Žemaitis, kūręs ir universitetą, ir krašto apsaugą

1922 m. vasario 16-ąją Steigiamojo Seimo pirmininkas, einantis Lietuvos prezidento pareigas, Aleksandras Stulginskis pasirašė įsakymą Nr.18, kuriuo buvo įkurtas Lietuvos universitetas, dabar žinomas Vytauto Didžiojo vardu. Prie jo ištakų stovėjo, jį kūrė ir jame visą tarpukarį dirbo šviesus žemaitis prof. Jonas Šimkus.

Vietoj kunigystės – chemija

J.Šimkus gimė 1873 m. balandžio 13 d. (ar 22 d.) Telšių valsčiuje, Sūrupio kaime, netoli Gaudučių durpyno, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Matydami Jonuko polinkį mokytis, tėvai sūnų leido į mokslus, svajodami, kad jis taps kunigu.

Jonas mokėsi Telšių rusų pradžios mokykloje, Palangos progimnazijoje, Šiaulių ir Liepojos gimnazijose, svajojo apie gydytojo profesiją. Deja, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, jis prarado tėvų paramą ir, būdamas vos septyniolikos, pradėjo savarankiško gyvenimo kelią. Sankt Peterburge įstojo savanoriu į carinės Rusijos kariuomenę, vėliau – į Medicinos akademiją, tačiau netrukus susirgo.

Ieškodamas sveikatai palankesnio klimato, kurį laiką gyveno Vladikaukaze, Rostove prie Dono, galiausiai 1900 m. Maskvos universitete baigė chemijos mokslus, apsigynė chemijos ir farmacijos magistro laipsnius, 1904–1905 m. buvo Kazanės universiteto docentas, 1906 m. tobulinosi Ženevos universitete Šveicarijoje. 1906–1916 m. J.Šimkus – Maskvos universiteto docentas, ekstraordinarinis profesorius, buvo Rusijos inžinierių sąjungos vicepirmininku ir chemikų sąjungos pirmininku.

Gyvendamas Rusijoje, J.Šimkus niekada nepamiršo, kad yra žemaitis, lietuvis ir katalikas. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninių ir kultūros organizacijų veikloje, spaudos draudimo metais platino „Varpą“ ir kitą draudžiamą lietuvišką spaudą.

Įkvėptas jaunos valstybės

1918 m. pabaigoje grįžęs iš Sovietų Rusijos J.Šimkus ėjo ten, kur tik jo reikėjo besikuriančiai jaunai Lietuvos valstybei. Jis buvo antrosios, trečiosios ir ketvirtosios Lietuvos vyriausybių prekybos ir pramonės ministras, daug dėmesio skyrė ministerijai sukurti, specialistams komplektuoti, Pirmojo pasaulinio karo nustekentai pramonei gaivinti, prekybai skatinti.

Su ministru pirmininku Mykolu Sleževičiumi prof. J.Šimkus pasirašė Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymą, o 1919 m. liepos 12 d. – dokumentą „Pirmoji valstybės vidaus paskola“. Ministras ragino Lietuvos piliečius remti ir pirkti valstybės vidaus paskolos bonus, padėti Lietuvos kariuomenei Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.

Kazio Griniaus vadovaujamoje vyriausybėje nuo 1921 m. balandžio 7 d. iki 1922 m. vasario 4 d. J.Šimkus ėjo krašto apsaugos ministro pareigas, o vyriausybei atsistatydinus, pasitraukė iš aktyvios politikos ir pasinėrė į akademinę veiklą.

Kariuomenės tradicijų kūrėjas

Krašto apsaugos ministro pareigos buvo itin sunkios: kariuomenė kūrėsi, trūko visko – nuo ginklų iki drabužių ir maisto, o ypač – įstatymų, karinės disciplinos ir net elementarios tvarkos ir švaros. O dar reikėjo pertvarkyti ministeriją ir kariuomenę – pritaikyti prie taikaus laikotarpio poreikių. Todėl ne veltui jam vadovaujant buvo parengta apie 30 įstatymų projektų, tarp jų: Šaulių sąjungos, Kariuomenės komplektavimo, „Karininkams aukštąją karo mokyklą užsieny eiti“,  „Žuvusiems ir netekusiems sveikatos kariams pensijų“ ir kt.

Kolegos: VDU Technikos fakultetas 1932 m. / Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomos nuotr.

Ministrui J.Šimkui vadovaujant, 1921 m. balandžio 13 d. įsteigti Aukštieji karininkų kursai, užbaigta Generalinio štabo reorganizacija, priimtos karininkų ir karo valdininkų atestacijos taisyklės. Tvarkytis su negerovėmis kariuomenėje ir ministerijoje jam padėjo kietas žemaitiškas būdas, tvirtas, bekompromisis savo principų laikymasis.

Nebijojo jis patarimų kreiptis ir į savo pirmtaką – pulkininką Konstantiną Žuką. Viena iš jaunos kariuomenės problemų buvo pavaldumo nepaisymas, sukeldavęs daug sumaišties ir nesusipratimų. Vos tapęs ministru, prof. J.Šimkus sudarė komisiją, kuri turėjo išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių prašosi išleidžiami į atsargą keletas aukštesniųjų karininkų. Paaiškėjo, kad dėl kilusių problemų kai kurie karininkai kreipėsi ne į savo tiesioginius vadovus, o į Seimo narius, o tai sukėlė dar ir partinių ginčų.

Ministras griežtai pasisakė prieš politinę agitaciją ne tik kariuomenėje, bet ir tarp karo valdininkų. Ministras apribojo ir Steigiamojo Seimo narių teises lankytis visose valdžios įstaigose ir gauti bet kokią norimą informaciją, o tai sudarė sąlygas kai kuriems Seimo nariams ne tik piktnaudžiauti turima informacija asmeniniais tikslais, bet ir pakenkti valstybei,nutekinant informaciją Lietuvai nedraugiškoms šalims.

Ne veltui K.Grinius apie J.Šimkų rašė: „Tai žmogus mokytas, darbštus, sugyvenamas, geras organizatorius“ (Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos).

Pavalgę ir pralavinti

Siekdamas susipažinti su padėtimi kariuomenėje, J.Šimkus, iš anksto nepranešęs, lankydavosi karinėse dalyse, intendantūroje. Netvarkos, kurią kuo skubiau reikėjo šalinti, būta, pavyzdžiui, pastebėjęs, kad duona prastos kokybės, ministras, nurodė atlikti laboratorinę analizę ir išsiaiškino, kad duonoje yra pelų, nors jų ten neturėjo būti, o sėlenų procentas duonoje trigubai viršijo leistiną normą. Tai paskatino jį patvirtinti kareivio maisto davinio normą.

Intendantūros sandėliuose kai kur buvo nešvaru, lašiniai suversti į krūvą, žirniai sukirmiję, pilni dulkių. 1921 m. pavasarį, pradėjus trūkti arkliams pašaro, ministras pats domėjosi, kaip apskritims ir valsčiams paskirstomos rekvizicijos, patvirtino surinkimo punktų steigimą, maisto ir pašarų rekvizijas pakeitė pirkimu, trūkstant žirgų kavalerijai, įsteigė žirgų veislyną.

Netvarkos būta ir kariuomenėje: kareivinėse dalies kareivių nebūdavo, ypač vakarais, ir niekas nežinojo, kur jie yra, budėtojai nenešiojo uniformų, o apsilankęs daboklėje, įkurtoje prie generalinio štabo, ministras rado kareivius, vienus laisvai iš kameros į kamerą vaikštančius, o kitus lošiančius kortomis, ypač ministrui į akis krito kareivinių nešvara ir kareivių netvarka.

Ministras atidžiai sekė Krašto  apsaugos ministerijos Kontrolės skyriaus, kariuomenės inspektorių ir Sanitarinės dalies raportus, todėl padėtis karinėse įstaigose ir kariuomenėje pamažu tvarkėsi, nors tai ne vienam karininkui ir sugriovė karjerą. Kariuomenei trūko karininkų, karo gydytojų, tad ministras ragino Lietuvos atstovą Sovietų Rusijoje Jurgį Baltrušaitį paskubinti lietuvių pabėgėlių ir tremtinių iš Rusijos grįžimą į Lietuvą.

Rūpėjo prof. J.Šimkui ir kareivių išsilavinimas. Absoliuti dauguma šauktinių buvo mažaraščiai, o dažnai ir beraščiai valstiečių vaikai, todėl ministras įsteigė kariuomenėje švietimo komisijas, kurių uždavinys – steigti mokyklas beraščiams ir mažaraščiams, skaityklas, klubus, organizuoti paskaitas ir ekskursijas, ragino kareivius būti pilietiškus, dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Kariai, baigę tarnybą, į gimtuosius kaimus grįždavo gerokai prasilavinę, o tai kėlė kariuomenės prestižą visuomenės akyse.

Įžvalgus rektorius

Pirmojo universiteto rektoriumi J.Šimkus buvo nuo 1922 m. vasario 16 d. iki 1923 m. rugsėjo 1 d., o universitete dėstė iki 1940 m. rugsėjo 15 d., kol atėjusi sovietų valdžia jį „išlaisvino“ – atleido iš tarnybos, nors tuometinės Liaudies vyriausybės švietimo ministras Antanas Venclova ir buvo išdavęs leidimą jam dar metus dėstyti universitete. Negavo jis ir pensijos. Ironiška – renta prof. J.Šimkui buvo paskirta tik nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą.

Aplinka: J.Šimkus atliko ne tik administracinį darbą, bet ir dėstė. Nuotraukoje – profesorius laboratorijoje 1927 m. / Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomos nuotr.

Tapęs universiteto rektoriumi, J.Šimkus vadovavo ir universiteto Senatui, kuris iš pradžių vadintas Dekanų taryba. Tvirtam, ramiam, nepaprastai darbščiam ir užsispyrusiam žemaičiui, turinčiam vadovavimo patirties, pavyko pasiekti, kad vos po mėnesio nuo universiteto įsteigimo aukštoji mokykla pradėtų savo veiklą.

Universitetui reikėjo patalpų ir priemonių, teko surinkti reikiamą dėstytojų ir studentų kontingentą, o tam buvo būtina ne tik patirtis, bet ir tvirtas stuburas. Rektorius turėjo kariauti su Švietimo ministerija ir net vyriausybe, įrodinėdamas, kad, kaip teigia istorikė Danutė Blažytė-Baužienė, reikia „aprūpinti profesūrą tiek, kad jos nariams nebūtų reikalo ieškotis pašalinių tarnybų su mokslo skriauda“, kad negalima „atidėlioti iki tam laikui, kuomet ištisa Lietuvos universiteto profesūra prilygs Vakarų Europos profesūrai, tai reikštų laukti gero rezultato, nesudarant sąlygų tam rezultatui atsiekti“.

Prof. J.Šimkus – ilgametis technikos fakulteto ordinarinis profesorius, Organinės technologijos katedros, vėliau – taip pat Chemijos technologijos ir organinės technologijos laboratorijos vedėjas, atstovavęs Lietuvos chemikams ir universitetui užsienio suvažiavimuose.

Negalima „atidėlioti iki tam laikui, kuomet profesūra prilygs Vakarų Europos profesūrai, tai reikštų laukti gero rezultato, nesudarant sąlygų tam rezultatui atsiekti.“

Technikos, matematikos ir gamtos fakulteto studentams jis skaitė kuro ir vandens technologijos, organinės chemijos kursą, kai kuriuos specialybės kursus – farmacininkams, o Teisės fakulteto Ekonomikos skyriaus studentams – privataus ūkio organizacijos paskaitas. Reiklus, bet teisingas, gebantis sudėtingus chemijos procesus suprantamai ir įdomiai paaiškinti, profesorius buvo gerbiamas studentų ir vertinamas kolegų.

Skatino visuomeniškumą

Pats būdamas aktyvus visuomenininkas, prof. J.Šimkus skatino ir studentus būti pilietiškus, burtis į organizacijas, domėjosi jų veikla, šelpė finansiškai. Tačiau didžiausias pavyzdys studentams buvo paties profesoriaus veikla: jis buvo vienas iš „Varpo“ bendrovės steigėjų, 1924 m. J.Šimkus tapo Lietuvių ir latvių draugijos pirmininku, 1926–1940 m. ėjo Norvegijos garbės konsulo Kaune pareigas, jis – vienas iš Tarptautinio banko 1926 m. steigėjų, o 1931 m. – vienas iš Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos kūrėjų ir vadovybės narių, taip pat „Sidabrinės lapės“ ir kitų ūkinių draugijų steigėjų. 1938 m. J.Šimkus tapo vienu iš mokslinės vadybos draugijos steigėjų ir vadovybės narių. Jis – ir vienas iš lietuvių verslininkų sąjūdžio pradininkų, priklausiusių tarptautinėms Taisyklingo darbo organizavimo ir Odos pramonės chemikų draugijoms.

1931 m. J.Šimkaus rūpesčiu buvo įsteigti pirmieji lietuvių prekybos kursai, kurių tikslas – rengti sąmoningus, tarptautinius standartus atitinkančius, išsilavinusius Lietuvos prekybininkus. Lieka tik stebėtis, kaip jis visur ir spėdavo...

Užkirto kelią kontrabandai

Neapsiėjo be J.Šimkaus ir garsioji „sacharino byla“, dėl kurios turėjo atsistatydinti užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, postų neteko dar keli aukšti Užsienio reikalų ministerijos valdininkai.

Ministras J.Šimkus, gavęs informaciją iš pulk. Konstantino Žuko ir Lietuvos karo atašė Maskvoje kpt. Kazio Svilo, 1921 m. lapkričio pabaigoje davė įsakymą neišleisti iš Lietuvos trijų diplomatinių vagonų su kontrabandiniu sacharinu, taip jis užkirto kelią galimam tarptautiniam skandalui. Gavę ministro įsakymą, Lietuvos muitininkai pasienyje sulaikė tris geležinkelio vagonus. Pasak dokumentų, dviejuose iš jų gabenta labdara badaujantiems sovietų Rusijos gyventojams, o trečiojo turinys buvo skirtas Lietuvos atstovybei Maskvoje.

Patikrinus krovinį, labdaros vagone buvo rastos beveik keturios dėžės sacharino, kurio ten neturėjo būti, o diplomatams skirtoje siuntoje – dar 190 dėžių sacharino ir keturi kilogramai kokaino – šią siuntą koordinavo Lietuvos pasiuntinybės Maskvoje tarnautojas Zacharas Milikovskis.

Paskutinė kelionė

J.Šimkus mirė 1944 m. birželio 4 d. savo sodyboje Raudondvario valsčiaus Maironiškių kaime, sulaukęs 71-erių metų. Šv. Mišios aukotos Kauno jėzuitų bažnyčioje, o atsisveikinimas su ilgamečiu profesoriumi ir pirmuoju rektoriumi vyko Medicinos fakulteto koplyčioje.

Po universiteto rektoriaus, taip pat iš Žemaitijos, Telšių, kilusio Juliaus Gravrogko kalbos ilga laidotuvių procesija, lydima prof. kun. Stanislovo Gruodžio SJ, tėvo Jurgio Smilgevičiaus SJ ir Karo muziejaus orkestro, nusidriekė Kauno gatvėmis iki amžinojo poilsio vietos Vytauto prospekto kapinėse, ties Dariaus ir Girėno mauzoliejumi.

Prie kapo skambėjo šilti atsisveikinimo žodžiai, prisiminti J.Šimkaus nuopelnai Lietuvos valstybei, universitetui ir mokslui. Žemaičių studentų vardu su velioniu atsisveikino inžinierius Bagdonas. O jiems antrino verkdamas dangus. Skambant giesmei „Marija Marija“ ir Lietuvos himnui profesoriaus kapas paskendo gėlėse. Sovietams kapines sunaikinus, jo palaikai buvo perkelti į Petrašiūnų kapines.



NAUJAUSI KOMENTARAI

TAIKOS !!

TAIKOS  !! portretas
Garbingas ZMOGUS, didinga asmenybe. Geras straipsnis...Aciu/
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių