Šį vakarą Vilniuje, Šv.Jonų bažnyčioje, rengiamas išskirtinis vargonų muzikos improvizacijų koncertas. Tai baigiamasis "Vargonų vasaros akademijos" renginys bei koncertų ciklo, skirto Tarptautiniams vargonų metams (2008–2009 ) ir Lietuvos vargonų 600 jubiliejui paminėti, dalis. Ypatingas koncerto akcentas – koncerto žvaigždės, vargonų improvizacijos meistro Hanso Martino Corrintho spontaniškos improvizacijos klausytojų pateiktomis temomis.

Prof. H.M.Corrinthas rugpjūčio 18–22 dienomis Lietuvos vargonininkams vedė improvizacijos kursus Naujojo vargonų forumo organizuotuose meistriškumo kursuose – "Vargonų vasaros akademijoje".
Šiųmetinių kursų tema "Vargoninės improvizacijos ABC: ir Mišioms, ir koncertui". Savaitę trukusių meistriškumo kursų dalyviai klausėsi paskaitų, vyko intensyvūs praktiniai užsiėmimai.
Tikimasi, kad šiųmetinė "Vargonų vasaros akademija" paakins vargonuojantį jaunimą domėtis improvizacija ir skatins naujus įgūdžius įgyvendinti savo parapijose ar koncertuose.
Meistriškumo kursai "Vargonų vasaros akademija" Lietuvoje organizuojami nuo 2005-ųjų. Meistriškumo paslaptimis juose jau dalijosi Diuseldorfo (Vokietija) aukštosios muzikos mokyklos profesorė Almut Rössler, Heidelbergo ir Frankfurto (Vokietija) aukštųjų muzikos mokyklų profesorius Martinas Sanderis bei Štutgarto (Vokietija) aukštosios muzikos mokyklos profesorius Ludgeris Lohmannas.

Šios vargonų vasaros akademijos vadovas H.M.Corrinthas yra Štutgarto (Vokietija) aukštosios muzikos mokyklos vargonų improvizacijos profesorius, Karlsruės–Durlacho bažnyčios muzikos direktorius. H.M.Corrinthas dalyvavo daugelyje svarbių tarptautinių improvizacijos konkursų. 1966 m. jis laimėjo premijas vargoninės improvizacijos konkurse Graz/Seckau (Austrija), 1967 ir 1975 m. – viename svarbiausių improvizacijos konkursų Europoje Haarlemo konkurse (Olandija), o 1978 m. nugalėjo Tarptautiniame improvizacijos konkurse Niurnberge (Vokietija). H.M.Corrintho improvizacijos apima visus įmanomus vargoninės muzikos žanrus bei stilius.
Improvizacija – tai muzikos kūrimas ir jos atlikimas tuo pat metu. Šią muzikos formą nuo seno vieni iš nedaugelio muzikos specialybių atstovų pamėgo ir puoselėjo vargonininkai.
Vakarų pasaulyje gilias tradicijas turinti, o Lietuvoje tik pradedanti atgimti klasikinė improvizacija klavišiniais instrumentais tradiciškai visada buvo vargonininko profesijos dalis.
Iš tiesų galima teigti, kad praeityje beveik viskas, ką vargonininkas grodavo, buvo improvizacijos.
Daugelis garsiųjų praeities kompozitorių kūrinių iš pradžių buvo improvizuoti, o tik paskui užrašyti tam, kad jų mokiniai ir ateities kartos galėtų prieš savo akis matyti modelius, kaip galima improvizuoti.
Maždaug nuo XVIII a. antrosios pusės kompozitoriai pradėjo užrašyti savo kūrinius tiksliai taip, kaip jie norėjo juos girdėti. Atlikėjai taip pat pradėjo labai kruopščiai sekti kompozitoriaus nuorodomis. Todėl improvizacija palaipsniui tapo menu, kurį praktikuoti galėjo tik nedaugelis talentingų vargonininkų.