Taiką saugojusią Melno sieną apgynė senos girios

Diplomatijos triumfas

Melno taiką istorikai pagrįstai vadina abipusiu kompromisu, ji net gavo „Amžinosios taikos“ vardą. Svarbu ir tai, kad siena, po kurios regione prasidėjo ramesnio gyvenimo laikotarpis, nustatyta ne ugnimi ir kalaviju, o susitarimu.

Melno taika iš esmės buvo pergalės prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje rezultatas. 1422 m. Jogailai su Vytautu paskelbus Ordinui karą, šis nebuvo pasiruošęs kariauti, tad nusprendė gintis pilyse. Po Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių susijungimo magistras paprašė taikos.

Kaip primena Visuotinė lietuvių enciklopedija, šiam žingsniui kryžiuočius privertė LDK ir Lenkija, pasinaudodamos husitų judėjimu Čekijoje, sutrukdžiusiu Šventosios Romos (Vokietijos) imperijos imperatoriui Zigmantui I paremti Vokiečių ordiną.

Taikos sutartis tarp LDK ir Vokiečių ordino buvo pasirašyta netoli dabar Lenkijos teritorijoje esančios Torūnės, prie Melno ežero, dešiniajame Vyslos krante buvusioje kariuomenės stovykloje.

Smūgis ordinų galybei

Pagal Melno taiką Vokiečių ordinas galutinai atsisakė Užnemunės (Sūduvos) ir Žemaitijos. Lenkija atgavo tik Niešavos žemę ir pusę Vyslos vagos nuo Dravantos žiočių iki Pamario žemės. Ordinui liko Nemuno žemupio dešiniojo kranto dviejų mylių pločio lietuviškų žemių ruožas (nuo 1919 m. vadintas Klaipėdos kraštu), Lenkijos Pamarys, Kulmo ir Michalovo žemės. Už tai Lenkija ir LDK įsipareigojo neberemti husitų.

Kryžiuočiai įsipareigojo grąžinti Lietuvai senuosius dokumentus, kuriuos jie anksčiau buvo gavę iš popiežių ir Šventosios Romos imperijos imperatorių ir kuriais grindė savo pretenzijas į žemes, pagal Melno taiką pripažintas LDK.

Be to, abi pusės sutarė dėl laisvos prekybos, nusprendė grąžinti pabėgusius nelaisvus valstiečius, paleisti karo belaisvius.

Nors 1424 m. birželio 7 d. įsigaliojusia Melno taika buvo baigti LDK karai su Vokiečių ordinu, ji netenkino nė vienos pusės. Nustatyta siena atskyrė nuo Lietuvos vakarines lietuvių žemes ir jose besiformuojančią Mažąją Lietuvą. Tik teritorija tarp Palangos ir Šventosios, kurios ypač siekė Vokiečių ordinas, atiteko Lietuvai, kuri taip gavo priėjimą prie Baltijos jūros, o Vokiečių ordinas buvo atskirtas nuo Livonijos ordino.

Unikali visame žemyne

Ištisus penkis šimtmečius Melno taikos sutartyje numatytą sieną pripažino besikeičiantis pasaulis. Ji galiojo iki pat 1923-iųjų, kai Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą, ir yra viena stabiliausių Europos istorijoje: kaip veikianti valstybes skyrusi siena egzistavo 501 metus.

Sienos delimitacija (padėties, krypties nustatymas natūroje) pradėta 1423 m. gruodį. Riba, kuri tęsėsi nuo Luko upės ir Elko miesto dabartinėje Lenkijoje iki Baltijos jūros, ėjo vandens telkiniais ir sausuma.

Nors greta kordonų ir postininkų pastatų neišliko, tai, kad jos teritorijoje būta girių, o ne dirbamosios žemės, padėjo išlikti atskiroms sienos atkarpoms.

Iki mūsų dienų sienos atkarpos matomos Pagėgių savivaldybėje, Palangoje, Šilutės rajone, Gardamo seniūnijoje, Bartininkų kaime. Šiuos unikalius paveldo objektus nesunku identifikuoti, turint apie juos bent šiek tiek žinių.

Anot Kultūros paveldo departamento specialistų, sieną žymėjęs griovys kai kur siekia daugiau nei 1 m gylį, į viršų išplatėjęs iki 3 m pločio, kai kur jis dvigubas ar net trigubas.

Reikėjo atrasti iš naujo

Apie Melno sieną savuose kelionių žinynuose „Šiaurės Skalva“ ir „Pietų Karšuva“ rašo ir istorikai Vytenis Almonaitis ir Junona Almonaitienė. Karšuvos girioje esantį Melno sienos griovį V. Almonaitis linkęs vadinti antru pagal užimamą plotą po Siauruko kultūros paveldo objektu Lietuvoje.

Rinkdami medžiagą 2007 m. pasirodžiusiam knygos „Šiaurės Skalva“ leidimui, autoriai jau tada yra parašę raštą KPD ir pasiūlę šį objektą įtraukti į Kultūros vertybių registrą. „Tauragės rajono savivaldybės paminklotvarkininkas, dabar jau miręs Edmundas Mažrimas yra daug nuveikęs šią sienos liniją fiksuodamas, aprašydamas, surasdamas“, – KPD pranešime cituojamas  V. Almonaitis.

Norint identifikuoti sieną, reikėjo sukaupti daug istorinės medžiagos, išstudijuoti daug žemėlapių, ypač pravertė vokiški Antrojo pasaulinio karo žemėlapiai. Paskui dvi vasaras sienos linija buvo nustatinėjama natūroje. Šio titaniško darbo įrankiai buvo paprasčiausi – dvimetris, kompasas, fotoaparatas, žemėlapiai.

Beieškant sienos linijų pastebėta, kad ties sienos posūkiais buvo supilti kapčiai, o ant jų viršaus dar užridentas akmuo. Kapčių miškuose išlikę daug, o akmenys dažniausiai dingę. Sieną žymėjęs griovys daugelyje vietų Antrojo pasaulinio karo metais buvo pritaikytas apkasams.

Nesudėtinga rasti

„Vidugirio vienkiemis Jurbarko rajone, prie kurio yra Mažajai Lietuvai reikšminga istorinė vieta, pasiekiamas Jurbarko–Tauragės asfaltkeliu. Nuo sankryžos, kur išsišakoja šis kelias ir plentas į Šilutę, reikia važiuoti 7,6 km. Tuomet kairėje kelio pusėje pasimato aikštelė, ties kuria prasideda keli miško keliukai. Čia pat yra buvusios tarpvalstybinės sienos linijos posūkio taškas“, – kaip surasti Jurbarko rajone esančią sienos atkarpą aiškino V. Almonaitis.

Kaip rašoma keliautojo žinyne „Šiaurės Skalva“, Melno sutartyje buvo numatyta, kad valstybių siena per Sūduvą eis iki „Nemuno upės kranto, kur iš priešingos pusės yra upė, vadinama Šventąja (...) Nuo čia einama Šventąja aukštyn dvi mylios. Ir nuo tos vietos, palikus tą upę, reikia eiti per dykrą, kaip tik galima tiesiau, iki pat Jūros upės, paliekant Nemuno upę kairėje per dvi mylias“.

Kitaip sakant, nuo Šventosios žiočių siena apie 15 km turėjo eiti į šiaurę, paskui pasisukti į vakarus. Toliau siena vieną mylią ėjo Jūros upe.

„Kitoje Nemuno pusėje nuo Ramoniškių (Šakių rajonas, Sugargo seniūnija) iki Vištyčio ežero ta pačia sutartimi nustatyta siena tebėra ir šiandien“, – sakė V. Almonaitis, pats nukeliavęs nuo Lenkijos Elko iki Baltijos jūros palei 1422 m. nustatytą sieną, užfiksavęs išlikusius jos ženklus.

Keliautojo žinyno autoriaus teigimu, dar daug reikia nuveikti, kad šis į Kultūros vertybių registrą įrašytas unikalus objektas taptų įdomus turistams. Į Melno sutartimi nustatytą sieną galima žvelgti ir kaip į Europos bendrą paveldą, kuris dar laukia tinkamo atskleidimo ir geresnio pažinimo.