Ji atvyko į pasimatymą su savo vyro Vito Luckaus nuotraukomis, su savo jaunyste, su praėjusiu gyvenimu, su senais draugais. Tanios Luckienės-Aldag jaudulį išduoda virpantis balsas, o kartais jai tiesiog pritrūksta lietuviškų žodžių.

Tiki, kad jo dvasia – čia

Tas pasimatymas šįkart ne "Neringos" restorane, kur anais laikais juodu su Vitu mėgdavo paūžti su draugais, o Nacionalinėje dailės galerijoje. Čia surengta pirmoji išsami savo noru iš gyvenimo pasitraukusio fotomenininko V.Luckaus (1943–1987 m.) darbų retrospektyva "Siūlau naują pasaulį". Daugybę draugų turėjęs V.Luckus sugrįžo į savo meilės ir mirties miestą.
"Aš atvykau į pasimatymą su Vito nuotraukomis, su žmonėmis, kurie ateis į parodą. Nepaprastai norėčiau su jais susitikti, pamatyti Vilnių, nes tai – mano miestas, kur sutikau Vitą, kur pradėjome drauge gyventi, kur fotografavom, kūrėm, kur buvo mūsų draugai. Viskas vyko čia – Vilniuje, Lietuvoje. Amerikoje – kitas mano gyvenimas", – prieš parodos atidarymą "Vilniaus dienai" kalbėjo 65 metų T.Luckienė-Aldag.

Kiek patylėjusi, ji tęsė: "Aš manau, kad Vitas – čia, jo dvasia – čia. Jis man padėjo atrinkti nuotraukas. Tiek daug aplankų. Norėdamas surasti konkrečią nuotrauką, turi žinoti, tiesiog jausti, kurioje papkėje ji yra. Kartais vienos nuotraukos negalėdavau surasti visą dieną. Kitą dieną einu tiesiai prie to aplanko, atidarau ir randu tą nuotrauką, kurios reika."

Svajoja apie atskirą galeriją

Čia, šioje parodoje, – tik maža V.Luckaus archyvo dalis. T.Luckienės-Aldag namuose Amerikoje fotografijų yra dar kelioms parodoms. Ji nori padovanoti Lietuvai visą V.Luckaus archyvą. Tačiau su viena sąlyga – kad jo darbai turėtų nuolatinę vietą – galeriją, kurioje veiktų jo fotografijų paroda.

Ar galima teigti, kad V.Luckus buvo nepripažintas, neįvertintas?

"Galvojau apie tai, bet kaip tai pasakyti? Vitas buvo nepaprastas fotografas, kaip ir kiti to meto fotografai: Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis. Bet Vitas dar turėjo gebėjimą nubėgti atgal į praeitį, nubėgti į ateitį, pabūti kitame laike ir grįžti atgal. Visa tai matyti šioje parodoje, – sakė T.Luckienė-Aldag. – Taip, aš turiu svajonę, kad Vito darbai sugrįžtų į Lietuvą. Todėl, kad tai – Lietuvos kultūros dalis. Bet tą klausimą dar reikia aptarti."

Moteris pasidžiaugė, kad vis dėlto jo darbai, mintys pamažu jau grįžta į Lietuvą. Maždaug prieš trejus metus į Tanios namų duris pasibeldė režisierė Giedrė Žickytė.

"Aš žinojau, kad kada nors kas nors pasibels į mano dabartinio gyvenimo duris ir paprašys papasakoti apie Vitą. Ir tas momentas atėjo – Giedrė apie jį padarė filmą", – sakė Tania.

Tuomečių patiekalų nerado

Į Lietuvą Tania atvyko su dabartiniu savo vyru Howardu Aldagu. Ją nustebino, kaip stipriai per tuos du dešimtmečius pasikeitė Vilnius, – daugybė stiklinių pastatų. Ji manė, kad restorane užsisakys tų patiekalų, kuriuos valgydavo anais laikais.

"Bet jų nebuvo – viskas totaliai pasikeitę" – stebėjosi moteris.

Juodu su Vitu dažnai vakarieniaudavo "Neringoje", "Dainavoje".

"Dainavos" (šio restorano Vilniuje jau nėra – red. past.) nemėgdavome, bet ten buvo naktinis baras, todėl kartais nueidavom. Vis dėlto dažniausiai eidavom į "Neringą". Čia visos padavėjos mus pažinojo, čia valgydavom Kijevo kotletą. Pusryčiauti mėgdavome valgykloje, nes matai, ką imi. Dabar tokių valgyklų nėra.

Vakar Saša – mano amžinatilsį sesers vyras – gavo tokį patiekalą, kuris visai neatitiko jo skonio. Jis užsisakė, bet nesitikėjo, kad gaus tokį. Alaus nebuvo. Vakarieniavome kažkokioje kavinėje Gedimino prospekte. Bet buvom tokie laimingi, kad esam kartu", – džiaugėsi Tania.

Butus suremontavo pats

Vaikštome tarp puikių V.Luckaus fotografijų. Jis paliko kalnus darbų, jam netrūko idėjų, o kai dirbo, tai – savęs netausodamas.

"Mes susipažinome ligoninėje, – leidosi į prisiminimus Tania. – Tada Vilniuje baiginėjau medicinos seserų mokyklą ir ligoninėje atlikau praktiką. O jis gulėjo toje ligoninėje."

Po kiek laiko Vitas Taniai paskambino į namus, pasakė, kad yra atvažiavęs į Vilnių. Kitą dieną jis ėjo kalbėtis dėl darbo. Jį priėmė dirbti fotografu į Lietkoopsąjungą.

"Ten Vitas gavo labai mažą ir labai apleistą fotolaboratoriją. Ten buvo mūsų gyvenimo pradžia, – pasakojo Tania. – Paskui jis gavo kambarį trijų kambarių bute. Apsivedėme. Tada tą kambarį iškeitėme į butą – iš vienos gatvės pusės perėjome į kitą, iš viršaus – į pirmą aukštą. Paskui iš pirmo aukšto tame pačiame name persikėlėme į ketvirtą aukštą. Ir vėl jis viską sutvarkė, suremontavo. Visą laiką gyvenome pačiame miesto centre – Komunarų (dabar A.Jakšto – red. past.) gatvėje."

Trise lovoje – jis, ji ir liūtas

Luckų namuose netrūkdavo draugų. Pas juos lankydavosi džiazo muzikantai Viačeslavas Ganelinas ir Vladimiras Tarasovas, kolekcininkas Visvaldas Neniškis. Kompanija mėgo klausytis muzikos.

"Atsimenu, kai pirmą kartą išgirdome roko operą "Jesus Christ Superstar". Tada buvome pas V.Tarasovą. Toks jaukus butukas ir ta muzika. Nepaprastas jausmas. Atsimenu tą atmosferą. Klausytis muzikos dar eidavome pas Nėniškius. Daug draugų pas mus atvažiuodavo iš Maskvos, Kijevo, Rygos, Baku, Jerevano. Gyvenome taip, kad mūsų namų durys būdavo atviros. Nueidavome į kavinę, kas nors pristatydavo savo draugus. Tada juos parsivesdavome pas save.

Andrejus Spiranskis – žurnalo "Studenčeskij meridian" vyriausiasis dailininkas – išgirdo apie Vitą, atvyko pas mus ir norėjo iš jo paimti interviu. Vitas dvi ar tris dienas atsikalbinėjo, o vieną dieną pasakė: "Gerai." Atsimenu, ne Vitas jaudinosi, o Andrejus. Jie padarė nepaprastai gerą interviu – tai buvo atviras, nuoširdus pokalbis. Prieš tai iš Lietuvos televizijos buvo nuimtas Laimos Šeškuvienės interviu su Vitu", – prisiminė T.Luckienė-Aldag.

Kartą Vitas namo parsivedė liūtuką. Kurį laiką miegodavo trise: Vitas, Tania ir liūtas. Tania neslėpė, kad būdavo nejauku. Atėję draugai nustėrdavo iš nuostabos, Luckų namuose išvydę prijaukintą žvėrį. Kadangi viena jo koja buvo sužalota, liūtuką Vitas išvežė į Kauno zoologijos sodą.

Norėjo pradėti naują gyvenimą

1991-ųjų rugpjūtį V.Luckaus našlė su šešerių metų dukterimi Kotrina išvažiavo gyventi į Ameriką. Po vyro mirties buvo praėję ketveri metai.

"Tu turi čia butą, gyvenimą, draugų, giminių. Ir išvažiuoji į kitą šalį, kur nežinai, kas bus. Aš pasirinkau Ameriką, nes ji toli nuo namų. Jei važiuočiau į Vokietiją ar Angliją, galėčiau grįžti. O grįžti nenorėjau. Norėjau išvažiuoti kuo toliau, kad fiziškai grįžti būtų sunku. Bet turėjau atgalinį bilietą. Tais metais nieko neišleisdavo be atgalinio bilieto. Buvo visokių kalbų apie Vitą. Aš norėjau užsimiršti, bet neužmirštamas tas dalykas. Aš turėjau pradėti naują gyvenimą, pastatyti vaiką ant kojų, o vienai moteriai tai – nelengva", – kalbėjo T.Luckienė-Aldag.
Tania tvirtino, kad Amerikoje ji – laiminga. Ir pridūrė: "Galbūt Vitas buvo šalia visą laiką. Galėjau eiti ir kitu keliu, bet aš pasirinkau kelią būti savimi ir daryti, ką noriu. Dukra man buvo labai brangi, todėl turėjau rasti tokį darbą, kad rytą ir vakare galėčiau būti su ja."

Tėvo nenusipirksi parduotuvėje

Po vienų metų Tania sutiko būsimąjį vyrą Howardą, kurį vadina Hanku. Sumainiusi aukso žiedus pora gyvena santuokoje jau 20 metų, o atrodo įsimylėję, lyg būtų susituokę prieš pusmetį.
"Visi taip sakydavo apie mane ir Vitą. Mudu 20 metų pragyvenome kartu. Kur tik nueidavome, visi sakydavo, kad atrodome lyg neseniai susituokę", – juokėsi Tania.

Ji prisiminė, jog rugsėjo 1-ąją Amerikoje pradėjusi lankyti pirmąją klasę Kotrina prašė, kad jai leistų rašyti dvigubą pavardę Luckutė-Aldag, nors mamos ir Hanko vestuvės turėjo įvykti tik rugsėjo 5-ąją.

"Kotrina verkdavo ir sakydavo, kad nori tėvelio. O aš jai aiškindavau, kad negalime nusipirkti tėvelio parduotuvėje – turime jį sutikti. Ir kai sutikome Hanką, ji labai apsidžiaugė", – neslėpė Tania.

Aldagai gyvena Merilando valstijoje, netoli Vašingtono. Tania daugiausia laiko praleidžia namuose, kur prižiūri šeimos verslą – 15 kambarių namą. Šeima jį nuomoja pagyvenusiems žmonėms, kuriems reikalinga priežiūra ir medicininė pagalba.

29 metų Kotrina Merilando universitete baigė verslo administravimą, yra medicininių tyrimų įstaigos administratorė. Ištekėjusi, turi dvi dukteris.

Gyvenimas liejosi per kraštus

"Aš visada turėjau svajonę, kad apie Vitą bus filmas ar knyga. Kartais man paskambindavo ir sakydavo, kad dabar – geras laikas prastumti Vitą. "Ne, – atsakydavau. – Vito nereikia prastūminėti." Kai galvoju apie tai, ką jis nuveikė Lietuvos fotografijoje, tai galiu pasakyti: Vitas – vienas tos fotografijos piramidės pamato blokų. Ta piramidė – didelė, nes Lietuvoje – labai talentingi fotografai", – kalbėjo T.Luckienė-Aldag.

Vaikščiodama tarp V.Luckaus fotografijų, Tania grįžo į praeitį: prisiminė kiekvieną nuotrauką, jos istoriją. Ne vienoje fotografijoje įamžinta ir ji pati.

"Čia – Belajos upė Baškirijoje, – rodė Tania į vieną nuotrauką. – Baigdamasi upė išplatėjo. Tokia graži gamta – ir tie politiniai veikėjai, iškalti uoloje. Pritrenkė mus tas peizažas." V.Luckus šioje nuotraukoje Tanią įamžino iš nugaros, irkluojančią baidarę.

Kitoje fotografijoje ji rankose laiko gumutę, tą nuotrauką taip ir vadina – "Portretas su gumute". Štai – jos aktai. Tų aktų fotografijos ir straipsnis apie V.Luckų buvo išspausdinti tuometėje Čekoslovakijoje. Rusijoje visas žurnalo tiražas buvo išimtas iš prekybos.

Kaip Tania anais laikais išdrįso apsinuoginti? "Jis buvo mano vyras", – nusijuokė.

V.Luckus labai mėgo fotografuoti šunis, gal todėl jo humoro jausmas buvo šokiruojantis. "Ja – dvorniaška (neveislinis šuo – red. past.) Luckus", – su kuo nors supažindintas taip jis mėgdavo prisistatyti ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje.

Ar įmanoma atsakyti į klausimą, kodėl V.Luckus, būdamas pačiame kūrybos žydėjime, pasitraukė iš gyvenimo? Susinervinęs per ginčą, vienam žmogui smogė peiliu, o paskui pats pasirinko mirtį. Ar tas ginčas buvo vertas net dviejų mirčių?

"Vienareikšmio atsakymo nėra. Stiklinė – ir taip sklidina vandens. Užpili dar lašelį, ir viskas bėga per kraštus. Manau, kad taip ir įvyko. Gyvenimas buvo tiek pripildytas visokių dalykų, jausmų, – kalbėjo Tania. – Manau, kad Vitas žinojo, kas jis yra, ir jam buvo nesvarbu, pripažino jį ar ne. Ir kartu buvo labai svarbu. Bet buvo kaip buvo. Jis dirbo, nesustojo. Manau, daugiausia padarė paskutiniais gyvenimo metais."