S. Riepšaitės kūrybos pasaulio pragiedruliai

Tapytoja sako, kad nors pagrindinį kūrybos motyvą – peizažą – atradusi dar studijuojama Lietuvoje, tačiau išgryninusį jį ir autentišką tapybos plastinę kalbą – spalvų atsisakymą ir naratyvo kūrimą subtilia pilkų tonų harmonija, aiškiu piešiniu, realistiškai atkartojamais gamtiniais elementais – išlavinusi gyvendama svečioje šalyje.

Apie stiprų norą būti arčiau gamtos, iššūkius siekiant išlikti savimi, įsiliejimą į skirtingiems požiūriams ir eksperimentams atvirą olandišką meno lauką, išlaikant stiprius ryšius su Lietuva, kalbame su S.Riepšaite.

Šiame mieste dar daug kas neištyrinėta, bet radusi taškus, jungiančius mane su tuo, kas artima, galiu lengvai pasijusti esanti namuose.

– Gyvenate Hagoje, Nyderlanduose. Į šią šalį atvykote studijuoti pagal studentų mainų programą ir apsisprendėte pasilikti?

– Į Nyderlandus pirmą kartą atvykau 2017-aisiais studijuoti Karališkojoje menų akademijoje Hagoje. Kaunas tikrai man nebuvo per ankštas, tačiau pakeista aplinka, žinoma, praplėtė akiratį, leido atsiskleisti kitokiems matymo būdams. Studijuojant Hagoje įvyko didelis mano kūrybos pokytis – būtent tuo metu pradėjau tapyti anglimi. Kaune susiformavo mano tapybos pamatas, o Hagoje – individualus tapymo stilius.

– Ar Hagą jau galite vadinti savo namais, ar tai tarpinė stotelė?

– Visas vietas, kurios nėra mano gimtinė, reikėjo prisijaukinti per laiką ir rasti jose tai, kas man artima. Užaugau Kretingoje, kur daug gamtos, netoli jūra, todėl naujas vietas vertinu pagal savo patirtį augant gimtajame mieste, kur susiformavo mano pomėgiai ir prioritetai. Buvimas arti gamtos man labai svarbus. Džiaugiuosi, kad Hagoje su dviračiu vos per pusvalandį atsiduriu šalia natūralios gamtos: jūros, kopų. Nors šiame mieste dar daug kas neištyrinėta, bet radusi taškus, jungiančius mane su tuo, kas artima, galiu lengvai pasijusti esanti namuose.

– Ar studijos šiame mieste tapo įsiliejimo į šalies meno lauką pradžia?

– Studijuojant atsivėrė daug galimybių: susipažinau su įvairiais žmonėmis – studentais, dėstytojais, kviestiniais menininkais; kartu su grupiokais per paskaitas lankiau parodas ir kt. Visa tai padėjo atrasti galerijas, iniciatyvas ir įsilieti į mieste vykstančius renginius.

– Kuo nyderlandiškasis meno laukas skiriasi nuo lietuviškojo? Kokie jo išskirtiniai bruožai?

– Nyderlanduose menas įvairesnis – atviresnis skirtingiems požiūriams ir kūrybiniams eksperimentams. Apskritai, daugiau meno viešosiose erdvėse ir socialiniame žmonių gyvenime. 2017-aisiais, kai studijavau Karališkojoje menų akademijoje, į ją įstojo net du trečdaliai studentų iš viso pasaulio ir tik trečdalis olandų. Ši žmonių, nuomonių ir požiūrių įvairovė puikiai atsispindi ir šalies meno lauke.

– Ar jis atviras jauniems menininkams?

– Taip, nors individualiai įgyvendinti projektus yra sunku. Daug menininkų, baigę studijas, jungiasi į meninius duetus ar grupes, kadangi taip lengviau rasti studiją kūrybai, gauti finansavimą parodoms, performansams ir kitoms meninėms veikloms.

– Ar siekėte prisitaikyti prie šalies meno lauko tendencijų? Ar jos darė įtaką jūsų kūrybai?

– Prisitaikyti nesiekiau. Norėjau atrasti save ir mano idėjas geriausiai pratęsiančią tapybos kalbą. Peizažus tapyti pradėjau dar prieš išvažiuodama į Nyderlandus, tačiau būtent čia jie įgavo kiek kitokią vizualinę išraišką – aliejinius dažus pakeitė anglis. Gana spalvingas ir ryškus koloritas išbluko ir tapo monochromiškas, tačiau kūrybos motyvai išliko panašūs – niekada nenutolau nuo peizažo, tačiau, pradėjus tapyti anglimi, realūs gamtovaizdžiai vis dažniau jungiasi su įsivaizduojamais.

– Kaip manote, ar jaunam menininkui paprasta išlikti savimi? Ar domintis ir sekant Europos, taip pat ir viso pasaulio tendencijas meno lauke nėra rizikos rinktis tik tas temas ar raiškos būdus, kokie tuo metu yra populiarūs?

– Ne tik menininkui, apskritai jaunam žmogui, apsuptam tokios gausybės socialinių medijų ir jose vyraujančių stereotipų, primetamų gyvenimo modelių, yra sunku neprarasti autentiškumo. Man pačiai taip pat reikėjo laiko atrasti sau artimas temas ir technikas. Svarbiausia – klausytis savęs ir suprasti, kokią žinutę norisi pasakyti žiūrovui ir kokiu būdu ją perduoti.

– Nors gyvenate ne Lietuvoje, tačiau ryšių su šalies meno lauku nenutraukėte – esate Lietuvos dailininkų sąjungos narė, bendradarbiaujate su galerija "Meno parkas", atstovaudama jai meno mugėse Europoje. Šiais metais reprezentavote Lietuvą Baltijos šalių Jaunojo tapytojo prizo konkurse, kuriame patekote į finalą ir pelnėte specialų komisijos paminėjimą. Kaip manote, kodėl menininkui yra svarbu būti matomam, dalyvauti kuo platesniame (ne tik savo šalies ar regiono) meno lauke? Ar tai kelia daug iššūkių?

– Tarp "būti matomam" ir "būti išgirstam" dėčiau lygybės ženklą. Pradedantiems kūrėjams yra sunku, todėl galerijų ir įvairių iniciatyvų veiklos ir jaunųjų menininkų įtraukimas į jas yra didelė parama, paskata. Šiais metais Jaunojo tapytojo prizo konkurse dalyvavo net 85 menininkai. Šis nemažas dalyvių skaičius tik įrodo tokių iniciatyvų svarbą.

Dirbti ir bendradarbiauti skirtingose šalyse, pasauliui globalėjant, jau yra neišvengiamybė. Tačiau man svarbu palaikyti ryšius su Lietuva, joje veikiančiomis galerijomis ir yra didelė garbė atstovauti savo šaliai meno mugėse kaip jaunosios kartos lietuvių tapytojai. Labai džiaugiuosi, kad, baigus bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, galerija "Meno parkas" pakvietė mane bendradarbiauti. Tai buvo pirmas didelis ir svarbus įvertinimas.

Niekada nenutolau nuo peizažo, tačiau, pradėjus tapyti anglimi, realūs gamtovaizdžiai vis dažniau jungiasi su įsivaizduojamais.

– Kaip ir daugelį sričių, taip ir meno lauką įvairiose šalyse veikia pasaulyje siaučianti pandemija, ją lydintis karantinas. Kokią įtaką ši situacija daro jums, jūsų kūrybos ritmui, jos temoms?

– Nors turiu savo kūrybinę studiją, tačiau buitinėmis patalpomis dalijuosi dar su keliolika menininkų, dirbančių tame pačiame pastato, kuriame yra mano studija, aukšte. Dėl užsikrėtimo virusu grėsmės vengiu kontakto su žmonėmis, todėl į studiją stengiuosi eiti, kai žinau, kad tuo metu ten dirbančių yra mažiau. Kūrybos ritmas yra gerokai sulėtėjęs. Dėl pandemijos šiais metais buvo atšaukta "Volta Basel" meno mugė Šveicarijoje, kurioje mano darbus turėjo pristatyti galerija "Meno parkas". Bet tai neatima iš manęs pozityvumo, kadangi rugsėjį Berlyne vykusi meno mugė "Positions" vis dėlto įvyko. Joje galerija kartu su mano tapybos darbais pristatė Rosandos Sorakaitės, Eglės Ulčickaitės ir Remigijaus Treigio kūrybą. Mugės metu mano paveikslai susilaukė gerų atsiliepimų, keletas jų iškeliavo į berlyniečių namus, o mugei pasibaigus dar keletas rado savo šeimininkus Niujorke.

– Ar karantinas slopina motyvaciją eiti į priekį, ar, priešingai, tampa jėga, vedančia naujų tikslų link? O galbūt ši laiką stengiatės išbūti ramiai?

– Karantino laikotarpiu pasitaiko visokių nuotaikų: nuo labai darbingų iki pasyvių ir demotyvuojančių. Tačiau stengiuosi išlikti rami, susikaupti ir esamu laikotarpiu daryti tai, ką galiu. Laikas šiais metais tikrai ėjo labai keistu ir neįprastu ritmu, bet pasižiūrėjusi atgal galiu pasakyti, kad metai kūrybos atžvilgiu buvo visai neblogi: įstojau į Lietuvos dailininkų sąjungą, gavau Lietuvos kultūros tarybos individualią stipendiją, Jaunojo tapytojo prizo konkurse patekau į finalą ir pelniau specialų paminėjimą, mano darbai buvo pristatyti meno mugėje Berlyne, dalyvavau net keletoje grupinių parodų ir projektų Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tad šiais besibaigiančiais metais stengiuosi džiaugtis tuo, kas įvyko, o ne susitelkti į tai, ko teko atsisakyti.