Saugomose teritorijose – etnografijos perlai

Šalies nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose buvo renkamos gražiausiai tvarkomos ir atspindinčios tam tikram regionui būdingą tradicinę architektūrą sodybos.

Rinko iš 100 sodybų

Konkurso "Gražiausia etnografinė sodyba Lietuvos saugomose teritorijose" vertinimo komisija išskyrė du nugalėtojus.

Autentiškos, išsaugotos sodybos kategorijoje laurai teko Dzūkijos Mančiagirės kaime stūksančiai sodybai. Rekonstruotos sodybos kategorijoje laimėtoju pripažinta sodyba Vaišnoriškės kaime Aukštaitijoje.

Už tradicinės gyvensenos puoselėjimą bei tęstinumą buvo įvertintos dar šešios sodybos Lietuvos saugomose teritorijose. Trys iš jų – Vakarų Lietuvoje: Daivos ir Antano Vaškių sodyba Žemaitijos nacionaliniame parke, Alfonso Demerecko – Nemuno deltos regioniniame parke, Jorgo Marguardto – Kuršių nerijos nacionaliniame parke.

Komisijos, sudarytos iš saugomų teritorijų specialistų, architektų ir kultūrologų, teismui buvo pateikta apie 100 sodybų.

Kriterijų – gausybė

Specialistai vertino bendrą sodybos vaizdą kraštovaizdyje, gyvenamojo namo ir priklausinių išdėstymą, pagrindinių fasadų atitikimą to krašto tradicijai, sodybos pastatų architektūrines detales, puošybą, kaip įkomponuota mažoji architektūra.

XIX a. pab. statytos ir priklausiusios garsiam kryždirbiui Tomui Miškiniui, Mančiagirės kaime esančios sodybos autentiškumą išsaugojo dabartiniai šeimininkai – kryždirbio anūkas Gintaras Latkauskas ir menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius.

Viskas išliko beveik taip, kaip buvo: gyvenamasis namas su dailiai dekoruotais viršlangiais, sodybos priklausiniai, o karčių ir statinių tvoros bei kryžius prie įvažiavimo į kiemą – atstatyti. Sodybos visuma atspindi Dzūkijos regiono architektūros tradicijas ir kraštovaizdį.

Geri pavyzdžiai užkrečia

Kito konkurso nugalėto – Virginijaus Sabučio sodyba Vaišnoriškės kaime – pradėta atstatinėti dar prieš tris dešimtmečius, šiandien alsuoja senolių dvasia.

Kai dabartiniai šeimininkai įsigijo sodybą, ji buvo kiauru šiaudiniu stogu ir vos laikėsi ant pamatų. Teko perstatyti gyvenamąjį namą, tačiau pavyko išlaikyti kai kuriuos sodybos ūkinius pastatus.

Daug darbų Sabučiai daro savo rankomis, kaip ir senovinę karčių tvorą, kurią reikia atnaujinti kas penkeri metai.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, labai norisi, kad saugomose teritorijose išliktų kuo daugiau autentiškų sodybų arba nauji pastatai būtų statomi, tęsiant tradicijas – tik taip galima išsaugoti nacionalinių ir regioninių parkų savitumus.