– Talentingas žmogus – talentingas visur. Tai tikrai apie Tave! Dainuoji, šoki, dirbi su fotografija, vaizdo ir įvairiomis kitomis medžiagomis. Be to, studijavai matematiką ir chemiją, fotografiją ir medijų menus, semiotiką. Pasakyk, kaip supranti tarpdisciplininį meną? Kas tai – būdas išreikšti save visomis kryptimis, gyvenimo būdas ar galbūt filosofija?
– Pradėjau nuo labai skirtingų dalykų, keičiau kryptį ne kartą, bet vis grįždavau prie tų pačių temų. Pradedi vieną, tada pasirenki kitą, bet vėl grįžti – toks cikliškumas man būdingas. Tarpdiscipliniškumas leidžia į tai žiūrėti ne kaip į trūkumą, o kaip į stiprybę. Galiu išbandyti įvairias sritis ir sutelkti dėmesį į atradimo džiaugsmą. Man svarbu ne metodiškai siekti rezultato, o tie stebuklingi momentai, kai netikėtai susijungia elementai ir iš to kyla didelis malonumas.
– Ar galima sakyti, kad tarpdiscipliniškumas Tau yra tikroji kūryba?
– Taip! Aš nematau prasmės užsiimti kūryba, jeigu nesuteikiu sau laisvės išbandyti skirtingas jos sritis.
– Kaip tau pavyksta sujungti tokias skirtingas sritis į vientisą visumą? Ar susiduri su sunkumais, ar išeina natūraliai?
– Natūraliai – iš smalsumo. Tačiau visada priimu riziką: gali nepavykti, galiu praleisti daug laiko prie objektų, kurie neįgauna norimos formos. Tai reikalauja susitaikyti su savo pačios poreikiais ir proceso netobulumu.
– Kaip manai, ar nėra rizikos, kad, jungiant pernelyg daug, menas gali prarasti gilumą?
– Gali būti visaip. Jei per daug išsitaškai, tikrai gali likti paviršiuje. Tačiau kūryboje visada yra netikėtumo faktorius – momentas, kai kas nors suspindi kaip atradimas. Be to, man atrodo, kad žiūrovas iš kūrinio pasiima tai, ko jam pačiam reikia. Vienam tai bus tik paviršinis sluoksnis, kitam – labai asmeniška refleksija apie savo gyvenimą. Mano užduotis – sukurti atspirties tašką, o toliau žmogus jau pats atranda prasmę. Aš tikiu, kad visi turi gebėjimą atskirti, kas jiems svarbu ir ko jie ieško mene.
– Manai, kad svarbu žvelgti į šiuolaikinį pasaulį per tarpdiscipliniškumo prizmę?
– Be jo šiandien sudėtinga. Didelė dalis profesinio gyvenimo vyksta socialiniuose tinkluose, todėl muzikantai ar menininkai priversti sėdėti ant daugelio kėdžių. Jie turi būti ir pasakotojai, ir videografai, ir rinkodaros specialistai, kad jų kūryba apskritai pasiektų žmones. Tačiau šiandien ne tik menininkai dažnai tampa daugiasluoksniais kūrėjais – ir tai, mano manymu, yra viena ryškiausių tarpdiscipliniškumo išraiškų.
– Pakalbėkime apie parodą. Pagrindinė jos tema – viltis. Ką Tau reiškia viltis meno požiūriu?
– Šiuo metu jau sunku atskirti, kur baigiasi mano pačios mintys ir kur prasideda parodos įtaka. Apie viltį galvoju kaip apie lūkesčių lauką – kartais neadekvatų, kartais beveik priartėjantį prie mirties analogijos. Dabar esu tarsi apversto suvokimo būsenos: viltis man atrodo ne tiek aiškus atsakymas, kiek nuolatinė dvejonė.
– Ar yra priežastis, kodėl būtent šią temą pasirinko LTMKS? Ar dėl to, kad viltis – daugiasluoksnis reiškinys, ar dėl to, kad tai artima jums patiems?
– Kuratore Ieva Gražytė minėjo, kad vienas iš tikslų buvo atsigręžti į kūrybos praktikas, kurios neparemtos moksliniais tyrimais, o veikiau – estetiniais eksperimentais, netgi „stebuklų kūrimais“. Jai buvo svarbu kūriniais parodyti, kaip racionaliausi pasirinkimai kartais būna visai neracionalūs. Šiandien daugelis parodų grindžiamos teoriniais pagrindais – kartais atrodo, jog reikia perskaityti kilometrus tekstų, kad suprastum, ką matai. Tarsi vien būti žmogumi, kuris patiria, nebepakanka. Manau, šiuo atveju norėjosi, kad žiūrovas galėtų intuityviai suvokti, pajusti, pasimėgauti.
– Visų parodoje dalyvaujančių menininkų stiliai iš pirmo žvilgsnio labai skirtingi. Ar yra kas nors, kas jus vienija?
– Sakyčiau, vienija mūsų intencijos. Ne pati forma, o labiau požiūris į kūrybą, vidinis noras ką nors atrasti. Bent jau man atrodo, kad tai mus jungia.
– Manau, verta pakalbėti apie Tavo indėlį į parodą. Kaip manai, kokią vietą tavo darbas – pusiau nuvalgytas auksinis ledinukas pavadinimu „Nebenoriu“ – užima bendroje parodos struktūroje: ar tai centras, akcentas, ar veikiau tyli detalė? Galbūt apskritai nemąstai tokiomis kategorijomis?
– Mano darbas jau rodytas ne kartą – tai užbaigta idėja, turinti savo formą, todėl buvo smagu vėl turėti galimybę jį parodyti. Tai jau ketvirtas kartas: pirmąsyk – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, vėliau – Vilniuje, „Titanike“, paskui – Lukiškių kalėjime, kur surengiau ir solo parodą, o dabar – dar sykį. Kiekvieną kartą kūrinys šiek tiek keitėsi: pirmą kartą buvo sidabrinis, vėliau – paauksuotas, dabar vėl keisis ir pagaliuko spalva. Man atrodo, jis nėra nei centrinis, nei periferinis – veikiau vienas iš parodos elementų, gyvuojantis drauge su kitais. Pats buvimas tarp tokių menininkų man kėlė pasitikėjimą.
– Galima sakyti, kad savo darbą permąstei iš naujo?
– 100 proc. Kūryba eina kartu su gyvenimu. Pirmą kartą šis objektas pristatytas prieš penkerius metus, o per tą laiką daug kas pasikeitė – ir mano patirtys, ir išgyvenimai. Todėl dar kartą turėjau sau atsakyti, ką man reiškia tas „nebenoriu“.
– Ar Tavo kūryboje yra asmeninė istorija, susijusi su viltimi, kurios žiūrovas galbūt iškart nepastebės? Galbūt yra tam tikrų simbolių ar detalių, svarbių tik Tau?
– Man atrodo, šiuolaikiniai menininkai ne visada daug apie save pasako pristatydami kūrinius. Dažniausiai pats objektas kalba už juos. Žmonės nebūtinai gilinasi į autoriaus istoriją – nebent kūrinys labai stipriai rezonuoja. Tada galvoja: „Gerai, įdomu, kodėl jis tai padarė.“ Tačiau paprastai palieku žiūrovui daugiau laisvės.
– Kokios reakcijos į kūrinį tikiesi?
– Norėčiau, kad jis įkvėptų žmones būti mažiau kategoriškus. O tiems, kurie jaučiasi be ribų, suteiktų drąsos nebenorėti jų neturėti.
– Ar galėtum papasakoti apie savo pastaruosius projektus – kurioje srityje juos kūrei ir ką naujo išbandei? Ką planuoji toliau?
– Pastaruosius trejus metus pagrindinis mano projektas buvo albumas „Chronicles of a PSTMDN Woman“. Tai mano atsakas į popmuziką, kurioje dažnai moteris vaizduojama taip, lyg jai ko nors stigtų. Albumas tyrinėja, ką reiškia būti moterimi šiandien – nuo izoliacijos iki atsisveikinimo su ilgai trukusios Romantizmo epochos idealais, kurie dažnai nesiderina su šiuolaikine realybe. Rašiau tekstus, balso įrašuose gludinau muzikinę žodžių tartį, siekdama kylantį emocinį alkį transformuoti į konfrontacijas, susitaikymą ir paleidimą. Kūriniai daugiausiai – apie žmogaus elgesį. Man svarbu analizuoti ir suprasti savo jausmus ir patirtis. Albumą kūriau dalyvaudama dainų rašymo stovyklose Lietuvoje ir užsienyje, bendradarbiaudama su kūrėjais iš Nyderlandų, Vokietijos ir Lietuvos, iš dalies rėmė Goethe’s instituto „Culture Moves Europe“ individualaus mobilumo programa. Rinkinį sudaro septyni kūriniai, įkvėpti ir popmuzikos, ir alternatyviosios muzikos – nuo Akiros Rabelais iki The Weeknd. Dabar džiaugiuosi atradusi stabilumą darbe. Kai vėl prispirs, planuoju toliau eksperimentuoti su įvairiomis meno formomis, ieškoti naujų išraiškos būdų ir temų, kurios rezonuoja su mano gyvenimu ir šiuolaikinės visuomenės realybe.
Naujausi komentarai