S. Glinskio tapyba: realistinės simbolistinės ir tapybos simbiozė

Tapytojo Stanislovo Glinskio kūryba nesulaukusi išsamesnės menotyrininkų analizės, jo darbai netyrinėti platesniu kontekstu, tačiau tai kūrėjas, kuris per savo kūrybos dešimtmečius sukūrė savitą tapybos manierą, stilių, yra surengęs ne vieną parodą Lietuvoje ir užsienyje.

Ieškojimų kelias

S.Glinskio kūrybos stilistika susiformavo sovietmečiu kaip oponuojanti oficialiajai to meto dailei, tačiau jo darbai jungia realistinės ir simbolistinės tapybos linkmes, menininkas kuria išgrynintą portretą, peizažą, natiurmortą, ne tik išryškindamas kuriamo daikto, objekto formą, bet ir suteikdamas jam papildomų prasmių, užuominų, poteksčių.

Dailės S.Glinskis mokėsi pas žinomą tapytoją Eugenijų Survilą, kūrybą inspiravo ir brolis Angelas Glinskis. Vėliau autorius pasuko atskiru keliu ir išliko ištikimas savo stiliui.

Svarbiausiu jo tapybos darbų skiriamuoju bruožu išlieka įspūdis, nuotaika, ironija, groteskas, kultūros tradicijos deformacija.

Prie sovietmečiu keliamų reikalavimų ir sąlygų S.Glinskis nesitaikė. Jis prisimena, kad 1969-aisiais jam nebuvo leista eksponuotis vienoje galerijų, nes ji išsiskyrė savo viena stilistika. Parodoje buvo palikti tik portretai. Tuo metu vyko kova su abstraktaus stiliaus tapyba, todėl S.Glinskis atsisakė abstraktaus stiliaus ir liko ištikimas realizmo žanrui, kurį tobulino, grynino, simbolino. Paveiksluose autoriui svarbu spalva, nuotaika, kompozicija, kad ir kokio žanro jis būtų, – peizažas, natiurmortas ar portretas.

Sovietmetis nebuvo palankus socialistinio realizmo kanono neatitinkantiems autoriams, tad dailininko kūryba ne visur buvo eksponuojama ir vertinama. Daugiau galimybių atsirado atkūrus nepriklausomybę.

Svarbiausia dailininkui jo retrospektyvinė paroda buvo surengta 1991-aisiais Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje. Dailininko kūryba buvo pristatoma ir užsienio galerijose bei muziejuose: Danijoje, Nyderlanduose, Kanadoje, Toronto lietuvių kultūros centre dalyvavo tapybos darbų parodoje "Baltic Wind". Lietuvoje didesnės ir kamerinės parodos buvo surengtos "Žinijos" draugijoje, Mykolo Romerio universitete, Pakruojyje, Rokiškyje. Tapytojas surengė personalinių parodų Vokietijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Kanadoje ir JAV. Menininko darbų yra privačiose kolekcijose.

Žaidimas kontrastu

S.Glinskio tapybinė stilistika sujungia minimalistinius ir ekspresyviuosius kūrybos elementus. Deformuota maniera puikiai išryškėja portrete, natiurmorte, peizaže, kuriamą nuotaiką ekspresyviai akcentuoja paveikslo kompozicijos detalės. Tai išskirtinis tapytojo paveikslų bruožas.

Kortos su kauke / Žuvys / Klounas

S.Glinskis paveiksluose nevengia spalvinių kontrastų, jo tapyboje dominuoja rudeniška gama, autorius dažname savo stilizuotame modernistiniame peizaže sukeičia spalvas: žiemos peizaže medžių šakos nusidažo ekspresyviomis raudonomis, mėlynomis, žaliomis spalvomis. Pasikartojantis pajaco, arlekino, klouno įvaizdis tapybos darbuose kuriamas kontrasto principu: ryški išvaizda, puošni apranga ir kaip kontrastas pateikiamas liūdesys, nerimas, – išryškinta emocija kaip oponuojantis principas. Kiekvieną S.Glinskio paveikslą lydi savita jo sukūrimo istorija.

Simbolių reikšmė

Ankstyvąjį dailininko kūrybos laikotarpį (1960–1969 m.) žymi daugiau kūrybinės žanro, formos, kūrybinės stilistikos paieškos. Šiuo laikotarpiu susiformuoja individualus S.Glinskio kūrybinis braižas: tamsūs koloritai, minimalistinė raiška, vaizduojamojo objekto deformacija.

Gana daug darbų yra sukurta viduriniuoju kūrybos laikotarpiu, 1969–1991 m. Šiuo laikotarpiu daug dailininko pamėgtų klouno, seno žmogaus įvaizdžių, turinčių istorinių ir kultūrinių aliuzijų. Įtvirtinami natiurmorto ir peizažo žanrai, kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas formai, spalvai – siekiama sukurti dinamiką. Autoriui tampa svarbus bendras simbolinis vaizdas, o ne detalizuotas urbanistinis ar gamtos peizažas.

Tapybos darbo "Žuvys" (1980 m.) stilistika yra minimali, tačiau deformuojanti, išryškinanti, metaforiškai kalbanti apie laikinumo, efemeriškumo, paprastumo ir komplikuotumo sąveikas. Trys – gana dažnas skaičius menininko kūryboje: trys žuvys, trys varnos, tačiau sunku pasakyti, kiek autorius paiso skaičių simbolikos, kiek ji jam yra reikšminga, nes svarbiausiu jo tapybos darbų skiriamuoju bruožu išlieka įspūdis, nuotaika, ironija, groteskas, kultūrinės tradicijos deformacija.

Darbe "Kortos su kauke" (2006 m.) dominuoja tapytojo mėgstamas kaukės įvaizdis, kuris šiame darbe yra pateikiamas kaip simbolis, išreiškiantis ironišką autoriaus požiūrį į aplinką kaip gyvenimo iliuziją, netikrumą kaip egzistencijos pagrindą. Šis darbas tarsi pratęsia kaukės, klouno, arlekino temą, išryškindamas žmogaus vienatvę ir jo egzistencijos laikinumą, kada vienintelis išlikimo garantas yra slėpimasis po kauke, prisiimtas vaidmuo, gyvenimas užribyje.

Dailės S.Glinskis mokėsi pas žinomą tapytoją Eugenijų Survilą, kūrybą inspiravo ir brolis Angelas Glinskis. Vėliau autorius pasuko atskiru keliu ir išliko ištikimas savo stiliui.

Ta pati šio motyvo interpretacija yra pratęsiama darbe "Klounas" (1990 m.), kuriame yra ryškinamas savojo personažo istoriškumas ir jo kaita, polemizuojama su kultūrine tradicija, pateikiama nuolatinio netikrumo, gyvenimo iliuzijos tema.

Vėlyvajame kūrybos etape, po 1991 m., S.Glinskis ne tik tęsia savo kūrybos temas, bet ir eksperimentuoja. Į jo kūrybą sugrįžta abstrakcija, žaidimas forma, spalva. Šalia tradicinio portreto atsiranda kubistinės stilistikos portreto interpretacija "De jure", abstrakčiomis formomis išreikšta "Begalybė". Autorius dar labiau nutolsta nuo realistinio vaizdavimo, jo natiurmortuose ir peizažuose vis daugiau dėmesio skiriama formai, ritmikai, kolorisikai.

Ištikimas sau

S.Glinskis – sovietmečio laikotarpiu susiformavęs modernistinės tapybos atstovas. Įvairių laikotarpių autoriaus darbuose dominuoja spalviniai koloritai nuo tamsiai mėlynos, pilkos, niūrios iki ryškių – geltonos, raudonos, žalios spalvų įvairovės.

Portretuose ryškinama vienatvė, kurią puikiai atspindi jau minėti darbai, natiurmortuose ir peizažuose autorius kiek išlaisvėja, nevengia didesnių tapybinių deformacijų, susitelkia ties objekto detaliu kodavimu. Tapytojo darbuose didelis dėmesys skiriamas estetikai ir formai, kai itin daug dėmesio yra skiriama ženklų ir simbolių bei tam tikrų detalių vizualinei kalbai. Tad, viena vertus, S.Glinskio kūryba reprezentuoja tam tikrą sovietmečiu susiformavusią tapybinės stilistikos alternatyvą – opoziciją oficialiajai dailei. Kita vertus, tai ir individualus autoriaus tapybos stilius, jo pamėgti žanrai bei įvaizdžiai, kurie puikiai papildo ir išryškina šio menininko pasirinktą kūrybinį braižą, kuriam autorius yra ištikimas beveik penkis kūrybos dešimtmečius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių