Spektaklių recenzijos: ką verta pamatyti?

„Miegantys“

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Kaip įsivaizduojate gyvenimą po 100 metu? Ar gali būti, kad ateityje, kaip ir senais gerais Antono Čechovo laikais (turima omenyje XIX–XX a. sandūra), žmonės gers arbatą, o tuo metu duš jų likimai? Dviejų nacionalinės premijos laureatų – dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo – duetas kartu su gausia Lietuvos nacionaliniame dramos teatre suburta kūrybine komanda spektakliu „Miegantys“ iš esmės atsako, kad taip.

Jau turbūt girdėjote, kad pirmąja nacionaline distopija tituluojamas spektaklis nukelia į ne tokius jau tolimus 2109 m., kai pasaulis beveik visai subyrėjęs, o jį palaiko tik žmonijos susitarimas pasidalyti į dvi po dešimt metų miegančias pamainas. Kol vieni miega, kiti gyvena, o tada pamaina keičiasi. Na, ir žinoma, kaip ima aiškėti dar spektaklio pradžioje, ateities žmonės susitarimų laikosi nė kiek ne labiau nei šiandien. Ekologinių ir kitokių katastrofų sukrėstame ir pakitusiame pasaulyje žmonės gyvena gana panašiai kaip mes karantino metu – negalėdami išeiti iš namų (tam, kad miegotų dešimt metų, dar kūdikiams daugeliui įsodinamas lokio genas, tad, temperatūrai nukritus žemiau kaip –5 °C, užmiega), o visus jų veiksmus seka internetą pakeitusi Rimantės Valiukaitės įkūnijama Orbita.

Kas gyvena šiame pasaulyje? A.Čechovo „Trijų seserų“ reinkarnacijos, tik jos jau ne siekia sugrįžti į Maskvą, o gyvena jos centre. Kaip ir anuomet, jos kupinos naivumo ir svajų. Tik ateities seserys, kurios „Miegančiuose“ turėtų atstovauti meilės pamainai, daug apie ją kalba, bet mažai realiai susiduria. Jausmai apskritai yra tai, ko labiausiai stokoja šis ateities moterų pasaulis. Čia labai daug sekso, visuotinės meilės deklaracijų, katastrofų aprašymų ir televizijos dramos posūkių. Tačiau pagrindinis M.Ivaškevičiaus pjesės skirtumas nuo jos inspiracija tapusių, po pasaulio teatrus jau daugiau nei 100 metų keliaujančių trijų seserų – žmogiškųjų patirčių gelmė. Plastikiniame, ryškių spalvų ir stiklinių sienų pasaulyje (scenografas Gintaras Makarevičius, šviesų dailininkas Vilius Vilutis) viskas gerai matoma, nes paviršutiniška. Čia daug šnekama ir mažai veikiama, daug aiškinamasi, bet mažai paaiškėja, daug pasakojama apie meilę, bet mažai mylima.

Spektaklio kūrėjai ne kartą deklaravo, kad „Miegantys“ – feministinis kūrinys. Tačiau nors scenoje dominuoja moterys, jas visapusiškai valdo vyrai (ir tam jiems šiame pasaulyje nė nebūtinas fizinis kūnas, užtenka ir prie aparatų prijungtų smegenų). Moterų emancipacija čia pateikiama per išlaisvintą hiper(homo)seksualumą ir viena kitos titulavimą kale (originaliai pjesė 2015 m. buvo parašyta rusų kalba, tad čia turima omenyje ne „bitch“, o „suka“, atverianti kiek kitokį prasmių lauką). Moterų, ar kitaip – meilės, pamaina (iš esmės paremta šiuolaikinio jaunimo trendais), pasmerkta žlugti, mat ją nugali visada slapta valdžiusi ir pasaulį kontroliavusi pirmoji totalitarinė vyrų pamaina.

Paradoksalu, tačiau apie ateitį pasakojantys „Miegantys“ kupini praeities: ar kalbėsime apie tekste juntamas nuorodas į dramaturgijos klasikus, ar apie margaspalvius Dainiaus Bendiko kostiumus (suskamba tolimas Jeano-Paulio Gaultier kostiumų, kurtų 1997 m. filmui „Penktasis elementas“ aidas), ar Arčio Dzervės projekcijas (itin primena praėjusio amžiaus pabaigos kompiuterinius vaizdelius), ar apie demonstruojamas (tiesiogiai ir ne) praėjusių amžių vertybes.

„Miegantys“ prifarširuoti kontekstų, užuominų ir nuorodų, tačiau juose itin trūksta veiksmo. Labai daug pasakojimo ir beveik nėra dramos teatrui kaip oras būtinų pasikeitimų. Tai labai apsunkina aktorių užduotis, gal todėl kiekvienas gelbėdamasis, kaip gali, kuria pavieniui tikrai puikius ir įdomius, tačiau itin skirtingų stilistikų vaidmenis, kurie niekaip nesudaro visumos. Kita vertus, galbūt tai ir yra ta naujoji teatro kalba, kurią, pasak O.Koršunovo, išprovokavo ši pjesė.

Tai, kad „Miegančių“ pasaulis pasmerktas žlugti, logiška – juk praeities reminiscencijomis ir reinkarnacijomis sunku grįsti net ir dabartį, ką jau kalbėti apie mėginimus įsivaizduoti ateitį. Tai guodžia, mat yra didelė tikimybė, kad „Miegančių“ perspėjimas, skirtas vidurinei kartai, aplenks ir nebus įgyvendintas nei tūkstantmečio, nei vėlesnių kartų, laisvę ir lygybę suvokiančių ne kaip pokalbio temą, o natūralią pasaulio tvarką.

Rekomenduojama prisiekusiems nuomonės formuotojų sekėjams.

Nerekomenduojama neapsiribojantiems paviršutiniškomis išvadomis.

„Confessions“

Repertuarą sekite www.operomanija.lt

Į Lietuvą ir vėl sugrįžo erdvinė opera tamsoje „Confessions“. Nors nuo sukūrimo 2015 m. ji ne tik buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, bet ir rodyta koncertų salėse, teatruose ir festivaliuose Švedijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Estijoje ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau taip retai, kad kas kartą galima pristatyti kaip naujieną, kaip ir daugelį „Operomanijos“ siūlomų išskirtinių garso patirčių.

Kompozitorių Jenso Hedmano (Švedija) ir Rūtos Vitkauskaitės (Lietuva / Didžioji Britanija) bei soprano Åsos Nordgren (Švedija) sukurtas ir atliekamas kūrinys praplečia operos sąvoką netikėta linkme. Erdvine ji vadinama, nes garsai iš tiesų čia ir tiesiogine, ir perkeltine prasme keliauja po erdvę, kurdami įvairius garso vaizdus klausytojų vaizduotėje. Būtent vaizduotėje, nes šių garsų kelionių, jų išgavimo būdų ir atlikėjų susirinkusieji patirti „Confessions“ nemato. Prie prasidedant operai, žiūrovams tenka, be jau įprastų medicininių kaukių, užsidėti ir karnavalines. Tačiau pastarosios slepia ne žiūrovų tapatybę nuo atlikėjų, o operos veiksmą nuo susirinkusiųjų – jos panardina žiūrovus tamsoje ir paverčia juos klausytojais.

Ratu aplink centrinę, raudonu apsiaustu apsigobusią figūrą susėdę klausytojai kiekviena(s) savo asmeninėje tamsoje kviečiami panirti į garsinę kelionę po septynias mirtinas nuodėmes (jei kas nežino, jos yra: godumas, puikybė, apsirijimas, pavydas, kerštas, geismas, tinginystė). Sunkiai aprašomi garsai, triukšmas ir muzikiniai pasažai glosto ir atakuoja, vilioja ir stebina klausą, skatindami vaizduotę kurti įvairius ir ne visada pačius maloniausius ar jaukiausius (nuodėmės juk vis dėlto) vaizdus.

Aplink sėdinčius salėje žiūrovus keliaujantys atlikėjai, atlikdami šios neįprastos operos partitūrą, skatina juos kliautis ne tik klausa, bet ir kitais pojūčiais: čia padvelkia oro banga nuo vėduoklės, šiluma ir sieros kvapu nuo degtukų, kojas užkabina atlikėjų apsiaustai. Sėdint salėje sunku suvokti ne tik tai, kiek atlikėjų kuria šią sunkiai nusakomą ir aprašomą garsinę patirtį, bet ir pajusti kitus klausytojus. Panyrant ir išnyrant tarp septynių „Confessions“ dalių, vis neapleidžia jausmas, kad tamsoje sėdi visiškai vienas, o aplink tave siaučia nepažįstamos garsų ir muzikos dvasios, atgailaujančios už klaidas ir čia pat jomis šiek tiek besimėgaujančios.

Rekomenduojama ieškantiems naujų patirčių.

Nerekomenduojama nelinkusiems aklai pasitikėti.

„Žiūrėdama viena į kitą“

Repertuarą sekite www.vmt.lt

Ar teko girdėti apie dailininkę Veroniką Šleivytę? O apie fotografę? Ši asmenybė, ar, tiksliau, jos palikimas, neseniai tapo tikru atradimu fotografijos ir tarpukario meno tyrinėtojoms. Kaip iš Kupiškio kilusi grafikė ir tapytoja iki šiol žinota V.Šleivytė (1906–1998) po mirties paliko gausų fotoarchyvą, kuriame gausu jos pačios ir artimų jai moterų nuotraukų, aktų, iki šiol neįprastų siužetų. Be to, menininkė mėgo fotografuoti save. Kitaip tariant, V.Šleivytės fotografijos leidžia ne tik kitaip pažvelgti į tarpukario moteris, bet ir patirti visai kitokį jų žvilgsnį į save pačias ir pasaulį.

Ši kūrėja, jos biografija ir kūryba įkvėpė jauną režisierę Eglę Švedkauskaitę kartu su trijų skirtingų kartų aktorėmis: Egle Gabrėnaite, Elžbieta Latėnaite ir Justina Mykolaityte – sukurti performansu įvardijamą „Žiūrėdama viena į kitą“. Pavadinimas puikiai įvardija šio pasirodymo dvasią, tik gal forma nusakoma netiksliai, mat bent kol kas nuo spektaklio, kaip jis jau suvokiamas XXI a., sceninis „Žiūrėdama viena į kitą“ veiksmas nenutolsta.

Veiksmas prasideda nuo gėlių dovanojimo publikai, taip tarsi apverčiant įprastinius teatro ritualus. Tai dėsninga, mat pagrindinis šio pasirodymo veiksmas – žvilgsnio apgręžimas iš mums įprasto vyriško į moteriškąjį. Būtent ši pastanga tampa viso kūrinio ašimi ir pagrindiniu rezultatu. Aktorės filmuoja save ir viena kitą, žiūri į savo atvaizdus didžiuliuose ekranuose (vaizdo menininkė Ieva Kotryna Skirmantaitė, projekcijos – Vytauto Narbuto), šoka (choreografas Mantas Stabačinskas), dalijasi asmeninėmis istorijomis.

Be paties žvilgsnio kampo, sunku atsekti platesnes sąsajas su V.Šleivyte, jei nesate išstudijavę juos biografijos (ar apskritai pirmą kartą girdite apie tokią kūrėją). „Žiūrėdama viena į kitą“ ji atpažįstama archyviniuose jubiliejaus kadruose ekrane spektaklio pradžioje ir sugrįžta improvizuota J.Mykolaitytės daina virstančiame laiške Verucei. Ji veikiau įkvepia aktorių buvimą scenoje, tampa pretekstu ir pagrindu pasižiūrėti į save ir viena į kitą kitaip. Be galo įdomu čia stebėti vyriausiosios kartos atstovę – legendinę aktorę Eglę Gabrėnaitę, žvelgiančią į save ekrane ir matančią ten jau kitą, praėjusio laiko moterį, itin lakoniškai, lyg tarp kito, pasakojančią apie režisierius, partnerius, tėvą, apie tai, kaip jie ją matė, kaip tada jautėsi ji pati.

Tradiciniam mūsų dramos teatrui nebūdinga distancija nuo savęs ir sceninio veiksmo, saviironija, lengvumas ir laisvos, asociatyvios jungtys, pakeitusios linijinį pasakojimą, „Žiūrėdama viena į kitą“ kūrėjoms leidžia pradėti tolti (nes dar yra erdvės atsitraukti) nuo vadinamojo vyriško žvilgsnio ir sceninį pasaulį papildyti požiūrių įvairove.

Rekomenduojama mėgstantiems pakeisti žiūros tašką.

Nerekomenduojama besitikintiems biografinio pasakojimo apie Veroniką Šleivytę.

„Julija“

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Lietuvių rašytoja Žemaitė (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) – viena įdomiausių ir paslaptingiausių lietuvių literatūros asmenybių ir talentų. Nors visi žinome standartizuotą, mokyklinę Žemaitės versiją, tačiau tai iš esmės reiškia, kad nežinome beveik nieko, mat šios iš bežemių bajorų kilusios, daugiau nei tris dešimtmečius žemės ūkiu besivertusios ir tik keturiasdešimties pradėjusios rašyti moters gyvenimas ne tik sudėtingas ir įdomus, bet ir nuolat įkvepia naujas publikacijas, studijas ir kūrėjus.

Naujausia teatrinė interpretacija – spektaklis „Julija“ praėjusiais metais papildė Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą. Sigito Parulskio pjesėje, kurios interpretacijos ėmėsi režisierius Kirilas Glušajevas, Žemaitė gretinama su šiuolaikine nusivylusia namų šeimininke virtusia buvusia aktore Dora. Abi vidinį vidurio amžiaus virsmą išgyvenančias moteris scenoje kūrybingai įkūnija Jolanta Dapkūnaitė.

Pjesės ir spektaklio veiksmas brėžia paraleles tarp praėjusio ir esamojo laiko, taip lyg mėginant aktualinti, priartinti prie šiandienos Žemaitės, kaip kūrėjos ir kaip moters, istoriją ir dramą. Tačiau šaržuojant, utriruojant ir nuolat keliaujant laiku tarp skirtingų šimtmečių spektaklio veiksmas ima priminti karuselę, kurioje pasimeta ne tik pasakojimas, bet skrieja ir maišosi stiliai, akcentai, vienas su kitu (o kartais ir su vidine logika) prasilenkiantys šiaip jau puikių aktorių vaidmenys. Šokinėjantis veiksmo laikas, vietos ir aplinkybės tiek išbalansuoja spektaklio veiksmą, kad jei ne scenos gilumoje, ekranuose, pasirodančios laiko ir vietos nuorodos, jį sekti būtų itin sunku. Panašu, kad ir aktoriams nuolat šokinėti tarp pusantro šimtmečio skiriamų personažų ne ką lengviau.

Visa tai, kas nors gal ir girdėta, bet vis dar labai įdomu tiek Žemaitės biografijoje, tiek šios kūrėjos asmenybėje, spektaklyje „Julija“ pasimeta sceninės interpretacijos verpetuose. J.Dapkūnaitė, įkūnijanti aktorę, vaidinančią Žemaitę, gana meistriškai perjungia vaidmenų pavaras, tačiau ilgainiui stipresnioji Žemaitė ima viršų. Ir iš tiesų būtų labai įdomu išvysti tiesiog jos sukurtą Žemaitės portretą, mat iš jo eskizų „Julijoje“ matyti, kad J.Dapkūnaitė iš tiesų galėtų sukurti puikų, daugiasluoksnį rašytojos vaidmenį. Tad tenka tik apgailestauti, kad nei dramaturgas, nei režisierius galimybių jai tam nesuteikia.

Rekomenduojama nesitikėti pasakojimo apie Žemaitę.

Nerekomenduojama to besitikintiems.


Šiame straipsnyje: 370spektakliaiteatrasrecenzijos

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių