir atskirai kiekvienam užfiksuotam žmogui“, – tvirtino fotografė.

Fotografija žavinga tuo, kad leidžia sugauti emocijos akimirką arba migloje pradanginti objektus ir sukurti naujų, lietaus šokyje nutapyti akvarelinę nuotrauką.

Parodoje – 130 grupinių nuotraukų ir portretų, o jiems eksponuoti pasirinktas pušynas. „Kulautuvos laisvalaikio salėje didelių erdvių nėra, viduje tiek daug nuotraukų nebūtume galėję pakabinti. Be to, Kulautuva visiems pirmiausia asocijuojasi su pušynais, o prie laisvalaikio salės – išties labai gražus parkas. Taigi, nuotraukas be apribojimų gali pamatyti visi norintys, kartu žmonės skatinami pasivaikščioti, sukuriama dar didesnė parko trauka“, – patikino pašnekovė.

Jei tektų parinkti penkis labiausiai patinkančius savo darbus, kurios Ingos fotografijos atsidurtų pasirinkimo krepšelyje? „Geras klausimas! Niekada gyvenime apie tai nepagalvojau. Negaliu taip gretai atsakyti“, – nuoširdžiai prisipažino fotografė.

Klausimą palengvinu: ar rinktųsi portretus, ar gamtos vaizdus, ar gatvės fotografijas? „Proporcija turbūt būtų tokia: du mistiški vaizdai, du portretai ir vienas gatvės fotografijos darbas“, – dabar I. Kaminskė jau neabejojo nė akimirkos.

Metodas: piktorializmas fotografiją gali paversti mistiška ir tapybiška nenaudojant papildomų koregavimo programų. / I. Kaminskės asmeninio albumo nuotr.

Iš Lietuvos fotografų Ingai labiausiai patinka Antanas Sutkus, iš užsieniečių – belgas Léonard’as Misonne’as, piktorializmo atstovas. „Piktorializmas žavus tuo, kad arba naudojant įvairias fotografines priemones ir objektyvus, arba esant tam tikroms aplinkos sąlygoms (rūkui, lietui, sniegui, prieš arba po audros, kai suintensyvėja visos spalvos ir t. t.) fotografiją galima paversti mistiška ir tapybiška nenaudojant papildomų koregavimo programų.

Būtent šis stilius ir atsispindi Kulautuvos gamtos nuotraukose. Aš renkuosi aplinkos sąlygas, kai Nemunas gali tapti jūra, žmogus, važiuojantis dviračiu, – mistine būtybe, bala – dideliu vandens telkiniu, o rūke dingstantys objektai keičia vietovės suvokimą“, – kalbėjo fotografė.

A. Sutkui kulautuviškė prisipažįsta pavydinti baltu pavydu jo matymo. „Jo užfiksuoti kadrai – realistiški, akivaizdus gebėjimas pagauti momentą. Aš visada sakau: jei fotografuodamas žmogų gebi užfiksuoti momentą, tai prilygsta vyšniai ant torto“, – šypsojosi pašnekovė.

Spalvos: kartais nuotrauka savaime būna nespalvota. / I. Kaminskės asmeninio albumo nuotr.

Fotografijos žavesys

Fotografija – Ingos hobis. Moteris dirba administratore vairavimo mokykloje. „Mano darbas visiškai nesusijęs su fotografija, bet tai irgi darbas su žmonėmis“, – samprotavo Inga. Fotografija jai – atsipalaidavimo būdas, saviraiška, galimybė kasdienius dalykus matyti truputį kitaip.

„Fotografija žavinga tuo, kad leidžia sugauti emocijos akimirką arba migloje pradanginti objektus ir sukurti naujų, lietaus šokyje nutapyti akvarelinę nuotrauką, paprasčiausioje baloje sutikti veikėjų, gyvenančių aukštyn kojomis, pamatyti tai, ko kiti nepastebi, ir vizualizuoti. Tam tereikia tiesiog pažvelgti kitaip į tai, kas mus supa. Žiūrovui ji suteikia galimybę pačiam susikurti savąją nuotraukos istorijos versiją“, – vardijo pašnekovė.

Pasak Ingos, vieną dieną tą patį vaizdą gali matyti nespalvotai, kitą – mistiškai. „Jei žmogus tą patį vaizdą mato standartiškai, fotografas jį gali pagauti iš visiškai kitos pusės ir pateikti žiūrovui. Paprastas pavyzdys: per mūsų fotoklubo rengiamas fotosesijas kiekvienas narys  penkias minutes fotografuodavo taip, kaip jis mato, modelį. Visų nuotraukos skirdavosi, nors fotografuojamas objektas ar situacija buvo ta pati. Kadangi visi matome skirtingai, fotografija leidžia visa tai pamatyti kitaip, nestandartiškai. Tai mane labiausiai ir žavi“, – sakė fotografė.

Polėkis: viena iš „FMK ir Draugai“ idėjų – fotografuoti po vandeniu. / I. Kaminskės asmeninio albumo nuotr.

Moteris prisipažįsta ne kartą pastebėjusi nuostabą jos fotografuotų žmonių veiduose, kai jie pamato nuotraukas. „Senjorai, ypač vyresni, aštuoniasdešimties, į save žiūri labai skeptiškai. Tai, mano nuomone, mažos savivertės paveldas. Ypač būti fotografuojamos nenori moterys, tikina negražiai atrodančios, raukšlėtos. Smagiausia būna, kai gavusios nuotrauką maloniai nustemba“, – pastebėjimais dalijosi Inga.

Nuotraukoms redaguoti fotografė naudoja programėles, tačiau jai įstrigo vieno fotografo žodžiai: „Retušuodamas žmogaus nuotrauką gali nuimti tik tai, kas laikina; visa, ką jam davė gamta ir koks jis yra, turi palikti, nes būtent dėl to jis ir yra išskirtinis, kitu atveju tai jau būtų operacija.“ „Jei žmonės nori operacijos, turi eiti pas kitos srities specialistą – plastikos chirurgą, kad ką nors nuimtų ar pridėtų, – šypsojosi Inga. – Aš esu už natūralią fotografiją. Man žmonės gražūs su savo emocijomis: šypsena, pykčiu, nustebimu ir raukšlėmis.“