Arina kratosi šalies bliuzo karalienės titulo. "Bliuzas man buvo priklijuotas", – tvirtina jau du karjeros dešimtmečius skaičiuojanti dainininkė. Jubiliejų Arina pasitinka tyliai, be didelių koncertų ir pompastiškų naujų albumų pristatymų.

Nekomercinė, nepriklausoma nuo vadybininkų, asmeninio gyvenimo nenaudojanti reklaminiams triukams – pasiliekanti jį sau. Tokia išlieka Arina, išgyvenanti, kaip pati prisipažįsta, intensyvų kūrybinį periodą. Aštuoneris metus Vilniuje gyvenanti Arina šiltus prisiminimus apie Kauną nešiojanti širdyje.

– Dvidešimt metų scenoje – daug ar mažai?

– Ir daug, ir mažai. Jaučiu, kad tobulėju, dar turiu, ką pasakyti publikai. Tai nei pusiaukelė, nei kelio pradžia. Iš kitos pusės, kiekvieną dieną gali būti kelio pradžia. Į šią datą žiūriu be fanatizmo.

– Pirmieji jūsų koncertai vyko Kaune. Ir dabar jūsų talento gerbėjai atsidūsta: "Prisimeni Ariną "Treste?" Ką iš sceninės veiklos pradžios ryškiausiai prisimenate jūs?

– Pirmuosius koncertus prisimenu labai ryškiai. Profsąjungų rūmai, Sporto halė, Menininkų namai, Filharmonija, Alberto galerija, įvairūs festivaliai. Sporto halėje man dar akompanavo "Rebelheart", po to pradėjau koncertuoti su "Veto bank."

– Publika jus visuomet sutikdavo džiugiai?

– Visko buvo. Ir pomidorais ar kažkuo panašiu į juos buvau apmėtyta. Atsimenu, kad tai buvo koncertas atviroje erdvėje, koncertavo daug grupių ir buvo daug girtos publikos, kuri darė, ką norėjo. Kliuvo turbūt visiems tą vakarą. Kitur publikos reakcija dažniausiai būdavo kardinaliai priešinga.

– Kodėl taip atsitiko, kad panašiais laikais kaip jūs į sceną atėjusių dainininkų jau nebesinori klausytis – atrodo, kad jų visokiame eteryje per daug, o jūsų – per mažai?

– Mūsų spauda, televizija ir kitas eteris yra savotiški. Jiems įdomiau, kas kam davė į akį, kas nusivėmė ir panašiai. Nieko rimto. Informacinės priemonės tam skiria daugiau dėmesio nei muzikai. Žinoma, minėti dalykai yra keisti viešieji ryšiai…

– O jūs žaidimų su viešaisiais ryšiais nežaidžiat?

– Nežaidžiu, tai – ne mano stilius.

– Tačiau jūsų ne tik viešųjų ryšių kontekste mažai. Susidaro įspūdis, kad ir scenoje jūsų mažoka. Kas tai – nenoras eksploatuoti save ar neturėjimas ką pasakyti publikai?

– Gal buvo laikotarpis, kai neturėjau, ką pasakyti publikai. Dabar daugiau koncertuoju Maskvoje, Rusijoje.

– Maskvoje studijuojate džiazo vokalą?

– Prieš metus nutraukiau studijas. Tiesa, ne savo noru. Tiesiog įvedė labai didelius mokesčius užsieniečiams. Už vienus mokslo metus tokiems kaip aš, neakivaizdininkams iš užsienio, būtų tekę mokėti 26 tūkst. litų. Trijų kursų nespėjau pabaigti…

– Nauda tikriausiai ir iš nebaigtų studijų buvo?

– Žinoma. Bendrauji su žmonėmis, gimsta naujos idėjos, šalia atsiduria nauji muzikantai. Per studijas ir koncertų atsirado.

– Šiuo metu daugiau Rusijoje ar Lietuvoje koncertuojate?

– Koncertuoju ir Lietuvoje, tik gal dažniau mažesnėse scenose. Jaučiu vadybininko trūkumą. Kai pats tvarkaisi reikalus, viskas kitaip vyksta. Iš kitos pusės – dabar krizė, visiems ne pyragai.

– Vadybininko niekada neturėjote?

– Nežinau, gal savotiškai gąsdinau visokius pseudo vadybininkus. Gal ne tą muziką dainavau, gal figūra mano ne ta. Juk Lietuvos scenoje svarbiausia išvaizda, o visa kita galima padaryti įrašų studijoje.

– Apie jus sakoma: Arina – nešlifuotas lietuviško bliuzo brangakmenis, jei būtų nušlifuotas, turėtume, ką užsieniui parodyti. Kaip jūs vertinate tokius pasakymus?

– Šlifuoti turi prodiuseris, vadybininkas. Tai – investicijos. Pasikartosiu – savo paslaugas man siūlę vadybininkai sukeldavo nepasitikėjimą. Pasižiūrėjusi atgal, matau, kad man vadybininkai nieko gero nepadarė. Tik apgavystės ir aferizmas.

– Kita nuomonė, klaidžiojanti interneto platybėse: Arina nusipigina, koncertuodama su "popso" dainininkais Kęstučiu Jablonskiu, Tomu Auguliu, Irena Starošaite.

– Aš to tikrai nevertinu kaip kažkokio nusipiginimo. Tai yra mano draugai, kai pakviečia kartu koncertuoti arba kartu įrašyti kokią dainą – kodėl gi ne?

– Kurie scenos partneriai jums labiausiai imponavo?

– Saulius Urbonavičius-Samas, Marijonas Mikutavičius, Vytautas Grubliauskas-Kongas.

– Per trylika metų dienos šviesą išvydo trys jūsų kompaktinės plokštelės. Ar ne mažoka?

– Mažoka. Sakykime, kad kurį laiką neturėjau, ką pasakyti publikai.

– Vienu metu bandėte atsisveikinti su scena…

– Visko buvo. O dabar Lietuvoje net ir neapsimoka leisti ne "popso" įrašus.

– Tačiau šiuo metu kaip tik įrašinėjate naują albumą?

– Įrašinėju. Kiek pinigų turiu, tiek investuoju į naujus įrašus.

– Kada naujasis albumas išvys dienos šviesą?

– Nežinau. Š…. daryti nesinori. Man dėl naujojo albumo labai ramu, viską darau neskubėdama.

– Kokio stiliaus muzika skambės naujajame albume?

– Dainų bus įvairių. Galiu pasakyti viena – tai tikrai bus ne "popsas".

– Gal skambės bliuzas?

– Ne. Bliuzas nėra mano stichija. Man artimesnis soul, rock, funky. Patinka džiazas be visokių nukrypimų. Yra gražių bliuzų, ritmenbliuzų, kuriuos mėgstu klausyti, keletą jų – ir atlikti. Bet bliuzas man buvo priklijuotas.

– Sceninį 20-metį pasitinkate be didelių koncertų?

– Nežinau, bus matyti. Dideli koncertai – tai irgi investicijos. Jiems reikia rasti rėmėjų. Tai padaryti nelengva.

– Kada artimiausiu metu jus išgirsime Kaune?

– Galvojam apie Kauną, tačiau tikslių datų negalėčiau pasakyti.

– Kurį laiką gyvenate Vilniuje. Sugrįžti gyventi į Kauną nesiruošiate?

– Ne. Tačiau Vilnius taip pat nėra mano vieta. Matyt, nesu miesto žmogus – norėtųsi kažkur arčiau gamtos. O Kaunas gyvas mano širdyje. Čia gimiau, užaugau. Visi dalykai, susiję su muzika, prasidėjo ir tęsėsi, viskas vyko Kaune. Čia gimė ir sūnus Martynas, čia gyvena draugai.

– Planuojant šį interviu, jį atidėjote – po uždaro koncerto Kaune skubėjote namo į Vilnių, į sūnaus gimtadienį. Jei mama skuba į sūnaus aštuonioliktąjį gimtadienį, ryšys su sūnumi yra?

– Matyt, yra.

– Kai Martynas buvo mažas, teko dėl jo aukoti muzikinę karjerą?

– Gimus Martynui, netrukus grįžau į sceną. Šalia buvo mama – ji daug padėjo. Aš nelabai ir pastebėjau, kad kažką labai reikėtų aukoti. Atrodo, laiko užteko viskam – ir muzikai, ir vaikui. Gal vaikui ir per mažai tuo metu buvo…

– Kokie dalykai, be dainavimo, jums teikia didžiausią džiaugsmą?

– Darbas. Bet čia labai susiję su dainavimu (juokiasi). Dar – šeima, draugai, kelionės. Mėgstu bendrauti, myliu šeimą.

– Ar jūs iš tų žmonių, kurie dainuoja ir namie?

– Paprastai dainuoju studijoje, bet, jei reikia intensyviai ruoštis koncertui ar norisi pabūti su savimi, tenka ir namie. Šiuo metu dainuoju ir namie – prasidėjo intensyvus kūrybinis periodas.

– O asmeninis jūsų gyvenimas – ar jūsų širdis šiuo metu laisva?

– Nesakysiu tikrai. Gal galima neliesti šios temos? Palikite man truputį mano…

– Esate linkę aukotis dėl meilės?

– Žinoma – juk visos mano dainos apie tai.

– Jei brangus žmogus pareikalautų atsisakyti muzikinės karjeros, taip ir padarytumėte?

– Jis būtų visiškas molis, jei pareikalautų.

– Vadinasi, daugiau bandymų atsisakyti dainavimo ir pereiti į verslą nebus?

– Žmogaus keleliai nenuspėjami. Nežinia, kaip gyvenimas gali susiklostyti.

Iš Arinos biografijos

Arina Borunova gimė 1969 m. vasario 13 d. Kaune. Tėvas Petras – vietos rusas, mama Zinaida – ukrainietė.

1993 m. baigė J.Gruodžio konservatorijos klasikinio dainavimo klasę.

1989 m. – muzikinės karjeros pradžia, pirmojo Lietuvoje ritmenbliuzo ir rokenrolo čempionato nugalėtojos titulas. Čia originalaus balso merginą pastebėjo rokeriai – grupė "Veto bank". Su ja Arina dainavo 10 metų. Išsiskirsčius grupei, kai kurie muzikantai su dainininke koncertuoja ir dabar.

1991 m. su "Veto bank" būgnininku Vytu Čeplinsku susilaukė sūnaus Martyno.

1992 m. su daina "Rain Is Coming down" laimėtas pagrindinis prizas prestižiniame Jūrmalos (Latvija) festivalyje. Po metų su ta pačia daina pelnytas "Grand Prix" Sopoto (Lenkija) ir pagrindinis prizas Brašovo (Rumunija) festivalyje.

1992 m. pirmoji Arinos ir grupės "Veto bank" garso kasetė "My Crazy World", vaizdo klipas dainai "Rain Is Coming Down".

1993 m. Lietuvos muzikiniuose apdovanojimuose "Bravo" Arina išrinkta geriausia metų vokaliste. Vėliau pelnyta daugybė titulų ir konkursų Lietuvoje, prasidėjo intensyvios gastrolės užsienyje.

1996 m. pradėjo solinę veiklą, ėmė koncertuoti su Vladimiru Čekasinu, kitais džiazo muzikantais.

1996 m. pasirodė pirmasis solinis albumas "How Are You A.M.E.R.I.K.A."

1997 m. albumas "Fragmentai", įrašytas su kompozitoriumi ir gitaristu Martynu Kuliavu. Arina persikėlė į mažesnes – dažniausiai klubų sales.

2001 m. bandė imtis verslo, įsteigė gėlių saloną. Po pertraukos sugrįžo į dainavimą. Koncertinę veiklą tęsė Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje.

2004 m. albumas "Pasaulis sukasi ratu".

2006-2008 m. Valstybinio estrados meno institute Maskvoje studijavo džiazo vokalą.