A. Siaurusevičius: susiformavo „nepopsinio“ skonio žiūrovai

Triukšmingai artėjant LRT generalinio direktoriaus rinkimams "TV diena" su A.Siaurusevičiumi peržvelgia pastarąjį LRT 10-metį.

– LRT vadovauti pradėjote 2008 m. Kokia tada buvo ši televizija?

– Radau labiau "popsinę" programą. Ta programa populiarumo prasme gal buvo ir gera, tačiau vienas iš tuo metu vyravusių priekaištų – kam reikalinga LRT, jei ji daro tą patį, ką ir kitos televizijos. Turėjome surasti tai, kodėl vadinamės visuomeniniu transliuotoju, ir pateisinti iš biudžeto gaunamas lėšas. Per 10-metį labai pasikeitė konkurencinė aplinka. Žinoma, kaip buvo, taip ir liko pagrindiniai kanalai – LRT, LNK, TV3, tačiau atsirado "Lietuvos ryto" televizija, TV3 paleido TV6, TV8, "Info TV" ir t. t. Todėl turime labai įtemptą rinką. 2008 m. to nebuvo. Negalime ignoruoti tos konkurencingos aplinkos, bet negalime ir pamesti kelio dėl takelio. O surasti išskirtinumą nebuvo ir nėra lengva.

– Kurią laidą įvardytumėte atspirties tašku, lėmusiu LRT pokyčius?

– Klasikinės muzikos konkursas "Triumfo arka", rodomas populiariausiu metu, buvo ženklas, kad mes dirbsime kitaip, kad LRT gali būti kitokia. Tai buvo pirmas mūsų komandos darbas, kurį iki šiol prisimena ne vienas. Projekte skambėjo operų, operečių bei miuziklų arijos, kino filmų garso takelių kūriniai, romansai. Tiesiogiai transliuojamą laidą buvo galima klausytis ir per Lietuvos radiją. "Triumfo arkos" idėja buvo kolektyvinis darbas, gimęs per idėjų generavimą, diskusijas. Po šio projekto Lietuvos muzikos scenoje atsirado daug naujų veidų ir vardų. "Triumfo arka" įrodė, kad muzika televizijoje gali būti kitokia, nei buvome įpratę.

– O kokį vaidmenį "Triumfo arkoje" skirtumėte visuomeninio transliuotojo misijai?

– Padaugėjo stojančiųjų į Muzikos akademiją, padidėjo bilietų į muzikos teatrus pardavimas. Muzikantai ir dainininkai man sakydavo, kad žiūrovai atrado klasikinę muziką. Net kaimo kultūros namuose žiūrovų salės buvo pilnos, jei būdavo užrašas, kad koncertuoja "Triumfo arkos" dalyvis. Rizikingas eksperimentas, kuris labai pasiteisino.

– Minėjote, kad, atėjęs vadovauti LRT, radote apie 800 darbuotojų. Šiandien LRT darbuotojų skaičius nesiekia 600. Kokių dar pokyčių įvyko LRT viduje?

– Didelis žingsnis buvo tai, kad perėjome prie vieno atlyginimo mokėjimo. Žmonės dirbo gaudami minimalias algas ir honorarus. Buvo panaikinta honorarų sistema, darbuotojai sulaukė daugiau socialinių garantijų. Vos pradėjus vadovauti televizijai, atėjo ekonominė krizė. Biudžetas sumažėjo, o reklama dingo pati. Iššūkis buvo išgyventi. Tada įvyko vienas gražiausių dalykų mūsų kolektyve – aš paprašiau visų administracijos vadovų susimažinti atlyginimus. Pats susimažinau 40 proc. Nepriklausomi prodiuseriai sutiko dirbti ir laukti apmokėjimo už rodomas jų laidas. Tai buvo labai graži solidarumo akcija, kuri padėjo išgyventi krizę.

– Sunkūs laikotarpiai, ko gero, nedraudžia svajoti. Ar tuo metu kėlėte kokių nors tikslų, kurie atrodė sunkiai pasiekiami?

– Kodėl mes turime HD – aukštąją raišką? Ji atsirado 2016 m., tačiau tikslai išsikelti buvo jau tada. HD neįsijungia paspaudus vieną mygtuką. Buvo vizija, kaip turi būti, anuomet buvo formuojamas laisvas tinklas. Seimas nubalsavo tinklą atiduoti LRT. Nuo tada visas savo investicijas nukreipėme taip, kad bet ką perkant būtų orientuojamasi į aukštąją raišką.

– Prodiuserinė sistema, kai ne patys kuriate ir gaminate, o perkate laidas, LRT gyvuoja apie 15 metų. Tačiau prieš 10-metį atrodė, kad jei komerciniams kanalams laida netiko, tai kūrėjai keliauja į LRT. Dabar susidaro įspūdis, kad LRT tampa siekiamybe?

– Kūrybingi žmonės nori padaryti ką nors kitaip. Kad ir kaip banaliai sakytume, be užsakymų ir nurodymų. Prodiuseriai pamatė, kad LRT jie gali daryti kitaip. Komercinėje TV labai aiškus laidos kriterijus – reitingas. Dalis kūrybingų prodiuserių susigundė daryti kitaip, nors ir už mažesnius pinigus. Pamatė, kad yra vieta, kur galima siūlyti ne vien reitingais matuojamas idėjas.

Mėgstu sakyti: "Nebijok įsijungti televizoriaus."

– Kaip pasikeitė LTR finansinė padėtis, nustojus transliuoti reklamą?

– Padarytas revoliucinis žingsnis, kurio pavydi ir latviai, ir estai – pakeistas finansavimo modelis. Iki pakeitimo biudžete buvo numatyta eilutė LRT finansavimui. Jos prašyti LRT vadovams tekdavo kasmet, ir tai dar nereiškė, kad bus skirta tiek, kiek reikia, ar tiek, kiek pernai. Gali pridėti prie biudžeto, gali nuimti – viskas priklausydavo nuo geros vyriausybės valios. Dabar skaičiuojama pagal atitinkamą formulę nuo mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių. Pagal finansavimo modelį mes esame labai pažangūs. Tačiau tie, kas priekaištauja dėl skiriamų pinigų sumos, turėtų suprasti ir žinoti, kad vis dar išliekame vienas mažiausiai finansuojamų visuomeninių transliuotojų visoje ES – iš šios pozicijos beveik nepasistūmėjome. Štai, pavyzdžiui, estai: jų visuomeninio transliuotojo biudžetas beveik 40 mln. eurų, o gyventojų skaičius Estijoje yra gerokai mažesnis nei Lietuvoje. Pas mus gyventojų – panašiai kaip Suomijoje. Suomijos TV biudžetas siekia 500 mln. eurų, yra 3 tūkst. darbuotojų. LRT darbuotojų skaičius nesiekia 600, o biudžetas apie 37 mln. eurų. Visgi esminis tokio modelio pliusas – nepriklausomybė nuo valdžios valios.

– LRT sublizgėjo, ėmusi tiesiogiai transliuoti be kilnojamųjų TV stočių. Kaip tai įvyko?

– Technologijos buvo, tačiau jos nebuvo išbandytos. Šiuo metu mes nuo bet kurio krūmo galime tiesiogiai įsijungti į eterį. Kai Liudas Mažylis atrado Vasario 16-osios aktą, mes ištransliavome tiesiai iš Vokietijos. Turėjome vieną naktį pasiruošti. Mūsų žurnalistai skrido pirmu pasitaikiusiu reisu į Berlyną, ir pirmieji parodėme Vasario 16-osios aktą.

– Formuojant programų tinklelį pataikyti žiūrovų skoniui nelengva. Ko gero, ypač didelė rizika perkant užsienio produkciją?

– Žiūrovai įvairūs, ir negali transliuoti vien intelektualių filmų ar laidų. Turi leisti žmonėms ir atsipūsti, ir papramogauti. Tarkime, dėl serialų mes kartais rizikuojame. Pavyzdžiui, "Jaunasis popiežius", "Tvin Pyksas", "Medičiai", ispanų "Seserys". Keliame sau kokybinius kriterijus, kurie yra aukštesni. Mūsų nusibrėžta linija – kad eteryje nebūtų kriminalų, brutalumo. Mėgstu sakyti: "Nebijok įsijungti televizoriaus." Todėl LRT gali žiūrėti seneliai su vaikais. Turėdami didesnį biudžetą, galėtume kurti kiną. To įrodymas – 2016 m. pradėtas rodyti istorinis daugiaserijinis vaidybinis LRT filmas "Laisvės kaina. Savanoriai", pasakojantis apie Nepriklausomybės akto pasirašymą ir kitus svarbius Lietuvai įvykius.

– LRT programoje yra laidų, skaičiuojančių dešimtmečius. "Panoramai" – per 50 metų, "Labas rytas" atšventė 30-metį, "Keliai. Mašinos. Žmonės" taip pat garbaus amžiaus.

– Neatsimenu, kuriais metais, bet mane, dar mokinuką, pirmą kartą per TV parodė laidoje "Keliai. Mašinos. Žmonės". Taip, dešimtmečius skaičiuojančių laidų yra ne viena. Jų pavadinimai nesikeičia, tačiau turinys, forma kinta, laidose paliečiamos šiandien aktualios temos. Visgi mylimiausias mūsų vaikas – LRT "Kultūra". Šis kanalas leidžia transliuoti misijai pritinkančias laidas. Visada sakiau, kad visuomeninis transliuotojas yra alternatyva, kur gali išvysti tai, ko kitiems kanalams neapsimoka rodyti. Amžina dilema tarp misijos ir žiūrovų.

– Komercinėje televizijoje reitingai lemia, kiek ilgai laida gyvuos eteryje. Pagal kokius kriterijus renkatės, ką rodyti LRT žiūrovams?

– Reitingai mums svarbūs, bet ne lemiami. LRT nenumoja ranka į reitingus, tačiau dar vienas komponentas, esantis pirmoje vietoje, yra kokybė. Per 10-metį susiformavo "nepopsinio" skonio žiūrovai. Didžiausias komplimentas, kai sako, kad jau neperjungia kanalo.