Tapytoja R. Matulevičiūtė: žmogus ir pasaulis yra nedaloma visuma

Šiemet surengusi ir antrąją personalinę parodą sostinės Užupio galerijoje "The Room", tapytoja ne tik vis ryškiau matoma ir atpažįstama Lietuvos meno lauke, tačiau jos kūriniai jau yra iškeliavę į privačias kolekcijas JAV, Kanadoje.

Drobėse atskleidžianti trapius, tačiau itin svarbius žmogaus ir jį supančios aplinkos ryšius, jų sąveiką, kaitą, R.Matulevičiūtė sužadina žiūrovo sąmoningumą ieškoti ir atrasti savyje bendruno su pasauliu pojūtį skubančioje, chaotiškoje kasdienybėje.

– Autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Kūriniuose atskleidžiu sukauptas ir nuolatos pildomas žinias apie žmogaus išorinio ir vidinio pasaulių funkcionavimą, stengdamasi juos sujungti į vieną nedalomą visumą. Žmogaus atvaizdas mano tapyboje yra kaip alcheminio centro simbolio siekis, jis artėja prie tikrosios savasties ir ikonografiškai toks atvaizdas yra prilyginamas religiniam paveikslui, tačiau visuomet liekantis šiandienio žmogaus reprezentacija.

– Ar kūriniuose yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Mano atvaizdas kūriniuose yra kondensuota dabartinio "aš" reprezentacija – jis yra simbolis ir atspindys dabartinių sąmonės vyksmų, reakcijų į išorę, todėl galima sakyti, kad tai yra "aš", patiriantis giliausius išgyvenimus, sujungiantis visus galimus manęs variantus, nurengtas nuo visų neišvengiamų ir inertiškai atsirandančių socialinių vaidmenų. Kasdienybėje tai reiškiasi kiekvieną akimirką, tačiau pasislepia po smulkmenomis, išnyksta dienos triukšme. Tai galima pamatyti tik pažvelgus iš atstumo, pakilus virš buitiškos būties.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Autoportreto kūrimas yra tolygus mandalos kurimui. Tai artėjimas link centro, savo egzistencijos suvokimo išraiška. Vaikystėje labai mėgau fantastinę literatūrą ir visuomet aplinkoje ieškojau magijos. Kažko didesnio buvimo jausmas pasiliko manyje ir dabar, bet šiandien suvokiu tai esant savo pačios viduje, todėl autoportretas vaizduoja siekį prisiminti savo dieviškąją prigimtį.

Dažniausiai mano atvaizdas paveiksluose įkūnija veikėją, tarsi teatro aktorių, atliekantį jam paskirtą vaidmenį.

– Kurdama autoportretą, esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar kūriniuose siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis – perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Dažniausiai mano atvaizdas paveiksluose įkūnija veikėją, tarsi teatro aktorių, atliekantį jam paskirtą vaidmenį, todėl jis simbolizuoja pačią samonę, herojų, į kurį gali persikūnyti bet kuris žiūrovas.

– Kūrimo procesas paremtas natūra ar dokumentine medžiaga (fotografijomis, prisiminimais)?

– Idėjos yra fiksuojamos fotoaparatu, taip pagaunu jas aplinkoje. Vėliau, remdamasi fotografija, režisuoju būsimą paveikslą.

– Ar kuriant autoportretus buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Man patinka realistiškas vaizdavimas tapyboje, žaviuosi senųjų meistrų kūriniais, tačiau pati, tapydama paveikslą, visada įsiklausau į situaciją – jos vizualią išraišką pritaikau pagal kūrinio idėją. Todėl kartais realistiškas, detalus vaizdavimas yra būtinas, o kartais – paveikslas stipriai veikia ir be jo.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama autoportretų spalvinę išraišką?

– Spalvos kuria paveikslo nuotaiką, šviesotamsa traukia akį ir sukuria tikrovės iliuziją arba atvirkščiai – realybę mistifikuoja, verčia ją sapniška. Drobė, užtempta ant porėmio stačiakampio, tampa lyg langu į kitą tikrovę, kur spalva yra nuotaika ir vienas iš pagrindinių dėmenų idėjos išraiškoje.

– Kokia fono reikšmė kūriniuose?

– Fonas yra aplinkos refleksija, paveikslo veikėjas, tolygus asmens atvaizdui, ir jo tęsinys. Kadangi mano kūryba orientuojasi į holistinės pasaulėvokos reprezentaciją, fonas veikia išvien su vaizduojamu žmogumi ir yra jo atspindys, taip pat kaip ir žmogaus atvaizdas yra aplinkos atspindys.

– Autoportretuose fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Autoportretas visada atspindi kelionę, jame galima įžvelgti visus išvardytus aspektus. Jis gali būti skaitomas įvairiai ir keistis priklausomai nuo konteksto į kurį yra įtalpinamas.

– Kurį teiginį: "tai mano darbas" ar "tai aš" – pagrindžia šie autoportretai?

– Mano darbas yra mano suvokimų išraiška, mano jausmų ir išgyvenimų, patirtų tapant, kūrinys, todėl tinka abu teiginiai.

– Kuo šie kūriniai išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– "Ego" (2016–2017 m.) – siurrealus, simboliškas ir sapniškas, orientuotas į būsenos išraišką, o vėlyvesni (2018 m.) kūriniai "Gluosnis" ir "Out", kuriems tinka maginio realizmo apibrėžimas, orientuoti į mano kūryboje nusistovėjusią žmogaus ir aplinkos temą. Visi kartu jie vienas kitą papildo, sukurdami reikiamą kontekstą suvokimui ir gali būti perskaitomi kaip autobiografinė serija.

– Pažvelgus į kūrinius iš šalies, koks laiko dėmuo (praeitis, dabartis, ateitis) juose atsiskleidžia?

– Kūriniai yra belaikiai. Galbūt gali būti atpažįstamas dabarčiai būdingas drabužių stilius ar pan., tačiau žmogiškosios būties išgyvenimai yra universalūs, būdingi bet kuriam laikui.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūriniuose, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Žmogus ir pasaulis yra nedaloma visuma. Nors ego atskiria jį kaip individą ir dėl jo jis suvokia save kaip atskirą elementą, sykiu supranta tai esant iliuziją ir stengiasi susilieti su aplinka, nes jaučia už racionalios tikrovės slypint dieviškąją būtį.