Žemaitkiemio dvaro daržinė, tiesiog aplipusi tapybos darbais, sužydo įvairiom spalvom ir potėpiais. Publikos aplodismentams ir teismui ant jos sienų naujausius savo darbus iškabino du pripažinti Kauno menininkai – Antanas Obcarskas ir Simonas Gutauskas.
Per gelstančius lapus atbridusi dailei neabejinga publika paveikslus apžiūrėjo neskubėdama, mėgaudamasi menu, gera kompanija ir rudeniška savaitgalio popiete.
Abiejų dailininkų kūriniuose dominuoja vandens tematika: S.Gutausko – žuvys, A.Obcarsko – spalvingos burės. Vanduo menininkus sieja ne tik mene, bet ir gyvenime: abu – prisiekę žvejai, nepraleidžiantys progos užmesti meškeres kiekviename netoli vandens telkinių vykstančiame plenere. Dailininkų sužvejotos žuvys karaliavo ir ant susirinkusiai publikai skirto vaišių stalo.
"Menas ir tokie, kaip šis, įvykiai prašviesina kasdienį darbą ligoninėje", – prisipažino ekspoziciją apžiūrėjęs Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktorius Skirmantas Paukštys, kratęsis kolekcininko etiketės. "Meno kūrinių kolekcionavimas reikalauja didelių investicijų, aš tik mėgėjiškai tuo domiuosi. Turiu daug draugų dailininkų, turiu ir jų kūrinių", – pasakojo medikas.
S.Gutauskas pripažino į tokius renginius kviečiantis tikslinę publiką: "Ne pravažiuojančio autobuso ekskursija užsuka – kviečiame žmones, kuriems mūsų kūryba nėra neatrasta žemė."
Dailininkų duetas bendrai savo kūrybą pristatė ne pirmąkart. Vasarą panašios vienos dienos parodos rengtos netoli Palangos esančioje kolekcininko Edmundo Kolakausko sodyboje. "Ten savo darbus kabinome tiesiog ant tvoros. Visąlaik iš anksto nervinamės – ar bus geras oras, ar galėsim darbus eksponuoti lauke. Tačiau mums visada kažkas iš aukščiau padeda", – sakė A.Obcarskas ir džiaugėsi beveik idealiu saulėtos dienos apšvietimu.
"Kaune neįmanoma rasti tokios galerijos, kurioje galėtume eksponuoti tiek daug savo kūrinių. Tam čia labai patogi erdvė", – gyrė pasirinktą vietą S.Gutauskas. Menininkai tikino, kad verta dėl vienos dienos parodos suvežti, sukabinti, o netrukus ir vėl susirinkti darbus – ir patiems įdomu pasižiūrėti, kaip viskas vienoje vietoje ir tokioje netradicinėje erdvėje žiūrisi, ir publikai tai imponuoja. Juk viena – ateiti pas menininką į studiją, ir visai kas kita – kūrinį išvysti atviroje erdvėje.
Apžiūrėjusieji paveikslus neskubėjo skirstytis. Pasklido po dvarą, prisiminė anksčiau menininkų čia paliktus kūrybos ženklus, diskutavo. Ne tik apie meną – ir apie menininkų sužvejotas žuvis.
Naujausi komentarai