Buvusios populiarios roko grupės „Airija“ muzikantų šeima Asta ir Darius Mileriai iki šiol tiki, kad šiuo pavadinimu išsipranašavo ateitį. Muzikantai iš tikrųjų išvyko gyventi į Airiją. Tačiau Lietuvos nepamiršo – čia atvyksta keturis penkis kartus per metus.
Pristatė naują albumą
Mileriai Lietuvoje viešėjo paskutinį balandžio savaitgalį. Šį kartą 35 metų būgnininkė A.Milerienė ir gitaristas bei dainų autorius ir atlikėjas 40 metų D.Mileris atvyko pristatyti naujojo savo grupės „Nojus“ albumo „1 Diena“.
Kadangi į Lietuvą jie atvyko tik savaitgaliui, tempas buvo žvėriškas. Balandžio 27-osios vakarą muzikos albumas buvo pristatytas Vilniaus klube „Artistai“. Naktį po koncerto Asta ir Darius skriejo į Klaipėdą, kur kitą dieną vyko Dariaus giminaitės vestuvės. Balandžio 29-ąją „1 Diena“ buvo pristatyta jų gimtajame Alytuje. Albumo pristatymo koncertas Dubline įvyks gegužės 19 d.
„Mes ne kas mėnesį grojame Lietuvoje. Mus labai lengva pamiršti“, – po koncerto žurnalistei sakė Mileriai.
Airijoje grupė „Airija“ neegzistuoja, tik „Nojus“. Tačiau ir šioje grupėje Asta su Dariumi liko dviese. Boso gitaristas, su kuriuo grojo aštuonerius metus, grupę paliko.
„Dabar „Nojus“ tapo roko duetu, įsivaizduojate? – stebėjosi pats Darius. – Taip retai būna. Grojame su kviestiniais muzikantais, draugais. Kodėl tapau muzikantu? Todėl, kad pradėjau kurti eiles, paskui – muziką. Man muzika – gyvenimo būdas.“
Lietuvoje buvo per ankšta
„Išsipranašavome ateitį, įkūrę grupę „Airija“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė Darius. – Žurnalistai pradėjo klausti, kada važiuosime į tą Airiją. Po kelerių metų ten ir ištrūkome.“
Ir štai Airijos sostinėje Dubline pralėkė vienuolika Milerių gyvenimo metų.
„Ten jaučiuosi labai gerai. Jaučiu, kad dabar ten mano namai, – kalbėjo A.Milerienė. – Į Lietuvą atvažiuoti visada malonu – čia turime savo klausytojų, gerbėjų, giminaičių, draugų. Čia sugrįžtame švęsti didelių švenčių, pristatyti naujų albumų, koncertuoti. Be abejo, mūsų šaknys Lietuvoje, bet ir Airijoje gana giliai įleidome šaknis, juk vienuolika metų – ilgas laiko tarpas. Ten mūsų namai, darbai, vaikų mokyklos. Mūsų sūnus Rokas gimė Airijoje. Dabar jam – šešeri.“
D.Mileris taip pat nesigaili, kad gyvena Airijoje: „Mes gyvename ten, kur norime būti laimingi. Kadangi ten esame laimingi, ten ir gyvename. Mums, kaip muzikantams, buvo ankšta Lietuvoje. Alytus – mūsų gimtasis miestas, kurį labai mylime, bet ten mums buvo ankšta. Norėjosi pamatyti pasaulį, išbandyti save, atrasti ką nors naujo savyje ir eiti į priekį. Man smagu gyventi Airijoje, ieškoti paralelių su lietuviais. Airiai – gražūs žmonės. Ir lietuviai išgražėja, ten apsigyvenę.“
Emigravo ir artimieji
D.Mileris prisiminė, kad lietuviai pradėjo važiuoti į Airiją ir ten kurtis 1998 m. Jų šeima ten atvyko su pirmąja banga. Prieš tai dvejus metus Lietuvoje Mileriai angliškai bendravo su bičiule amerikiete Paula. Atvykę į Airiją suprato, kad beveik nemoka anglų kalbos, nes airių akcentas – visai kitoks. Dauguma kalba arba tarmiškai, arba šnekamąja kalba.
„Prisimindami, kaip mokykloje buvome mokomi, kai ką galime taisyklingiau pasakyti“, – šypsojosi Darius.
Vyresnįjį sūnų Arijų tėvai išsivežė į Airiją, kai šiam nebuvo nė trejų. Kai tėvai praneša, kad važiuoja į Lietuvą, jo reakcija būna neutrali. Lietuva jam jau nėra kažkas tokio. Trylikos metų paauglys jau integravosi į airišką aplinką – ten jo mokykla, draugai, namai. Ten užklasinė veikla, sportas. Dvejus metus Arijus lanko plaukimą.
Airijoje jau įsikūrė Astos motina, dvi jos seserys ir brolis su šeimomis.
Ar Mileriai grįžtų atgal į tėvynę? „Niekada negali sakyti „niekada“, – pastebėjo Asta. – Bet šiandien gyvename Airijoje.“
Kūrėjas ieško streso
D.Mileriui pasaulis atrodo atviras ir gražus. Ir žmonės – gražūs. Jam visada malonu atvažiuoti į Lietuvą su kitokia patirtimi, kitokia kūryba ir išskleistais sparnais.
Ar bandymai ir ieškojimai neaplaužė vyrui sparnų?
„Aišku, kad aplaužė, – neslėpė muzikantas. – Bet kūrėjui reikia streso, todėl man tai – gerai, nes daug dainų atsiranda iš streso, iš skausmo. Tikriausiai išvykome to ieškoti, nes po stovinčiu akmeniu vanduo neteka. Man, kaip autoriui, reikėjo naujų kūrybos vėjų. Norėjome apsigyventi muzikantų, kuriuos gerbiame ir kurių muzikos klausomės, žemėje.“
Vyras tvirtino, kad išbandymai ir ieškojimai jų šeimos pamatų neišklibino. Atvirkščiai – dar labiau sucementavo, sutvirtino.
„Mes esame gera komanda, kurią vienija muzika“, – sakė Mileriai. Balandį pora atšventė 14-ąsias vestuvių metines.
„Mes du kartus perėjome tą septynerių metų ribą, po kurios ištinka šeimos krizės ir poros skiriasi. Aišku, pasipykstame. Gali pasipykti dėl buities, iš nuovargio. Tai – elementaru. Bet mes esam daug stipresni už tuos pykčius, už tuos dūmus, žinome, kas už tai yra svarbiau. Tai – šeima, vaikai, darbas, pagalba vienas kitam. Mes vienas kitą papildome“, – dėstė Darius.
Į savo muzikinę veiklą Asta su Dariumi vaikų specialiai neįtraukia – jie patys atbėga žiūrėti, kai tėvai repetuoja namuose. Vis dėlto muzikuoti vaikai nesiveržia.
Tapo zumbos instruktore
Kiekvieno emigranto praeityje būta sunkių dienų ir sūraus prakaito. Išgirdęs klausimą, ar statybose teko nešioti plytas, D.Mileris pradėjo juoktis. To jis išvengė, tačiau pirmuosius šešerius metus dirbo apsaugininku, vairuotoju, vadybininku.
„Lietuvoje nebuvome niekur dirbę – mūsų darbas buvo muzika. Kai atvykome į Airiją, reikėjo dirbti, iš karto iš muzikos nepragyvensi. Ir padirbome truputėlį. Ir visai smagu buvo. Išbandėme daug ką, juk neatvykome su „Sony Records“ kontraktu“, – pokštavo muzikantas.
Asta vyrui pritarė, kad tai nebuvo sunku, o įdomu.
„Po šešerių metų viskas susitvarkė – užsiimu vien muzika, kūryba, koncertų organizavimu, – patikslino D.Mileris. – Airija ne ką didesnė už Lietuvą, bet ten – Vakarai. Pramogų verslas – visai kito lygio. Ir ten dainuoja angliškai, bet jiems viskas aišku, nes pasaulis jiems buvo atviras.“
Asta neseniai tapo zumbos instruktore. Zumba – tai šokių ir lengvojo kultūrizmo derinys. Moteris įregistravo savo kompaniją, nuomojasi devynias skirtingas klases, kur moterims veda užsiėmimus. Ten jos ateina ne tik sudeginti kalorijų, bet ir išlieti neigiamas emocijas. O pasikrauna teigiamos energijos.
Ką reiškia nuomotis butą, Mileriai seniai pamiršo. Jau septyneri metai, kai šeima gyvena nuosavame name.
Kapitalizmas skirtas žmogui
Ar ir Airijoje viskas taip brangu, kaip Lietuvoje? A.Milerienė tvirtino, jei žmogus turi darbą, tikrai sau gali viską leisti neskaičiuodamas.
„Eurus pavertus į litus, Lietuvoje mums viskas brangiau. Ten talpus tas pinigas. Už tą patį pinigą gali daugiau nupirkti, – palygino Darius. – Ten kapitalizmas skirtas žmogui. Daugiau žmogiškumo visuomenėje, bendruomenėje, prekyboje.“
Asta darbo reikalais važinėja iš klasės į klasę, tačiau apsipirkti pakeliui jai nėra sudėtinga. Šeima valgo tai, ką kažkada Lietuvoje Astai ir Dariui gamindavo jų motinos, ką vėliau pamėgo jų pačių vaikai.
Asta kepa lietinius, maltinius, bulvių plokštainį, ruošia guliašą, kibinus, vadinamuosius tarkuotų bulvių dubenėlius, verda įvairias lietuviškas sriubas. Šeima vartoja nemažai ekologiškų maisto produktų – ten jie įperkami.
Į mokyklą – su džiaugsmu
Prakalbus apie patyčias tarp paauglių, kurios Lietuvos mokyklose tampa norma, dėl ko ne vienas paauglys yra nusižudęs, Mileriai baisėjosi ir šaukė „O, Dieve!“
Milerių sūnus Arijus į mokyklą Airijoje eina dešimtus metus. Ir visada – su džiaugsmu. Jokių patyčių ten nėra buvę. Nedidelių susipykimų, pasišaipymų tarp moksleivių pasitaiko, bet Airijoje su tuo griežtai kovojama.
„Mažiukas jau antri metai eina į mokyklą. Nei kas jį ten stumdė iš didesnių, nei ką, – pasakojo Darius. – O vyresnėlio ne kartą klausiau, ar mokykloje jo nestumdo, ar nesišaipo ir panašiai, traukte iš jo traukiau atsakymą, o jis nesuprato, ko klausiu. Airiai giriasi savo švietimo sistema, bet jie ir turi kuo girtis."
Ten švietimo sistema vaikų taip nespaudžia kaip Lietuvoje. Viskas labai žmogiška. Du kartus per metus mokykloje vyksta dideli tėvų susirinkimai – vadinamoji susitikimų diena. Tada galima pabendrauti su kiekvieno dalyko mokytoju asmeniškai. Jis viską: kas gerai ir kas blogiau – tėvams išdėsto apie vaiką. Į šiuos susitikimu eina arba Darius, arba Asta.
„Mokytojai vaiko nenuvertina – atvirkščiai, visada skatina. Pavyzdžiui, sako, kad toje ir toje srityje jam puikiai sekasi, gal ateityje galėtų būti inžinierius. Jie suteikia vilties“, – nauja patirtimi dalijosi D.Mileris.
Iš vienos pusės, anot D.Milerienės, ten viskas atrodo laisviau, iš kitos – lyg ir griežta. Pavyzdžiui, jokių vėlavimų į pamokas. Pavėlavęs moksleivis gauna pastabą, turi likti po pamokų ir parašyti nurodytą darbą. Bet ta nuobauda taikoma taip, kad vaikas nebūtų pažemintas.
Alytus kraustosi į Dubliną
Milerių nuomone, prieš septynerius metus įkurta Airijos lietuvių bendruomenė – labai tvirta, aktyvi. Ji rengia įvairius projektus, vaikams organizuoja lietuviškas šeštadienines mokyklas. Nemažai lietuvių ir emigracijoje nori gyventi lietuviškai, puoselėti lietuvių kalbą.
Mileriai turi daug draugų lietuvių, tarp kurių netrūksta netgi alytiškių.
„Kiek Dubline sutikome alytiškių! – stebėjosi Darius. – Net iš mūsų gatvės, net kiemo draugų. Kai kurie yra atvažiavę anksčiau už mus. Tada juos pažinojome tik iš matymo, o susitikę Dubline tapome draugais. Jie ateina į mūsų koncertus, bendraujame šeimomis, kartu švenčiame gimtadienius. Mes gyvename lietuviškai.“
Pašnekovai tvirtino, kad tikri draugai – iš vaikystės, lietuviško mentaliteto, tačiau bičiulių jie turi ir tarp airių. Nuo praėjusio rudens Darius grįžo į veteranų plaukimo sportą ir susidraugavo su airių plaukikais. Dauguma airių – atviri, labai mandagūs. Mileriai su jais palaiko praktiškus, darbo ryšius. Ypač artimais draugais netampa.
Mileriai įsitikino, kad airiai labai moka linksmintis. Kiekvieną savaitgalį jie traukia į savo gyvenamojo rajono alinę. Savaitgalis jiems – šventė. Penkias dienas jie dirba, kad savaitgalį pasilinksmintų. Tada labai gražiai apsirengia – kaip mes, lietuviai, į vestuves – ir eina į alinę. Ten bendrauja, kalbasi, išsikalba. Tai – jų tradicija, paprotys.
Naujausi komentarai