Švedų detektyvų meistrė K. Ohlsson: dirbant Bagdade, man beveik nereikėjo kriminalinių istorijų

Susitikimas su viešnia mugėje vyks vasario 24 d., šeštadienį, 17 val. Litexpo salėje 5.3. Rašytoją apie jos kūrybą suaugusiems ir vaikams bei intriguojančią profesinę praeitį kalbins knygų apžvalgininkas Audrius Ožalas.

Nemažą būrį savo kūrybos gerbėjų Lietuvoje jau turinti rašytoja užaugo pietų Švedijoje, Kristianstade. Studijavo politikos mokslus Geteborge, persikėlusi į Stokholmą, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, žvalgybos tarnyboje, specializavosi kovos su terorizmu Artimuosiuose Rytuose klausimais. Pirmojo romano sėkmė 2009 m. visiškai pakeitė jos gyvenimą. Nuo 2012 m. ji atsidėjo vien kūrybai ir išgarsėjo savo kriminalinių romanų serija apie tyrėjų porą, kuri yra išversta ir į lietuvių kalbą. Lietuviškai jau galima skaityti tris šios serijos romanus: „Audrų stebėtojas“, „Ledlaužis“ ir „Šešėlis“ (visus išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). 

K. Ohlsson romanai išversti į daugelį Europos kalbų, kūriniai nuolat ekranizuojami. Rašytoja kuria ir paslaptingas istorijas vaikams, Lietuvoje populiari jos knygų serija „Vaiduoklių biuras“ (leidžia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Penktą dešimtį įpusėjusi rašytoja neslepia savo meilės pajūrio žvejų kaimeliui, kuriame vyksta ir jos kuriamos detektyvinės istorijos, o Švediją laiko saugia ir ramia šalimi su puikiais detektyvų rašytojais, kurie vertinami ir skaitomi visame pasaulyje. Kviečiame paskaityti atvirą ir nuoširdų, bet truputį paslaptingą interviu su rašytoja.

– Ponia Ohlsson, jūsų naujo kriminalinio romano herojus Augustas Strindbergas metė sėkmingą finansininko darbą ir  persikėlė iš sostinės Stokholmo į žvejų kaimelį Huvenesetą vakarinėje Švedijos pakrantėje, kad įgyvendintų savo seną svajonę – atidaryti naudotų daiktų parduotuvę. Jūs pati turite vasarvietę Huvenesete. Ar ten yra parduotuvė „iš antrų rankų“?

– Taip, yra maža parduotuvėlė. Ją valdo kaimo bendruomenė, ten dirba žmonės su psichine negalia. Tai nuostabi krautuvėlė, bet visai kitokia, negu ta, kurią romane atidarė Augustas Strindbergas... Huvenesete mano seneliai turėjo vasarnamį, bet kai buvau aštuonerių, jį pardavė. Buvau vienintelė šeimoje (o mano šeima tikrai didelė!), verkusi, kai namas buvo parduotas. Penkios mano seserys kaip tik džiūgavo, kad per atostogas joms nebereikės vykti pas senelius, bet aš negalėjau užmiršti to namo. Suaugusi, jau būdama 30-ties, pagalvojau: vykstu atgal, šią vasarą važiuoju į Huvenesetą! Vėl įsimylėjau tą mielą vietą su raudonais ir baltais medinukais ir mažu uosteliu.

Vieną vasarą man į galvą šovė vyro – stamboko blondino – paveikslas. Tuo metu jį įsivaizdavau ne tokį jau labai mąslų, bet vis dėlto svarstantį ir jaučiantį. Su metais tas įsivaizdavimas tapo vis konkretesnis ir jau žinojau, kas jis: vyras iš Stokholmo, pradedantis naują gyvenimą. Pati aš taip negalėčiau, nes branginu didmiestį, bet šis vyras buvo kitoks – jis padarė finansininko karjerą, padėjo žmonėms didinti jų turtą. Bet vėliau jis norėjo veikti ką nors kitko, labiau įkvepiančio. O mano knygoms reikėjo kontrasto tarp didmiesčio ir kaimo.

– Kodėl savo herojų pavadinote Augustu Strindbergu, pagal didįjį švedų rašytoją?

– Prieš pradedant pačiai rašyti knygas, man visada būdavo kvaila girdėti autorius sakant, kad veikėjų vardai jiems į galvą ateidavę paprastai. Bet taip buvo ir mano atveju: Didysis vyras, kurį įsivaizdavau, atrodė kaip Augustas. Turėjau jam dar sugalvoti pavardę. Pagalvojau apie Strindbergą, bet taip jį pavadinau tik darbiniame tekste, planuodama vėliau pakeisti baigusi rankraštį. Bet buvo per vėlu: Augustas Strindbergas liko Augustu Strindbergu.

Vos tik Strindbergas pirmajame tome apsigyvena Huvenesete, jis susiduria su byla: jo nauji namai yra susiję su moters dingimu.

Jis nėra detektyvas, bet jam darosi įdomu. Taigi jis ieško ir randa tam tikras dėlionės dalis.

– Antroje dalyje staiga sudega jo valčių pašiūrė. Huvenesetas iš tikrųjų labai ramus – kur semiatės idėjų apie nusikaltimus?

– Statistiškai žiūrint, visiškai nerealu, kad mažame kaime nutiktų žmogžudystė ir netrukus – dar viena. Huvenesete gyvena tik 200 žmonių. Žinoma, man patinka, kai viskas taip paslaptinga – tada tai tampa tinkama vieta tamsiai istorijai. Juk čia yra ir kontrastas: žavus kaimas ir baisus nusikaltimas. Strindbergo serija, kitaip nei ankstesnės mano knygos, yra apie žmones, kurie gražiai gyvena, myli ir jaučiasi gerai.

– Kodėl detektyvų autoriai taip mėgsta sugriauti idilę?

– Man nėra patrauklu rašyti knygas, kuriose veiksmas vyksta baisiame mieste, kur vieni griuvėsiai,  apokaliptinė aplinka.  Aš mieliau pradedu gražioje vietovėje, tarsi iš paveikslėlių knygos, kur skaitytojas tuojau supranta: o, čia nutiks kažkas negero. Tokia kelionė jam aiškesnė, paprastesnė.

– Kaip Huveneseto gyventojai priėmė tai, kad jų kaimą pavertėte nusikaltimo vieta?

– Kaip aš būgštavau dėl jų reakcijos! Pirmoji Strindbergo serijos knyga pasirodė pandemijos įkarštyje, 2020-ųjų lapkritį, ir tik vasarą galėjau vėl nuvykti į Huvenesetą. Tada ten dar nuomojausi būstą, nes neturėjau nuosavo namo. Labai bijojau, kad vietiniai žmonės šaipysis iš manęs, kad jų gyvenvietę pasirinkau savo knygai.

Bet absoliuti dauguma žmonių detektyvą priėmė puikiai! Surengėme skaitymus vietinėje bažnytėlėje, atėjo beveik visas kaimas, visi buvo nusiteikę entuziastingai. Nežinau, ar būčiau rašiusi antrą knygą, sulaukusi kitokios reakcijos. Huvenesetas labai svarbus man, mano gerai savijautai, ten mielai buvoju, žvelgiu į horizontą. Kai pažiūriu pro langą Stokholme, aplink matau tik pastatus.

– Ar Huvenesetas yra ir vieta, į kurią sugrįžtate rašyti?

– Ne, daugiausia rašau Stokholme, žiemą, kai esu priversta tūnoti viduje. Huvenesetas yra mano įkvėpimas: kai grįžusi namo Stokholme sėdu prie kompiuterio, man atmintyje iškyla  visos detalės: į veidą dvelkiančio vėjo pojūtis Huvenesete riedant dviračiu arba ta vasaros saulėlydžio šviesa...

– Iš pradžių neturėjote nieko bendra su literatūra, dirbote Švedijos užsienio reikalų ministerijoje ES užsienio politikos ir Artimųjų Rytų klausimų eksperte. Kaip ten patekote?

– Buvau dar labai jauna, tai buvo darbas biure. Studijavau politikos mokslus, atlikau praktiką Užsienio reikalų ministerijoje. Kadangi visada domėjausi Artimųjų Rytų konfliktu, tai specializavausi šioje srityje. Taip tapau kandidate į Švedijos žvalgybos tarnybą, kuri yra atsakinga už nacionalinį saugumą ir kovą su terorizmu. Tarnyba tuo metu vykdė naują įdarbinimo programą, pagal kurią į 20 pareigybių pretendavo 4500 žmonių. Buvau jauniausia ir įdarbintųjų, nes vos per kelerius metus buvau susikūrusi labai tvirtą profilį. Manau, man padėjo ir tai, kad esu moteris. Tuo metu moterų, dirbančių kovos su terorizmu ir saugumo klausimais, buvo nedaug: mano skyriuje  vienintelė buvau atsakinga už kovą su terorizmu, visos kitos dirbo sekretorėmis.

– Vėliau ministerija išsiuntė jus pusei metų į Bagdadą. Ten dirbote saugumo atašė pareigose. Po to ėjote pareigas kaip terorizmo ekspertė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) Vienoje. Ar galite plačiau papasakoti apie savo darbą ten?

– Tai buvo labiau teorinis darbas. Tuo metu, 2011-aisiais, minėtoje organizacijoje buvo sunku rasti bendrą terorizmo apibrėžimą. Vyko nuolatinis konfliktas tarp Rytų ir Vakarų. Maniau, kad Šaltasis karas baigėsi, bet, atrodo, taip nebuvo. Visada jaučiau, kad darome per mažai, nepakankamai įsigiliname ir komunikuojame. Man labiau rūpėjo politiniai klausimai, o ne konkretūs dalykai.

– Ką išgyvenote dirbdama Irake?

– Gaila, bet turiu jus nuvilti – viskas, ką tuomet turėjau nuveikti, yra slapta. Negaliu atskleisti, nei kokias pozicijas tuomet turėjau, nei su kuo dirbau, nei su kokia medžiaga. Pradėjusi rašyti knygas, aišku, negalėjau aprašinėti to, ką išgyvenau biure. Taigi rašiau apie dingusius vaikus, konfliktus šeimose arba serijinius žudikus – temomis, kurios nesusijusios su tarnyba žvalgyboje.

– Vis dėlto ką nors turėjote savo knygose panaudoti iš tuometinės patirties.

– Taip, išsityrinėjau, kaip dirba policija. Iki tol nieko nežinojau apie kriminalistų darbą, bet tarnaudama žvalgyboje buvau apsupta policijos pareigūnų. Kai kurie ir dabar ten dirba, su jais vis pasikalbu. Nė viena darbinė patirtis neturėjo man tokios įtakos.

– Ar tada ir gimė idėja tapti rašytoja?

– Oi, rašau jau nuo septynerių metų amžiaus. Rašymas man visada buvo mėgstamiausias užsiėmimas.

– Septynerių rašėte ir kriminalines istorijas?

– Na taip, mano pirmoji istorija vadinosi „Pavojingas deimantas“ apie miške rastą deimantą, bet tuo istorija ir baigėsi. Mes tuo metu mokykloje pasidirbdavome mažas knygeles, kurių gaminimas man teikdavo daug malonumo. Vis dėlto manau, kad mano pirmoji kriminalinė istorija gimė einant į ketvirtą klasę. Ji buvo apie pašto plėšiką, o detektyvas rūkė pypkę kaip mano tėvas.

– Skamba žavingai: pašto apiplėšimas.

– Taip, šiandien tai negalėtų įvykti. Švedijoje nebeturime jokių pašto skyrių. Ir mums nebereikia grynųjų pinigų, kuriuos būtų galima pagrobti. Tačiau man visada buvo smagu rašant pačiai pašiurpti iš baimės.

– Kaip tapote profesionalia detektyvinių istorijų autore?

– Jau dirbdama saugumo tarnyboje po kurio laiko gavau baisų viršininką ir buvau perkelta į gana neveiklų skyrių. Darbas tapo labai varginantis. Jūs gal manote, kad labai įdomu ten dirbti, bet man taip neatrodė. Be to, buvau tokio amžiaus, kai mano draugai galvojo apie santuoką ir vaikus, o manęs tai nedomino. Santykiai – taip, bet vaikų nenorėjau. Grįžusi po darbo vakare klausdavau savęs: ką malonaus galėčiau veikti? Tai buvo rašymas. Iki tol parašydavau po 50 puslapių. Vieną dieną gėriau kavą su vienu kolega, kuris jau buvo parašęs knygą. Paklausiau jo, kaip jam tai pavyko, ir jis atsakė, kad reikia parašyti 90 puslapių, taigi nusprendžiau per atostogas visą savaitę vien rašyti. Įveikiau 110 puslapių – taip vėliau gimė mano pirmoji knyga „Pelenė“.

– Ši knyga jus išgarsino. Joje pasakojama apie tyrėjų komandą – komisarą Aleksą Rechtą ir darbuotojų paieškos specialistę Fredriką Bergman, o Strindbergo serijoje Augustas Strindbergas dirba su Marija Martinson.

– Kaip policininkė, Marija yra svarbi knygai, ji vadovauja tyrimui.

Ir Augustas myli ją.

O ji myli jį. Vis dėlto manau, kad jis myli ją labiau. Nemanau, kad lengviau vaizduoti vyrus tyrėjus, bet jie man suteikia daugiau malonumo. Jei rašai apie moterį, skaitytojams iškart kyla klausimų: ar ji turi vaikų, ar ji jų nori, ar yra ištekėjusi, o gal vieniša? Nežinau, kodėl taip yra, bet man nerūpi apie tai klausti. Mano romanuose šalia vyro visada yra ir moteris, nes ji kitaip žvelgia į dalykus ir turi kitokios patirties negu vyrai.

– Švedijoje detektyvus rašo daug autorių. Kaip manote, kas tai lemia?

– Švedija yra labai rami ir draugiška šalis. Čia nedaug kas nutinka. Kai gyvenau Irake, man beveik nereikėjo kriminalinės fantastikos, nes ten tereikia išeiti iš namų, kad pamatytum vargą ir pasijustum nesaugus. Švedijoje gali būti tikras, kad nubusi kitą rytą, ir kad visiems aplinkui viskas yra gerai. Čia lengviau rašyti kriminalinius romanus.