Cirke – nuo mokyklos suolo

Garsi cirko artistė Agnė Zobovienė, dar praėjusiame amžiuje užsukusi pažiūrėti į Kauną atvykusio cirko, iš jo taip ir neišėjo. Už gerokai vyresnio cirko direktoriaus Mykolo Zobovo ištekėjusi artistė pripažino, kad sutuoktinių gyvenime buvę visko: ir vaidų, ir skandalingų skyrybų. Dabar ir pati stebisi, kad jau ketvirti metai, kai ramu. "VIP cirkas" – šeimos projektas, kuriame numerius atlieka ir sutuoktinių vaikai. Agnė juokauja, esą "vieni keliauja su šunimis, o mes – su meškomis". Šiuo metu šeimyna gyvena atokioje Obelių seniūnijoje ir netrukus ten žada įrengti unikalų gyvūnų parką, kuriame žvėreliai nebus varžomi aptvarų ir grotų. Įspūdingą "VIP cirko" programą artistai atvežė ir į uostamiestį.

Nuo senovės Romos laikų

– Kaip žiūrovas ir pats cirkas keitėsi per savo gyvavimo dvidešimtmetį?

– Cirkas su visa savo didinga istorija gyvuoja nuo senovės Romos laikų ir gladiatorių kovų. Tai – nemirštanti kultūros dalis. Visą gyvenimą žmonėms reikėjo duonos ir reginių. Tiesa, keičiantis civilizacijai, keitėsi ir žiūrovas. Darosi sudėtinga nustebinti įprastais triukais. Per televiziją ar internetą matome gausybę specialiųjų efektų, žmogaus nesužavėsi paprastu špagatu ar salto. Todėl labai svarbu pateikimas ir šou elementai. Žiūrovas po darbų ir nuolatinio bėgimo turi pailsėti cirke, gauti gerų emocijų, o ne klausti: "Ko aš čia atėjau?" Tai mes ir stengiamės duoti.

– Kaip pati atsidūrėte cirke?

– Lietuvoje cirko pasirodymai pradėti rodyti dar 1991 m. kaip Ąžuolyno meškučių cirkas. Jo įkūrėjas – mano vyras M.Zobovas. Sužinojusi, kad jis atvyko į Kauną, iš karto nulėkiau pažiūrėti meškų, nes pati labai mėgstu gyvūnus. Ir šiek tiek užsibuvau. Mane priėmė padirbėti, išmokau žongliruoti, važiuoti vienračiu.

– O dabar ir visa šeima įsitraukusi į šią veiklą?

– Su šiuo nauju šeimos projektu – "VIP cirku" gastroliuojame jau trečius metus. Sūnui Lukui jau 16, o dukrai Marijai – 11 metų. Jie tikrąja to žodžio prasme derina mokslus su darbu cirke. Marija suka lankus nuo ketverių metukų, pernai praktikavosi su kačiukais. Pati ją mokau. Vakar radome senus vaizdo įrašus, kuriuose Lukas, dar nė metukų neturėdamas, scenoje atlieka pasirodymus su šimpanzėmis. Lukas – tikras ekstremalas, technikos mėgėjas, yra profesionalus garsintojas ir apšvietėjas, taip pat daug metų lankė gimnastiką. Atlieka įvairius triukus, pasirodymus su ugnimi – štai ką reiškia augti cirke.

– Nebijote, kai rizikuoja savi?

– Bijau. Bet pavojai tyko visur. Pavyzdžiui, sūnus nuvažiavo į vaikų stovyklą ir pirmą dieną nukritęs nuo batuto susilaužė du rankos kaulus. Jeigu triukas daromas ne pagal taisykles ir nesilaikant saugumo reikalavimų, tai yra galimybė susižaloti nukritus ir iš metro aukščio. Darbas cirke apskritai yra pavojingas, lygiai taip pat, kaip ir vairuotojo ar kurios nors kitos profesijos.

– Ko gero, tai niekada nepabosta?

– Cirkas – kaip liūnas ar vėžinis susirgimas. Jei mėgstamas darbas įtraukia, tu tiesiog negali jo palikti. Žinau įvairių kolegų istorijų, kai dresuotoją cirke sudraskė liūtai ir teko parduoti visus žvėris, net žmona jau buvo uždraudusi dirbti. Tačiau, neprabėgus nė metams, entuziastas vėl prisipirko žvėrių ir toliau sėkmingai tuo užsiima. Pati visko esu bandžiusi. Kai paskutinį kartą pykomės su vyru, dirbau nekilnojamojo turto agente, verčiausi gyvūnų prekėmis ir taip toliau. Tačiau jau ketvirti metai – ramu.

Įgriso pykčiai

– Ko nepasidalijote su vyru?

– Tai kad mes esame dideli karštakošiai. Kartais tiesiog sunku rasti kompromisą. Juk kartu ir dirbame, ir gyvename, todėl tai kartais kiša koją. Būna, kad užrėkiu: "Patylėk, man tavęs per daug". Bet jau atsibodo pyktis. Užtenka ir kitų vaidų. Skyrybos taip ir neįvyko.

– Net 28 metų skirtumas nekliudo santykiams?

– Žinoma, jaučiasi barjeras. Tos, kurios akcentuoja tik meilę, esą joms niekas daugiau nesvarbu, tegul "nekabina makaronų". Tarkime, jis nori miegoti, o aš – į šokius. Skiriasi skoniai. Jam patinka viena muzika, man – kita. Jam patinka viena televizija, man – kita.

– Kas nusileidžia?

– Jis taikosi prie manęs. Kai vyras mane išsirinko, buvau dar labai jauna, nežinojau, kur einu. Kadangi jis buvo patyręs, tai turėjo iš karto suvokti mūsų didelį amžiaus skirtumą ir viso to trūkumus. Jeigu jau pasiryžo gyventi su daug jaunesne moterimi, turi atlaikyti pasekmes. Tokia mano politika.

– Ar tiesa, kad esate diplomuota cirkininkė?

– Universitete baigiau verslo vadybą. Įgytos žinios tikrai praverčia, juk viskas kabo ant mano galvos: esu ir vadybininkė, ir finansininkė, ir administratorė. Daug laiko atima dokumentų, leidimų ruošimas, reklama, scenarijų kūrimas. Tuo pat metu esu ir psichologė. Vyrui palieku tvarkyti buitinius dalykus.

– Vienai verstis būtų sunku?

– Tai vyrui su manimi sunku. Vyrai nemėgsta tokių moterų, kaip aš. Jie nori protingų, bet švelnių, moteriškų, sėdinčių namuose ir, negana to, dar gražių. Bet taip nebūna. Arba – blondinė, namų šeimininkė, sėdinti prie puodų, arba visur lekianti, dirbanti, siekianti ir stipri asmenybė.

Planuose – gyvūnų parkas

– Kodėl nusprendėte iš Kauno persikelti į Obelių seniūniją?

– Įsigijome Kraštų dvaro sodybą. Mus spaudė miestas, mat savivaldybė privatizavo patalpas, kuriose rengdavome savo pasirodymus. Teko ieškoti kitų erdvių. Iš miesto į miestą keltis nesinorėjo, todėl sau ir gyvūnams nusprendėme įkurti ramybės oazę, kokios Lietuvoje, o gal net ir Baltijos šalyse dar nėra. Pirmiausia – tai labai graži ir strategiškai gera vieta – tarp Latvijos ir Lietuvos pasienio. Kaina palyginti nebuvo labai didelė. Net 40 hektarų žemės gyvūnams – ideali vieta, jie gali laisvai lakstyti. Nėra kaimynų. Tai nebus tipinis zoologijos sodas, norime atsisakyti grotų, voljerų, narvų. Žmonėms gyvūnai bus ranka pasiekiami, taip išlaikant ryšį su jais.