Spektaklis „Mūsų klasė“ – akis į akį su istorija

Kauno žiūrovams pristatyta naujausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera "Mūsų klasė" (rež. Yana Ross). Stebėti keturias valandas trunkančias veikėjų tiek fizines, tiek vidines kančias nėra lengva. Holokausto tema sukrečia, tačiau norisi pažvelgti ir į spektaklio meninę pusę. Ar pavyksta spektaklyje atverti pjesės gelmes?

Griūvančių vizijų aidas

Dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko dramoje "Mūsų klasė" keliama daug nepatogių klausimų: kodėl klasės draugai, kartu augę žmonės, to paties Lenkijos Jedvabnės kaimo gyventojai, prievartavo ir žudė vieni kitus? Kodėl 1941 m. birželį kluone jie sudegino gyvus 1 600 žydų – savo kaimynų? Kodėl nepatogią istorinę tiesą bandome perrašyti, ištrinti iš atminties, nutylėti, galbūt bandyti ieškoti pateisinimų, nenorint to pripažinti? Pjesėje atskleidžiamas likimas ištiko ne tik Lenkiją, bet ir daugelį kitų holokaustą patyrusių šalių, tarp jų – ir Lietuvą.

Atsakymų galima ieškoti prisidengus tuomete tiek sovietine, tiek nacistine ideologijomis. Vis dėlto, ko gero, tikra tiesa slypi pasąmoninėje plotmėje. Pjesėje leidžiama pajusti, kaip griūva žmogaus – geranoriškos, dvasingos, taurios, turinčios mąstymo dovaną būtybės – vizija. Belieka nusivylimas, nežinomybė ir baimė, suvokiant, kiek menkai žmogus pats save pažįsta, kaip lengvai galima juo manipuliuoti.

Ar nenoras pripažinti fakto, kad vienas kitą kraupiai nužudė artimi žmonės, yra lygus nenorui pripažinti, kad žmogus gali būti toks žiaurus, kad jam dažnai svarbesni instinktai nei protas ar dvasinės vertybės? Šis gilesnis, už istorinių įvykių glūdintis klausimas labiau sukrečia nei pjesėje aprašytos fizinių kankinimų scenos.

Dviejų kartų aktoriai

Šią dramaturginę šerdį siekiama perteikti ir Y.Ross spektaklyje, tačiau tai padaryti pavyksta ne visai iki galo. Arba, tiksliau sakant, visa tai pasislepia anapus greitai besikeičiančių, dažnai gana iliustratyvių scenų, nors aktorių vaidybai nėra ką prikišti – jie įtikimai atveria savo veikėjų išgyvenimus ir puikiai komunikuoja vienas su kitu.

Spektaklyje veikia dešimt bendraklasių, jau mirusių ir pasakojančių savo skaudžias gyvenimo istorijas ir mirties momentus. Jie, mokęsi vienoje klasėje, dalijęsi vargais ir džiaugsmais, vieną dieną virsta žvėrimis. Tiesa, ne visi.

Atėjus neramiems laikams, pirmasis iš bendraklasių, žydas Abraomas, iškeliauja į Ameriką (akt. Marius Repšys). Jis vis rašo laiškus klasės draugams, nuolat galvoja apie juos. Kiti klasės vaikinai yra paveikiami sovietinės, vėliau nacistinės ideologijos ir tampa žudymo įrankiais, išdavikais ir kartu vieni kitų aukomis. Tai Daumanto Ciunio Jokūbas, Dainiaus Jankausko Rysekas, Tado Gryno Menachemas, Ramūno Cicėno Zigmuntas, Tomo Žaibaus Vladekas ir netgi Pauliaus Tamolės kunigu norintis tapti Henekas.

Iš merginų senatvės sulaukia pas Abraomą išvažiavusi Zocha (akt. Monika Bičiūnaitė) ir Vladeko išgelbėta, pakrikštyta bei apvesdinta Rachelka (akt. Monika Vaičiulytė). Dorai (akt. Toma Vaškevičiūtė) išsigelbėti nepavyksta: bendraklasių išprievartauta, ji sudeginama gyva kartu su kitais žydais.

Jaunuosius aktorius spektaklio pabaigoje pakeičia vyresnieji – Vaiva Mainelytė (Zocha), Aldona Janušauskaitė (Mariana), Gediminas Girdvainis (Henekas), Valerijus Jevsejevas (Vladekas). Aktoriai savo charizma ir gebėjimu prajuokinti pavergia žiūrovus, tačiau spektaklio struktūra išlieka tokia pati kaip ir vaidinant jauniesiems aktoriams: vienas kitą keičia greitai atpasakojami įvykiai.

Žodis nurungia vaizdą

Scenoje dominuoja žodis ir tik retsykiais leidžiama pasidžiaugti vizualiąja spektaklio puse. Per visą spektaklį neapleidžia klausimas: jei visai tai yra aprašyta dramoje ir dargi ne taip glaustai, ko tada siekia režisierė – tik iliustruoti ar ir interpretuoti?

Herojų kančios paliečia, bet scenoje įsivyrauja chaosas, ypač antrojoje spektaklio dalyje. Istorijos virsta sausais faktais su kartais kiek dirbtiniu moralizavimu, pasimeta dramaturginė šerdis, pagrindinė siužetinė linija ir netrumpo spektaklio antroje pusėje kartais nuo veiksmo norisi atsiriboti.

Atmintin įstringa tik kai kurios, įdomiausios, mizanscenos ir, žinoma, vyresniosios kartos aktorių, mokančių išlaikyti žiūrovų dėmesį, vaidyba.

Spektaklio kūrėjams pavyksta atrasti vieną kitą įdomų audiovizualinį sprendimą. Įspūdingiausios yra tiek pirmos, tiek antros spektaklio dalių pradžios, kai verbalinį tekstą keičia audiovizualinis. Scenos viršuje pakabinama didžiulė pasvirusi, bažnyčios lubas menanti konstrukcija (scenografijos autorius Marijus Jacovskis).

Apgriautoje bažnyčioje sovietai įkuria kino teatrą "Aurora", vėliau ši erdvė virsta aktų sale su scenoje eilėmis sustatytomis kėdėmis. Šioje erdvėje keičiasi sovietų, nacių ir galiausiai vėl sovietų valdžios, atnešdamos vis naujų negandų. Prasidedant antrai daliai šių lubų kontūrai pasidaro neryškūs, atspindi sunkaus laikotarpio nuotaikas ir vidines veikėjų būsenas. Šie scenografiniai sprendimai tinkamai perteikia ir papildo spektaklio veiksmą.

Dar vienas dėmesio vertas spektaklio elementas – muzika (kompozitorius Antanas Jasenka). Ji spektaklyje trejopos prigimties: iš įrašų girdima, gyvai atliekama muzika ir, pasitelkiant  sceninius daiktus, keliami garsai. Spektaklio pradžioje tamsios elektroninės muzikos ir gyvai grojančio orkestro garsai puikiai perteikia slogią, dramatišką šių istorinių įvykių nuotaiką. Vėliau nuskamba ir maršų, ir gerai žinomų senų dainų fragmentai.

Naujųjų medijų trupiniai

Visą spektaklį scenoje regimi vaizdai papildomi čia pat aktoriaus M.Repšio įrašomais ir atkartojamais kitų aktorių ištartais, išrėktais žodžiais. Kai kuriuos garsus, pvz., kūdikio raudą, atlieka pats aktorius. Tai spektakliui suteikia gyvumo ir šiuolaikiškumo atspalvį.

Įdomiai spektaklyje yra panaudojami ir kai kurie daiktai – ypač šaukštai. Metalinių šaukštų (sudegintų žydų kūnų simbolis) grėbimas, pylimas į geležinius kibirus ir iš jų kelia triukšmingą, šaižų, šaltą skambesį.

Spektaklyje panaudojamos vaizdo projekcijos (autorė Eglė Eigirdaitė). Kartkartėmis  scenos šonuose esančiuos dviejuose ekranuose šmėstelėja tekstai – dramos ar pačių spektaklio kūrėjų atrastos citatos, komentuojančios regimą sceninį veiksmą. Vienu metu šmėkštelėja ir už scenos gyvai filmuojami interneto ryšiu bendraujančių M.Repšio Abraomo bei G.Girdvainio Heneko veidai. Deja, tačiau vaizdo medijų galimybės išnaudojamos tikrai ne iki galo.

Stebint spektaklį kyla klausimų dėl formos, tačiau spektaklis vertas dėmesio. Sveikintinas režisierės žingsnis imtis nelengvos, bet aktualios dramaturgijos ir skatinti diskusijas, nes jų po spektaklio tikrai kyla.