Vienas populiariausių amatų tarpukario Lietuvoje

Parduotuvėse pasiūtų drabužių nepardavinėjo, nebent tik pusgaminius, t.y. kai kuriuos sukirptus drabužius. Beveik kiekvienas kaimas turėjo geriau ar blogiau siuvantį siuvėją, dar daugiau jų dirbo miesteliuose ir didesniuose miestuose, kur veikė gana didelės siuvyklos.

Siuvėjo, arba kaip dažnai sakydavo kriaučiaus ar kriaučkos, kriaučenkos amatas – vienas labiausiai paplitusių tarpukario Lietuvoje.

Kaimui – po siuvėją

Parduotuvėse pasiūtų drabužių nepardavinėjo, nebent tik pusgaminius, t.y. kai kuriuos sukirptus drabužius. Beveik kiekvienas kaimas turėjo geriau ar blogiau siuvantį siuvėją, dar daugiau jų dirbo miesteliuose ir didesniuose miestuose, kur veikė gana didelės siuvyklos.

Negalima nepaminėti ir keliaujančių siuvėjų, kuriems, palinkus prie siuvinio, ne vieną savaitę tekdavo praleisti užsakovų namuose. Pasitaikydavo ir tokių siuvėjų, kurie dalį laiko dirbo namie, dalį – keliavo.

Moterys siuvėjos dažniausiai siūdavo moteriškus drabužius, o vyrai – vyriškus. Kai kurios siuvėjos siuvo tik lengvus viršutinius drabužius. Vyrai moterims kartais siūdavo kostiumėlius, paltus ir kailinius. Įdomu, kad siuvėjos dažnai siūdavo, kol ištekėdavo.

Gerus, garsius siuvėjus žmonės vadino pagirtais, glauniais. O tuos, kurie nesidomėjo mados naujovėmis, prasčiau sukirpdavo vadino senoviškais, vėdaro kriaučiais. Buvo sakoma, kad prastas kriaučelis tik gaidžiui kelnes gali pasiūti. Manydavo, kad miestelių ir miestų siuvėjai – geresni negu kaimo.

Siuvimo pradėdavo mokytis sulaukę įvairaus amžiaus, dažniausiai – baigę pradžios mokyklą. Mokydavosi pas kokį nors vieną arba kelis geresnius siuvėjus, kurie imdavo mokinius, savo šeimos narius siuvėjus, kursuose. Dėl mokslo tardavosi tėvai, o jei pradėdavo mokytis vyresnio amžiaus, tuomet patys. Mokymosi trukmė buvo įvairi – nuo pusės iki dvejų metų. Paprastai pirmiausia mokydavo įsiūti sagas, apmėtyti siūlais audinį, daigstyti. Taip pat tekdavo daug lyginti. Pramokę mokiniai jau daug padėdavo savo mokytojams. Kai kurie siuvėjai tobulindavosi ir vėliau, baigdavo drabužių sukirpimo kursus.

Su "Singer" ženklu

Nors siuvėjai seniau daug siūdavo ir rankomis, siuvimo mašina buvo vienas pagrindinių darbo įrankių. Pačios siuvamosios mašinos skyrėsi: senesniosios, primityvesnės buvo su rotacinės šaudyklės mechanizmu, naujesnės – su vertikaliu adatos vedžiotuvu ir nepertraukiamu medžiagos padavimu. Siuvamosios mašinos buvo rankinės arba kojinės. Pradedantysis siuvėjas dažnai siuvo rankine. Rankines siuvamąsias mašinas patobulindavo, pritaisydavo joms kojinę pavarą.

Pačios populiariausios – kojinės, gamintos "Singer" įmonėje. Tarpukaryje šiomis siuvamosiomis mašinomis prekiavo itin aktyviai: visoje Lietuvoje sukurtas agentų, siūlančių išsimokėtinai pirkti mašinas, tinklas, organizuoti nemokami "Singer" siuvimo ir siuvinėjimo kursai. Skyrėsi tik mašinų gamybos metai, jų dydis, nes ne visi siuvėjai iš karto galėjo įsigyti naują mašiną. Amatininkai turėjo ir po kelias siuvamąsias mašinas. Paplitę buvo įmonių "Gritzner", "Pfaff", "Seidel ir Naumann" mašinos.

Dar vienas svarbus siuvėjui daiktas – lygintuvas, vadintas prosu. Siuvėjai drabužius lygino ketaus lygintuvais, kaitinamais medžio anglimis. Daugiausia naudojo lygintuvus su kaminėliais, nors kai kurie turėjo ir lygintuvų be kaminėlių, tik su kiaurymėmis šonuose. Lygintuvai skyrėsi dydžiu, svoriu. Kai kurių korpuse buvo išlietas numeris. Kuo didesnis skaitmuo, tuo lygintuvas sunkesnis. Buvo manoma, kad sunkesniu patogiau lyginti. Lygintuvą įkaitindavo mosuodami. Vėliau tokius lygintuvus pakeitė elektriniai.

Darbas su užsakovais

Siuvėjai dirbdavo po vieną, kiti turėdavo ir pagalbininkų, mokinių. Pavyzdžiui, Kauno Laisvės al. įsikūrusioje S.Ulbikui priklausiusioje moteriškų drabužių siuvykloje prieš karą dirbo dvylika siuvėjų. Joje siuvosi tik ponios, dažniausiai nuolatinės užsakovės.

Turintieji nuolatinę darbo vietą siuvėjai siūti ir dirbti su užsakovais paskirdavo atskirą kambarį. Siuvamąją mašiną visada statė prie lango. Būtinas baldas – didesnis pakabinamas arba pastatomas veidrodis. Kol nebuvo elektros, sutemus dažnai pasišviesdavo žibaline lempa. Keliaujantys siuvėjai pasiimdavo iškarpas, antpirščius, adatas, veždavosi siuvamąją mašiną. Lygintuvus visi užsakovai turėjo savus. Atvykusį į namus dirbti siuvėją labai gerbė, stengėsi gardžiau maitinti.

Norintieji pasisiūti naują drabužį pas siuvėją galėjo ateiti bet kada. Kiti dažnai užsukdavo sekmadieniais, kai atvažiuodavo į bažnyčią. Norint pasisiūti drabužį, neretai tekdavo laukti eilėje. Siuvėjai užsakovą dar kelis sykius matuodavo. Toks matavimas vadintas primierka.

Drabužius siuvėjai siuvo iš namie austų ir pirktinių medžiagų. Tarpukaryje audinius įsigydavo manufaktūros krautuvėse. Į jas neretai ateidavo kartu su siuvėjais. Įdomu, kad tuomet drabužių siuvimo kaina dažnai priklausė nuo medžiagos brangumo. Pasiuvimas kainuodavo tiek, kiek metras medžiagos. Kuo brangesnė medžiaga, tuo didesnė pasiūto drabužio kaina. Žmonės taip pat prašydavo ir persiūti padėvėtus drabužius, išverčiant audinį į kitą pusę.

Vieni siuvėjai užsakytus drabužius pasiūdavo laiku. S.Ulbiko salone sudėtingiausio kirpimo suknelę buvo privalu pasiūti per dvi dienas. Kiti apsiimdavo daug darbo ir kartais nespėdavo. Tada pameluodavo ar pasakydavo, kad nespėjo. Pasitaikydavo, kad nuo užsakovų net slapstydavosi. Pasiūtą drabužį atnešdavo ir pataisyti. Viena siuvėja pasakojo, kad taip atsitikus dažniausiai nieko nedarydavo. "Matai, kad nėra ko taisyti, tai pakabini, palaikai. Klientas atėjęs nepastebi ir sako, kad dabar tai jau kitaip atrodo."

Pamatyti iš arčiau

Lietuvos liaudies buities muziejuje siuvėjo amatui skirtos dvi ekspozicijos. Aukštaitijos sektoriaus Tauragnų sodybos gryčioje yra XX a. pradžios keliaujančio siuvėjo ekspozicija. Muziejaus miestelyje, gyvenamojo prekybinio namo iš Kauno antrame aukšte įrengta tarpukario siuvyklos ekspozicija bei siuvimo mašinų ir siuvinėjimo pavyzdžių paroda.

Siuvykloje rodoma dalis daiktų, priklausiusių garsiam Rumšiškių miestelio siuvėjui ir muzikantui Jonui Klimui (1912–1992). Jo rinkinyje – 58 eksponatai. Be siuvėjo darbo įrankių, ypač vertingi yra tarpukario laikotarpio dokumentai: amato kortelė, "Singer" siuvamosios mašinos pasas, banko kvitai su mokesčių įmokomis. Labai įdomus vyriškų drabužių madų žurnalas "Styles for men. / Winter 1941/1942" su užrašais vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis. Muziejuje jis kol kas vienintelis. Eksponuojamas ir paties siuvėjo siūtas kostiumas, kuriuo apsivilkęs J.Klimas grodavo vestuvėse.

Siuvamųjų mašinų ir siuvinėjimo pavyzdžių parodoje pristatoma penkiolika įvairių tipų bei gamintojų mašinų: nuo rankinių su plokštelėmis siuviniui padėti, pagamintų XIX a. viduryje, iki vėlesnių, kojinių, varomų elektra. Šią vasarą lankytojai turės galimybę susipažinti ir su ypač unikaliu eksponatu iš Kėdainių krašto muziejaus – talentingo meistro sukonstruota medine siuvamąja mašina. Tad visai gali būti, kad prie vieno svarbesnių išradimų technikos istorijoje – siuvamosios mašinos sukūrimo – prisidėjo ir Lietuva.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių