Žurnalistės įsitikinimu, apie kokias šios šalies problemas bekalbėtume, vis grįžtam prie minties, kad, norint spręsti problemą iš esmės, pradėti reikia nuo švietimo.

„Man atrodo, ta mintis skamba taip dažnai, kad, prisiklausę ekspertų, žmonės ir patys ją kartoja kaip mantrą, nelabai ir suprasdami, ką ja norima pasakyti. Aš tikiu, kad švietimo sistema turėtų mus mokyti to, ko iš tikrųjų visai nemokam – kalbėtis, išgirsti save ir kitus, suprasti, pajausti, nepasimesti, kai supykstam ar įsiveliam į konfliktą“, – kalba Ž. Kropaitė.

Pašnekovė pasakoja ne kartą skaičiusi apie tai, kad vaikai socialinių įgūdžių neišsiugdo tada, kai tėvai nesugeba tinkamai jais pasirūpinti.

„Ir turiu nemenką įtarimą, kad emocinio raštingumo pamokėlės pirmiausia padėtų išgyvendinti tautosakos formuluotę „neverk, tu gi vyras“, kurią nuolat girdi ne tik mano kartos – bet ir vėlesnės – berniukai. Man atrodo, ji daro labai daug žalos – kaip ir kai kurie kiti „tautosakos elementai“, pavyzdžiui,  rėkimas ant vaiko „nustok žliumbt arba eisim namo“, – pastebi LRT radijo ir televizijos laidų vedėja.

Ji įsitikinusi, kad per tokias pamokas būtų galima pasakyti, kad verkti, rodyti jausmus ir apie juos kalbėtis ne tik galima, bet ir būtina. „Tada gal mažiau vieni kitus skriaustume bjauriom pastabom, grubiais žodžiais ir pykčio protrūkiais tada, kai be jų galima apsieiti“, – mano Ž. Kropaitė. 

Atkurtos valstybės šimtmečiui skirtas projektas „Idėja Lietuvai“, žurnalistės žodžiais, yra kalbėjimosi įgūdžių lavinimo ir tam tikro emocinio ugdymo pavyzdys – čia bendradarbiauja skirtingos žiniasklaidos priemonės, kurios šiaip jau dažniau linkusios konkuruoti.

„Vadinasi, pasistengus ir panorėjus susitarti, susišnekėti galima, tik reikia nuolat turėti, kas apie tokią būtinybę – tartis ir šnekėtis – primintų“, – mano pašnekovė.