Ukrainiečių tauta: užgniaužtai sąmonei atgimti reikia laiko

Tik mažas atokvėpis

Lietuvoje gyvenanti ukrainietė, Vytauto Didžiojo universiteto pedagogikos dėstytoja dr. Tetiana Ponomarenko jau ilgą laiką revizuoja, ką jai reiškia ukrainiečių kalba ir istorija.

Ji pirmiausia išskiria, kad svarbų vaidmenį tikriausiai daugumos ukrainiečių gyvenime turėjo tai, kaip jau po nepriklausomybės atkūrimo vaikams mokyklose buvo pristatoma Ukrainos istorija ir kaip nuo mažens ukrainiečiams buvo piešiama bendra praeitis su Rusija. „Kai atvažiavau į Lietuvą, man atrodė lyg stebuklas, kad lietuviai sovietinį laikotarpį laikė okupacija. Paskui įsigilinau ir supratau, kad tai tikrai buvo okupacija. Kodėl pas mus tas laikotarpis nebuvo suvoktas kaip okupacija?“ – atsiveria ji.

Į Kauną dr. T. Ponomarenko atvažiavo 2015 m. Jau buvo prasidėjęs karas Donbase, įvykusi Krymo okupacija. Ukrainiečiai mažais žingsneliais pradėjo reflektuoti, kas gi buvo toji Sovietų Sąjunga. „Mokykloje mums tie, kurie patys gyveno Sovietų Sąjungoje, pasakojo, kad tai buvo laikotarpis su trupučiu tremties, truputį išžudė inteligentijos, ir nors Rusija neatsiprašė, bet šiandien tai gera mūsų kaimynė“, – su ironija istorijos pamokas prisimena ji.

Dr. T. Ponomarenko šį fenomeną vadina magiška sąmone, nes ukrainiečiai anuomet nesugebėjo pasimokyti iš praeities klaidų ir įvykių. „Rusija 500 metų su mumis kariavo, o dešimtasis dešimtmetis ar šio tūkstantmečio pradžia buvo tik mažas atokvėpis. Mes nuolat buvome arba okupuoti, arba žeminami, arba kariavome, ir nors visa mūsų istorija, faktai rėkė apie tai, kad Rusija mus nuolat engė, vis tiek formavosi naujosios kartos magiška sąmonė arba abejingumas“, – situaciją vertina ukrainietė.

Ji pamena, kad kai kolegijoje mokėsi pradinių klasių mokytojos profesijos, pusė dėstytojų kalbėjo rusiškai. Rusų kalba buvo tiesiog madinga. „Esu iš sostinės, o sostinė yra mišinys – visko po truputį. Man net buvo gėda kalbėti ukrainietiškai, iki 2014 m. tai buvo kaimo kalba, nes nėra vieno bendro standarto. Pavyzdžiui, vienas regionas kalba  kalba, kur primaišyta daug rusų kalbos žodžių, o kadangi mano tėvai yra iš Žytomyro regiono, ten irgi įmaišydavo rusiškų žodelių. Mes tokią kalbą vadiname suržyku, panašiai kaip Lietuvoje yra tuteišių kalba. Tokia kalba buvo gėda kalbėti, o grynos ukrainiečių kalbos nemokėjome. Nors oficialiai stengėmės kalbėti, namuose kalbėdavome suržyku“, – pasakoja dr. T. Ponomarenko.

Lyg aukštesnė kultūra

Anot pedagogės, ukrainiečiai buvo visiškai apsupti rusų kalbos. „Kultūra, filmų įgarsinimas, žiniasklaida, kurios iki 60 proc. turinio buvo rusų kalba... Sostinėje visi gatvėse, viešajame transporte, didžėjai klubuose, mokytojai, dėstytojai per pertraukas su tavimi irgi rusiškai kalba. Tau susidaro toks įspūdis, kad esi kažkoks ne toks. Kai 2004 m. pradėjau studijuoti, kalbėjau rusiškai ir pasijutau gerai, kaip žmogus“, – atvirauja dr. T. Ponomarenko.

„Mano kaimynei buvo labai gėda, jeigu jai draugai iš mokyklos, kurioje ji kalbėjo rusiškai, paskambindavo į namus, o jos tėtis ukrainietiškai jiems atsakydavo, kad jos nėra namie. Man taip nebuvo, nes neturėjome telefono, man niekas neskambindavo“, – juokiasi ji.

Ukrainiečiai tarsi jautė, kad rusų kultūra yra aukštesnė, ir vadinamoji minkštoji rusifikacija, kuri prasidėjo sovietmečiu, kai viskas buvo tiesiog standartizuojama, bet nedraudžiama taip stipriai, kaip cariniais laikais, padarė milžinišką įtaką. Juk nors oficialiu lygiu buvo vartojama rusų kalba, niekas sovietmečiu nedraudė namuose kalbėti ukrainietiškai. Nepaisant to, rusų kalba sėkmingai įsitvirtino šalies rytuose, pietuose, centrinėje dalyje, Kyjive.

Mes tokią kalbą vadiname suržyku, panašiai kaip Lietuvoje yra tuteišių kalba. Tokia kalba buvo gėda kalbėti, o grynos ukrainiečių kalbos nemokėjome.

„1990 m. prasidėjo trumpas laikotarpis, kai atgijo ukrainiečių kultūra. Prasidėjo ukrainiečių muzikantų atgimimas, ir vadovėliai leisti ukrainiečių kalba, ir Konstitucija. Lyg ir savimonė, kad mes – ukrainiečiai, pradėjo formuotis, bet greitai viskas grįžo į tokį lygį, kad ukrainiečių kalba man buvo pamokos kalba, o rusų kalba – smagi, laisvalaikio kalba, kai gali kalbėtis su draugais, žiūrėti televiziją, įvairius šou“, – prisipažįsta dr. T. Ponomarenko.

„Nesimokiau rusų kalbos, bet jau prieš eidama į mokyklą ją mokėjau. Iš kur? Visos rusiškos knygutės būdavo gražesnės, įdomesnės, patrauklesnės, į ukrainietiškas nebuvo tiek investuojama“, – sako ji.

Oranžinės revoliucijos miražai

Vėliau, 2004 m., kai įvyko Oranžinė revoliucija ir prezidentu tapo Viktoras Juščenka, T. Ponomarenko pirmą kartą susimąstė, kas iš tikrųjų yra ukrainietis. „Gal mes kitokie, gal nenorime būti kaip rusai? – tada savęs klausė ji. – Buvau pirmakursė, ėjome į Maidaną, protestavome, bet dėl to, kad buvo smagu protestuoti, lyg būtum gėrio pusėje.“

V. Juščenka pradėjo skatinti teigiamas reformas: bandė suvienodinti švietimo sistemą su europietiška, kad šalyje būtų ne vienuolika klasių, kaip Rusijoje, bet dvylika; pradėjo ukrainiečių kalbos politiką; šalyje ėmė steigtis muziejai, kurie ukrainiečiams priminė, kas iš tikrųjų įvyko. „Pavyzdžiui, jis atidarė memorialą Holodomorui, nes ukrainiečiai mirė dėl sovietų valdžios“, – pabrėžia dr. T. Ponomarenko.

Tačiau rusų pinigai yra stipresni, sako ji: „Po pirmosios kadencijos ant V. Juščenkos buvo pilama labai daug purvo ir tada išrinko Viktorą Janukovyčių. Buvo falsifikacijų, nors mano aplinkoje Kyjive tikrai buvo daug žmonių, kurie už jį balsavo. Aišku, kad V. Janukovyčius sustabdė V. Juščenkos pradėtą ukrainizacijos procesą. Netgi atsirado tokių kalbų, kad rusų kalba turėtų tapti antrąja oficialia kalba Ukrainoje – kaip yra Baltarusijoje.“

Tačiau Ukrainoje ne viskas taip paprasta kaip Baltarusijoje. „Ukrainos vakaruose labai stiprios istorinės sąsajos su Lenkija, bet ten yra ir kalnai, kuriuose gyvenantys žmonės išsaugojo labai daug tarmių, o iš tų žmonių išrauti ukrainiečių kalbą – nerealu, nes jie labai laisvi. Jie – ukrainietškumo dvasios centras, todėl Lvivas, Ternopilis, Ivano Frankivskas užprotestavo šituos planus, pakėlė triukšmą ir V. Janukovičiaus bandymas prastumti rusų kalbą nepavyko. Tačiau jis priėmė įstatymą dėl regioninių kalbų: neva regionai turi teisę pasirinkti, kokią kalbą nori vartoti kaip oficialią. Tarsi tikslas buvo apsaugoti tautines mažumas, bet visiems aišku, kokią daugumą tai apsaugojo“, – sako dr. T. Ponomarenko.

Šalis buvo skaidoma. Jos įsitikinimu, tokios idėjos kilo iš Vladimiro Putino pusės, nes esą V. Janukovyčius to nebūtų sugalvojęs. „Kai pamatėme, kad jis nepasirašė Asociacijos sutarties su ES, prasidėjo Maidanas, bet būtent po Maidano mes buvome šokiruoti, kaip Rusijos televizijos nušvietė Maidaną... Juk mums pasakojo, kad rusai yra mūsų broliai, mes visi kartu rusiškai šnekame, tai kodėl gi jie pradėjo kalbėti, kad mes naciai, fašistai? Mums tai buvo pirmas praregėjimas, kad Rusija – ne visai draugė. Aišku, dabar jau nesistebime niekuo, rusų propaganda pralaužė dugną“, – sako dr. T. Ponomarenko.

Vengriškas intarpas

Išvytą V. Janukovyčių pakeitė Petro Porošenka ir jis su komanda pradėjo vadinamosios minkštosios ukrainizacijos politiką. Pirmiausia, naujas Švietimo įstatymas numatė, kad net ir tautinės mažumos savo mokyklose turi mokytis ukrainiečių kalbos. Iki tol tokio reikalavimo nebuvo.

Akcentuodama tautinių mažumų klausimus, dr. T. Ponomarenko atsigręžia į Užkarpatę, kurioje gyvena daug vengrų. Pasak jos, Vengrijos politikai ir šiandien investuoja dideles sumas, kad mokytojai, kurie Ukrainoje moko vengrų kalbos, kuo daugiau žmonių jos išmokytų.

„Dabar Vengrijos politika nuosaiki, ji palaiko Rusiją, nes turbūt tikėjosi už palaikymą kaip prizą gauti Užkarpatę. Įsivaizduoju, kad ir iki šiol tikisi, nes į šitą regioną investuoja labai daug pinigų“, – tikina ji.

„Vengrai jau seniai visuose NATO viršūnių susitikimuose blokuoja Ukrainai reikšmingus klausimus. Tai, kas vyksta šio karo metu, mums visai ne naujiena“, – sako dr. T. Ponomarenko.

Užkarpatė istoriškai yra ukrainiečių regionas, bet kadaise priklausė Austrijos–Vengrijos imperijai, daug vengrų čia ir liko: „Vengrija net vengriškus pasus slapta išduoda, daro viską, ką tik gali, kad tas regionas būtų kuo vengriškesnis. Vengrijos ir Ukrainos konfliktas prasidėjo jau seniai, bet aišku, kad tam įtaką daro Rusijos pinigai.“

Kad jie kariauja ir yra didvyriai, miršta už mūsų šalį, nereiškia, kad aš ir pusė šalies turi kalbėti rusiškai.

Savo žodžio gelbėjimas

Dabar Ukrainoje ne tik tautinės mažumos mokyklose mokosi ukrainiečių kalbos – ilgainiui buvo įtvirtintas įstatymas, kuris uždraudė oficialiose įstaigose kalbėti rusiškai. Ukrainiečių kalbos sostinėje girdėti žymiai daugiau nei iki karo, nes buvo priimtas ir aptarnavimo įstatymas – klientas, panoręs, kad jį, pavyzdžiui, kavinėje aptarnautų ukrainietiškai kalbantis padavėjas, turi teisę to pareikalauti. Anksčiau tokių taisyklių nebuvo, pasakoja dr. T. Ponomarenko.

Prieš kurį laiką taip pat buvo numatyta grąžinti kai kurias XX a. kalbos taisykles, žodžius, kurie buvo pakeisti dėl sovietizacijos proceso. Šalies radijuje ir televizijoje įvestos kvotos, nurodančios, kiek turinio privaloma transliuoti ukrainiečių kalba.

„Man atrodo, tik 25 proc. turinio privalo būti transliuojama valstybine kalba, bet ir tai buvo didelis pasipriešinimas, nes tiesiog nebuvo ką rodyti. Tai po truputį paskatino turinio, dainų atsiradimą“, – pasakoja dr. T. Ponomarenko.

Dabar kai kurie ukrainiečiai paprasčiausiai nebenori kalbėti okupantų kalba. Dalis mokosi ukrainiečių kalbos, nes anksčiau nemokėjo. Tačiau yra tokių, kurie laikosi seno požiūrio.

„Kadangi nereflektuodavome savo istorijos (kai kurie mano tautiečiai ir iki šiol jos nereflektuoja), yra besipriešinančių perėjimui prie ukrainiečių kalbos – tik oficialiai ją vartoja, o grįžę namo kalba rusiškai. Kai kurie sako: „O koks skirtumas? Kaip kalbėjau, taip ir kalbėsiu rusiškai, tai mano gimtoji kalba“, bet nesupranta, kad jie nėra rusakalbiai, jie –  rusifikuoti ukrainiečiai“, – neabejoja dr. T. Ponomarenko.

Pasak jos, pagrindinis tokių jos tautiečių argumentas dabar dažnai yra tas, kad už Ukrainą kovoja ir rusiškai šnekantys kariai, todėl esą ir ukrainiečiai turi teisę kalbėti rusiškai. „Tai slidus argumentas, nes jis  nesumažina mano ir kitų taip pat mąstančių ukrainiečių poreikio savo šalyje kalbėti ukrainiečių kalba. Kad jie kariauja ir yra didvyriai, miršta už mūsų šalį, nereiškia, kad aš ir pusė šalies turi kalbėti rusiškai“, – požiūriu dalijasi dr. T. Ponomarenko.

„Rusų kalba yra valstybinė Rusijoje, Baltarusijoje, Kazachstane, atrodo, ir Kirgizstane – kartu su šių šalių kalbomis. Rusiškai šnekama ir Sakartvele, Turkmėnistane, kitose to regiono šalyse. Rusų kalbos aprėptis milžinška, o vienintelė vieta, kur galiu kalbėti ukrainietiškai, yra Ukraina – na, gal dar Kanada, jei ten gyvenanti ukrainiečių diaspora dar atsimena savo kalbą“, – tęsia ji.

„Man skaudu dabar Kaune matyti ukrainiečius, kurie su savo vaikais šneka rusiškai. Man skaudu, kad ukrainiečių mokykloje mano vienuolikmetis sūnėnas per pamokas kalba ukrainietiškai, bet pertraukos metu – rusiškai. Net ir mergaitė, kuri atvažiavo iš Ukrainos vakarų, jau perėjo prie rusų kalbos, kad neišsiskirtų. Pusė mokytojų irgi sako, kad kaip kalbėjo, taip ir kalbės, – rusifikuotos smegenys dabar yra mano didžiausias skausmas“, – atvirauja ukrainietė.

Žvaigždės išdavikės

Dr. T. Ponomarenko paliečia ir Ukrainos populiariosios kultūros temą, kurią ilgametė rusifikacija irgi labai paveikė. Ji pamena, kad buvo laikotarpis, kai dalis žvaigždžių jau buvo pradėjusios dainuoti ukrainietiškai, tačiau galiausiai vis tiek perėjo prie rusiškų dainų, o kai kurios įžymybės 2014 m. pabėgo į Rusiją ir iki šiol ten gyvena.

„Kadangi dabar vyksta didelis karas, dalis žvaigždžių nori grįžti, nors anksčiau irgi klausė: „O koks skirtumas?“ – priduria ji.

„Svetlana Loboda buvo viena iš tų išdavikų, kurie pasirinko Rusiją, o dabar grįžo, verkia. Jos šeima – iš Irpinės, kuri baisiai suniokota. S. Loboda niekada nekalbėjo, nedainavo ukrainietiškai, bet buvo lyg ir sava, nors anksčiau pasirinko ne teisingą kelią, o Rusiją ir jos pinigus“, – griežtos pozicijos laikosi dr. T. Ponomarenko.

Anot jos, ukrainiečiai labai negatyviai žiūri į tokius atlikėjus. Dar vienas pavyzdys – Ani Lorak, kuri kadaise „Eurovizijos“ dainų konkurse laimėjo antrą vietą.

„Ukrainoje ji buvo labai populiari, pradėjo karjerą dainuodama ukrainiečių dainas, bet paskui Filipas Kirkorovas tapo jos prodiuseriu ir ji pasirinko Rusiją. Mes juokiamės, kad Ukrainoje ji buvo pirmoji, o Rusijoje savo dainomis sveikina paukščių fabriko darbuotojus, kadangi rusai turi savo pirmuosius“, – šypteli dr. T. Ponomarenko.

„Dabar ji irgi grįžo į Ukrainą, prisiminė, kad yra ukrainietė. Jos koncertus boikotuoja, nors aišku, yra ir tokių, kurie eina į tuos koncertus... Vera Brežneva irgi grįžo į Ukrainą, prisiminė, kad jos pavardė yra Galuška, o tai yra ukrainietiškas tautinis patiekalas. Tačiau tokios nuo Ukrainos 2014 m. atsitraukusios žvaigždės nesuvokia, kaip Ukraina transformavosi per tuos metus, ir iki šiol dainuoja ukrainietiškas daineles apie vyšivankas, vainikus, tautinius simbolius, kurie buvo aktualūs gal prieš 100 metų... Ukraina pasikeitė, yra ir kitų šiuolaikiškų dalykų, kurie svarbūs mūsų šaliai, ir šitos žvaigždės labai iškrinta iš šio laikmečio konteksto“, – pabrėžia ji.

Dr. T. Ponomarenko pripažįsta, kad dabar labai lengva tapti tautos išdaviku, o tie, kurie mėgina ginti rusų kalbą, atsiduria pirmosiose jų gretose.

„Būtent kalba mus dabar atskiria nuo rusų, nes rusas nepasakys kai kurių ukrainietiškų žodžių taisyklingai. Dabar žinomiausias žodis, kuris tapo patikrinimu, ar rusų karys neapsimeta ukrainiečiu, – „паляниця“, (liet. kepalas). Užsienietis niekada jo teisingai neištars iš pirmo karto, kaip ir „полуниця“ (liet. braškių) ar „криниця“ (liet. gerai). Beveik neįmanoma pasakyti šių žodžių galūnių taisyklingai, jei nesi ukrainietis“, – tikina dr. T. Ponomarenko.

„Net ir rusakalbiai ukrainiečiai dažniausiai ištaria taisyklingai, o rusai – niekada. Va, ir kalbos mokėjimas gelbėja tau gyvybę“, – akcentuoja ukrainietė.