Tapytojos drobėse – beribės erdvės potėpiai

Daugiasluoksnės kompozicijos žiūrovui neleidžia nurimti, skatina jį veikti. Ir kuo giliau žvilgsniu jis prasiveržia pro skaidrias, šaltas, aštriakampes formas, įtemptas linijas ar tankias, neretai ryškių, gyvybingų, spalvų dėmes, tuo aiškiau atsiveriantis vaizdas ima priminti paties vidų su paslėptomis emocijomis, sukrėtusiais išgyvenimais, lūkesčiais. Tačiau menininkės drobės neslegia – vaizdai, atskleidžiantys silpnąsias mūsų puses, neša viltį, jei tik mes esame pasiryžę ieškoti šviesos.

L.Morkūnaitė-Vilkelienė pastebima ne tik Lietuvos meno lauke. Tapytoja yra dalyvavusi parodose ir meno festivaliuose Italijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Serbijoje ir kt. Menininkė yra surengusi devynias personalines parodas, o šiuo metu ruošiasi dešimtai, kurios detalių dar neatskleidžia. L.Morkūnaitė-Vilkelienė yra pelniusi Kauno miesto savivaldybės skiriamą Kultūros ir meno stipendiją jauniesiems menininkams. Nuo 2017-ųjų tapytoja yra tarptautinės menininkų sąjungos "Focus Europa" (Vokietija) narė.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Nemėgstu būti dėmesio centre, todėl autoportretas labiau asocijuojasi su savęs suvokimo erdve. Kiekvienas ieškome būdų, kaip patobulinti savo asmenybę, ir tai vyksta save analizuojant, keičiantis.

– Ar kūriniuose yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Kiekvienas menininkas šiuo klausimu turi savo poziciją. Mano paveiksluose dažniausiai atsiskleidžia tie bruožai ir jausmai, kurie paprastai slepiasi po kaukėmis.

Vienas mano bruožų yra tai, kad nemėgstu ilgai būti tarp žmonių, aktyviai bendrauti. Man patinka vienuma arba vieno žmogaus draugija. Tai matyti ir mano kūriniuose. Paradoksas, kad aplinkiniams sudarau labai bendraujančio žmogaus įspūdį. Galbūt tokia norėčiau būti.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretus, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdienybėje esame linkę vaidinti įvairius vaidmenis. Kai paimu į rankas teptuką, būnu čia ir dabar: tokia, kokia esu, be jokio papildomo balasto, su visais savo jausmais ir emocijomis, nepagražinta, netobula – pasinėrusi į kūrybą ir kūrinį.

– Kurdama autoportretus esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar darbuose siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Tuo periodu, kuriuo kurti šie darbai, nebuvo kilusi idėja tapyti autoportretus. Tiesiog jie atėjo taip, kaip ateina ir kiti kūriniai, – tada, kai turi ką pasakyti, kai esi pilnas idėjų, emocijų, kurių galbūt niekam neatskleidi, bet jos tūno kažkur giliai ir džiugina arba graužia iš vidaus. Kai pabaigi kūrinį, tiesiog iš šono pamatai, kad jis apie tave. Turbūt dažnas menininkas darbuose kalba apie save.

– Kūrimo procesas paremtas natūra ar dokumentine medžiaga (fotografijomis, prisiminimais)?

– Natūros mano darbuose nedaug. Ji manęs tiek neįkvepia, kad ją pavaizduočiau tiesiogiai tokią, kokia ji yra. Iš natūros gali kilti inspiracija, idėja mano darbui. Šiuose kūriniuose nugulę įspūdžiai, savijautos ir prisiminimai. Nors kai kurios figūros buvo piešiamos remiantis fotografijomis.

– Ar kuriant autoportretus buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Visada esu už eksperimentavimą. Abstraktūs darbai kelia klausimus, skatina į juos gilintis ir tai bet kuriuo atveju yra įdomiau, nei žiūrėti į realistišką, fotografiškai tikslų realybės atvaizdavimą.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama autoportretų spalvinę išraišką?

– Į šį klausimą vieno atsakymo nėra. Kiekvienas menininkas turi savitą spalvinį suvokimą, gebėjimą matyti ir derinti spalvas. Kitas svarbus aspektas – nuotaika, savijauta. Taip pat – mėgstamos ir nemėgstamos spalvos (tokių irgi yra). Žinoma, ir tai, kokią emociją ir ką nori perteikti savo kūriniu. Visi šie aspektai yra susipynę kūriniuose.

– Kokia darbų fono reikšmė?

– Fonas priklauso nuo to, kokį efektą norisi išgauti. Jis gali nuraminti arba sukelti emocijas, gali būti pagrindinis smuikas, užduodantis toną visam kūriniui, sukuriantis vientisą vaizdą, o gali būti ir neutralus. Pats svarbiausias veiksnys kūrinyje man yra spalvos ir jų sąveika. Jau nuo mažens jos mane žavėjo, veikė. Dar vienas svarbus dėmuo paveiksle yra kompozicija. Mano darbuose spalva ir kompozicija viena kitą papildo, suteikia viena kitai reikšmes.

Savąjį "aš" galima pamatyti kiekvienoje drobėje: vienoje, žiūrėk, įlindus kažkokia fizinio kūno detalė, kitoje – būsena ar jausmas.

– Autoportretuose fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tikriausiai šie laiko dėmenys drobėse yra susipynę, bet man labiausiai įtaką daro esamasis momentas su praeities priemaišomis, tūnančiomis pasąmonėje.

– Kurį teiginį: "tai – mano darbas" ar "tai – aš"  pagrindžia jūsų autoportretai?

– Šio klausimo atsakymas dviprasmiškas – nes gali būti ir taip, ir taip. Dažnai, kai nutapau darbą, nieko apie jį negalvoju ir nežinau, ar jis pavykęs, ar ne. Tik kitą dieną atėjusi į studiją tai suvokiu, pamatau. Jei pavyksta nustebti ir paklausti savęs: ar čia mano darbas? – tuomet kūrinys pavykęs, o kai šį klausimą pakeičia atsakymas: tai mano darbas! – tuomet pradedu jį narstyti, analizuoti. Po kurio laiko, kai būnu seniai nemačiusi kai kurių savo darbų, kai vėl juos išsitraukiu, klausimas: ar tai mano darbas? – tampa ypač aktualus. Tada į juos pasižiūriu kitomis akimis. O savąjį "aš" galima pamatyti kiekvienoje drobėje: vienoje, žiūrėk, įlindusi kažkokia fizinio kūno detalė, kitoje – būsena ar jausmas.

– Ar išskirtumėte vieną kurį nors autoportretą iš kitų?

– Tai 2016 m. nutapytas autoportretas, kuriame nesistengiau perteikti jokios vidinės būsenos, o tik įamžinau save, pasikeitus išvaizdai. Labai daug metų buvau raudonplaukė. Tiek daug, kad net neatsimenu, kiek. Kai tapiau šį autoportretą, buvau ką tik pakeitusi plaukų splavą. Tai buvo tarsi savęs įamžinimas tokios, kokia buvau daugelį metų. Tas laikas buvo mano asmenybės virsmo laikas. Šis kūrinys tapo tarsi praėjusio laiko dokumentacija.

– Pažvelgus į kūrinius iš šalies, koks laiko dėmuo (praeitis, dabartis, ateitis) juose atsiskleidžia?

– Manau, visi kūriniai yra sustabdytos praeities akimirkos (nes dabartis yra tik tuomet, kai stoviu prie drobės su teptuku rankose), bet tai nereiškia, kad kūrinys yra neaktualus šiandien, ar nebus toks rytoj. Viskas nuolatos sukasi ratu. Praeitis, dabartis ir ateitis yra glaudžiai susijusios – tarsi kabėtų ant vieno siūlo. Jas jungia patirtys, išgyvenimai, lūkesčiai, svarbūs įvykiai ir kiti dalykai. Viena be kitos jos sunkiai galėtų egzistuoti: nesant praeities, dabartis būtų tuščia, nejaučiant dabarties – ateitis neegzistuotų. Kūrinys gali mus nukelti į praeitį, sustabdyti dabartyje ar parodyti ateitį.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūriniuose, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Nesuprastas, uždaras, bet siekiantis savo tikslų, turintis vilties.