Direktorius Perlas, sekretorė Morka ir gidas Irisas: ar esate matę dirbantį katiną?

– Gal pradėkime nuo direktoriaus. Jis jau vadovauja, čia ir postas jo toks pasirinktas turbūt neatsitiktinai. Taigi, kodėl jis yra direktorius?

– Iš tiesų taip, jis labai gražiai čia dabar atlieka tas pareigas visą dieną. Yra pasirinkęs tokią vietą, arčiausiai sutinka lankytojus, prie stalo, pasižiūri, ar visi čia tvarkingai elgiasi, žodžiu, turim direktorių, jo vardas yra Perlas. Direktorius jis todėl, kad yra vyriausias iš visų muziejuje gyvenančių katinų. Jie gyvena dabar iš viso šeši muziejuje. Na, jis puikiai vadovauja, yra škotų stačiaausis, jam yra vienuolika metų, tad prižiūri visus katinus, žodžiu, visą savo kompaniją. Nors, kai pažiūrėsi, visi turi savo pareigas, jis direktoriauja, o, pavyzdžiui, turim tokią, dabar jau sekretorę Morką, tai ji dažnai irgi užima direktoriaus vietą, visur jos pilna. Tokia jau yra Morka. Be jos joks renginukas čia nevyksta. Ji turi visus apžiūrėti, viską sutvarkyti, jeigu kas truputėlį pasipyksta su kitais, tokia jau yra Morka. Turim tokį darnų, kaip sakome, ryšiams su visuomene atstovą bei gidą Irisą, kuris tikrai praeis pro lankytojų kojas, pasiglaustys, tai jis irgi vaikštinėja, čia visus priima, labai draugiškas katinas. Dar turim Vanilę. Vanilė tokia baikštukė, bet irgi atlieka tam tikras pareigas, nes sėdi katinų kambary, prižiūri, kad viskas būtų tvarkinga, kad maisto niekas kitas neimtų, vandenuko neišpiltų.

– Tikra muziejininkė.

– Tikrai taip. Kas dar? Na, turim Mildutę. Mildutė yra tokia tinginiukė, mėgsta pamiegoti, bet kolektyve reikia ir tokių.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Mildutę, man atrodo, lengviausia paglostyti, visi vaikai aplink ją būna turbūt? Ji nebėga nuo žmonių?

– Taip, ji tokia, tikrai labai pasitiki žmonėmis, vartosi, pilvuką patiki, tikrai tokia labai draugiška lankytojams, visi gali ją paglostyti. Morką ne visada, nes ji gali truputį ir grybštelėti. Lankytojai, atėję ne pirmą kartą, žino, kur ta Morka, prisimena.

– Ryšių su visuomene atstovas Irisas irgi dažnai būna prie žmonių ir mėgsta glaustytis?

– Taip, labai mėgsta glaustytis. Irgi viską apžiūrės, pavedžios, aprodys visas sales, parodys visus eksponatus, o mes čia turim jų labai daug. Jis labai draugiškas, prie durų sutinka, kartais ir palydi, palei kojas uodegytę prabraukia.

– Dar šiek tiek grįžkim prie direktoriaus. Glostomas leidosi, bet gal jis direktorius dėl to, kad yra truputį išdidesnis? Gal prie jo ne visada galima prieiti?

– Katinas jaučia, kad yra tam tikros atsakingos pareigos. Kai jau nepatinka, tai parodo savo uodegą, pavizgina piktai, kad jau atstotų arba truputėlį ramiau elgtųsi. Taip, direktorius išdidus.

– Jūsų muziejus ir išskirtinis tuo, kad čia gyvena katinai, juos visada galima paglostyti. Bet dabar pakalbėkime apie pačius eksponatus. Kiek ir kokių įvairiausių katinukų čia yra?

– Taip, eksponatai atvažiavę iš viso pasaulio. Mes sulaukiam ir dabar lankytojų iš viso pasaulio, iš tolimų kraštų atvažiuoja, kas yra malonu. Nors mes jau turim apie 6000 eksponatų, tačiau žmonės iš tolimų kraštų, žinodami, kad yra toks muziejus, mums atveža vieną kitą katinuką, padovanoja. Mes tikrai tokie labai turtingi ir dar turtėjam. Žodžiu, tų eksponatų vis daugėja, dėl to yra labai smagu.

– Kokių įdomesnių eksponatų turite?

– Daugiausiai, aišku, atvažiuoja statulėlės, tačiau atsiunčia mums ir paveikslų. Labai įvairios tos istorijos. Pavyzdžiui, viena amerikietė tiesiog susirado kažkur socialiniuose tinkluose, pamatė, kad yra toks muziejus, todėl mums padovanojo paveikslą pavadinimu „Katės buitis“. Aišku, daugiausia statulėlės, bet yra ir šukos, ir piniginės. Dabar telefono sulaukėm, katiną Garfildą moteris iš Švedijos padovanojo. Įvairiausių yra. Kiti tiesiog kažką patys daro, siuvinėja, mezga ar siuva. Turim ką tik padovanotą katiną. Tokia Vita darė parodą mūsų muziejuje ir paliko savo pasiūtą katiną. Dėl tokios gražios bendrystės vis gaunam kažkokį naują eksponatą.