Tradicinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“ – vienas šilčiausių ir žaviausių

Praėjusį savaitgalį Biržų pilyje vyko tradicinis literatūros forumas "Šiaurės vasara" – vienas šilčiausių ir žaviausių tokio tipo renginių, kuriam abejingas gali likti tiktai Petras Kurmelis. Daugelis sako, kad šis buvo labiausiai pavykęs. Nesutiksiu. Visi buvo labiausiai pavykę. "Šiaurės vasaros" aura, tvyranti viršum Biržų, buvo įmanoma įžiūrėti jau ties Pasvaliu.

Pakeliui į Biržus su drauge sustojome Taujėnų dvare, kur šių eilučių autorius turėjo garbės praleisti vaikystę. Čia irgi vyksta daugybė renginių – ne tik vestuvių, bet ir konferencijų, filmavimų ar literatūros skaitymų. Prisimenant, kad "Šiaurės vasara" prieš Biržus vykdavo Jurbarko dvare, galima teigti, jog intelektas sėkmingai ima dvarus, ir tai sveikintina. Prieš šimtą metų dvare rasdavai tik nuobodžiaujantį dvarininką su pypke, o dabar ten smagiai lala visas literatūros žiedas ar bent jau aktyviausioji jo dalis.

Forumo siela yra Giedra Radvilavičiūtė, kuri viską sugalvoja, o kūnas – Rūta Elijošaitytė, kuri viską įgyvendina. Šių metų tema buvo "Knyga kaip projektas", nesunkiai įmanoma pervardyti "Knyga kaip produktas", nes, kaip rašo Giedra, "faktas yra tai, kad dažno rašytojo kūrybiškumą ėmė lemti finansiniai motyvai, įsipareigojimai ir galimybės. Įgydami kad ir menką finansinį savarankiškumą, bet prarandantys darbotvarkės laisvę rašytojai numatytu laiku privalo pagaminti numatytus kūrinius". Ir dar: "Kuo paprastesnių poreikių yra tikslinė vartotojų grupė, tuo daugiau ir greičiau produktų jai patenkinti galima pagaminti."

Taip, tai tikrai aktuali tema, apie tai buvo kalbama, bet ne tik apie tai. Išsyk deklaruoju, kad nereferuosiu nė vieno pranešimo, bus kas tai sėkmingai padarys, be to, dauguma tekstų neturėtų išvengti kultūrinės spaudos dėmesio. Geriau pakalbėkime apie pačią atmosferą ir kitus smagumynus.

Tų smagumynų Giedra Radvilavičiūtė prikuria jau pačioje forumo programėlėje, pristatydama dalyvaujančius autorius, tad užsimindamas apie kurį nors cituosiu po sakinį iš Giedros suskeltų apibūdinimų.

Literatūros baudžiauninkų, gaminančių paklausų produktą, čia akivaizdžiai neatvyko, o juk buvo galima nors vieną pakviesti "dėl kvapo". Literatūros dvariškiai, žinoma, teisūs, į anuos žiūrėdami pro iškeltą didįjį pirštą, tačiau ką daryti žmogui, kurio ambicijos didelės, o talentas – monetos skersmens? Kalti pinigą, ką jie ir daro, tiesa, ne tik jie. Pinigą kala nemažai tikrai neblogų rašytojų ir jei tas pinigas jų nenususina – tegu.

Pirmąją dieną paprastai vyksta žvalgytuvės – kas atvažiavo, su kuo čia susiniauti ar susikniaukti – tad diskusijos dar nevyko. Autoriai paskaitė kūrybos (ta kūryba tikrai geriau tiko prie Jurbarko židinio, čia geriau klausyti užsimerkus), vakare Marta Vosyliūtė parodė koliažinį filmą "Humanitarės mirtis", kurį vienas nežinia iš kur nukritęs vietinis referavo trumpai: tokios nesąmonės dar nemačiau. Naktį buvo klojami pamatai paranormaliems reiškiniams, tačiau Hamleto tėvo šmėkla taip ir nepasirodė.

Antrąją dieną pranešimų buvo galima klausytis ir lauke, ant pievelės (pievelė būdavo viena dominančių ir Jurbarke), tad nemažai publikos pasinaudojo patiesalų paslaugomis ir salė nebuvo panaši į sausakimšą. Be to, pievelėje galima čia pat ir aptarinėti girdimą tekstą, dargi nenormine leksika, o salėje tai  būtų keblu.

Iš ryto Laimantas Jonušys, kuris, anot Giedros, "kai nesėdi Vertėjo krėsle, vaikšto", "neprojektinę literatūrą" nukėlė į prarastąjį laiką, nors šiaip katastrofizmas šiam įdomiam intelektinio pasaulio grybui yra svetimas. Kas po to vyko, net nežinau, o Marius Burokas, kuris ne tik "žino, kas dedasi Abu Dabio knygų mugėje", bet žino apskritai viską, siūlė pigų vadovą šiuolaikiniam romanui pažinti.

Dar vėliau, kai Agnė Žagrakalytė pievelėje jau atsikimšo alaus, salėje Eugenijus Ališanka pasakojo, kad ir iš kur dingtum, atsirasi vis tiek Berlyne. Geras tekstas, pritarčiau RoRa, jam būdingu stilimi kadais sakiusiam, kad "į senatvę Ališanka vis labiau OK". O po to vyko protu nesuvokiami dalykai.

Andrius Jakučiūnas ("Sąmojingai ir blaivus geba klasifikuoti grafomaniją") ėmė pasakoti, kaip jis daugybę metų rašė romaną. Pastarojo autoriaus diskursas su visu jo intelektualiniu rokoko, gausiais ekskursais, nuklydimais, parklydimais, apendiksais ir išnašomis itin įdomus, bet visi jautėsi taip, tarsi jiems ant galvų kas po kuolą tašytų, o vargšės sinchrono vertėjos nuo tokio prelegento turėjo nusirauti ne tik plaukus, bet ir ausis. Kitame pievelės kampe tuo metu stovėjo papūgėlių spalvų vestuvininkų būrys ir dvi dūdos grojo "I will always love you".

Vėliau dar visko buvo, Jūratė Baranova, "gimusi šiaurės žiemą Biržuose", pasakojo apie Siaub..., pardon, Šarūną Sauką, Audronė Urbonaitė, "prozininkė laisvamanė", taip aistringai taršė su žurnalistika susijusius dalykus, kad sesijos metu keli inteligentiškesnės išvaizdos klausytojai paliko salę nervingai gniaužydami galvos apdangalus. Dar skaitė forumo svečiai, o svečiai visada kaip kursyvas tekste – liuks, bet kitaip.

Vakare vyko daugelį sužavėjęs Kęstučio Vaiginio ir Hernano Romero koncertas, kurio viena viešnia klausėsi atsigulusi pievelėje po langu, kol antrame aukšte užbliovė vestuvininkai ir sugadino jai visą biznį.

Ir štai naktis jau beldžia krumpliais į langus ir pavargęs šių eilučių autorius pradeda savo diskoteką, ir visi puola eiti galvomis, kad iš jų iškratytų pranešimų šiaudus, pasilikdami vien grūdus. Šokama buvo ir jau kelintąsyk minimoje pievelėje, į kurią vidurnaktį atslinko ir murzinai balta katė nusigvelbti maisto. Buvo leistos ir kelios ukrainietiškos dainos, kurias išgirdęs ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius iš pradžių suakmenėjo, vėliau pareiškė nebesuprantąs kur jis čia: Lietuvoje ar Ukrainoje.

Diskoteka patiko visiems, išskyrus didžėjų, kuris po poros valandų galutinai nustipo, paliko groti muziką ir nuėjo į pievelę. Ten Giedra pavadino jį kraujo broliu ir ėmė tempti šokti. Tas nėjo, tada Giedra ištarė puikią frazę: greit, sakau, eini šokt! Ko čia stovi kaip palapinė?

Bet ne, teko važiuoti namo, į viešbutį "Tyla", kurio pavadinimo sąlygiškumą pabrėžė ne tik ligi paryčių skambėję grįžtančių kolegų raktai, bet ir mįslingas atvejis iš ryto. Kai visi jau išvažiavo, išgirdome laiptais artėjančią iš peties tampomą armoniką ir į taurelės kraštą atšipintu balsu kuo garsiausiai traukiamą "Grįžki jaunyste, alyvoms sužydėjus". Nieko nesupratome, atsikėlėme ir išvažiavome į pilį.

Ten savo menuetus ir piruetus jau buvo bebaigiančios keturios žavios damos (ne visos kartu, paeiliui), bomondas gavo progą paragauti paskutinės vakarienės su taure tauraus, o mes pasukome ienas Kauno link – laukti kitos "Šiaurės vasaros".

Ar ko nors trūko? Rastausko trūko! Giedra jį net į programėlę įtraukė parašiusi: "Gyvas klasikas. Nedalyvauja." Viena apžvalgininkė kadaise forumą yra pavadinusi "Navako ir RoRa baliumi". Na, taip, pasiskeryčiodavome mes ten, pasišmaikštaudavome, ir štai staiga plest – neatvažiuoja. O juk, kaip sako rusai, bez kota i žiznj ne ta (nėra katino – kitoks ir gyvenimas – red. past.). Tiek jau to, išsivertėm ir bez kota, buvo smagu pamatyti, kad patys dar kol kas nesame nei projektai, nei produktai.