Prof. K. Sabolius: man rūpi vaizduotė, kuri ieško buvimo kartu galimybių

Ta proga – pokalbis su profesoriumi apie kelią filosofijos link, ryšius su Italija, pokytį kuriančios vaizduotės reikšmę ne tik suvokiant mus supantį pasaulį, bet ir sprendžiant problemas – nuo ekologijos iki edukacijos ir algoritminės valdysenos, t. y. dirbtinio intelekto temų.

– Esate VU Filosofijos fakulteto filosofijos profesorius ir Masačusetso technologijų instituto (JAV) afilijuotasis mokslininkas, knygų autorius. Šiais metais pasirodė jūsų pirmoji knyga italų kalba. Tačiau į filosofiją atėjote ne iš karto – pabaigęs klasikinės filologijos studijas.

– Mano gyvenime filosofija atsirado virtuvėje. Menka paslaptis – mano mama yra filosofė (prof. Rita Šerpytytė – aut. past.), savo aplinkoje nuo pat vaikystės turėjau labai nemažai sąlyčio su filosofija galimybių. Maždaug nuo dešimties tekdavo užsukti į konferencijas ir girdėti filosofinę raišką, diskursą – kaip kalbama, argumentuojama. Maždaug tuo pat metu pradėjau skaityti filosofijos veikalus, pavyzdžiui, Platoną. Iš dalies dėl to nestojau į filosofiją, nes atrodė, kad tai per daug artimas dalykas. Kita vertus, klasikinė filologija irgi turėjo filosofinį užtaisą, nes joje mokoma senovės graikų ir lotynų kalbų, kultūros ir jos paveldo. Faktas, kad filosofija gimė senovės Graikijoje, taip pat buvo svarbus. Mano magistro darbas buvo Platono laiškų vertimas iš graikų kalbos į lietuvių ir komentaras. Paraleliai baigiau keturiolika filosofijos kursų – buvau išvykęs į dvi stažuotes Italijoje, Lietuvoje lankiau Atviros Lietuvos fondo Nematomąją kolegiją. [...] Galiausiai nusprendžiau, kad, ko gero, iš visko, ką esu gyvenime patyręs, filosofija yra arčiausiai mano supratimo apie pasaulį. Įstojau į filosofijos doktorantūrą ir tai buvo ganėtinai sklandus pasirinkimas: tam tikra prasme visada ėjau filosofijos link, tik formalizavau šį pasirinkimą gana vėlai.

– Galbūt į filosofiją atėjote tada, kai prireikė filosofinio žvilgsnio į gyvenimą?

– Ko gero, kaip tik atvirkščiai. Aš į filosofiją žiūriu gana techniškai. Kartais mėgstama bare pafilosofuoti apie egzistenciją. Mano atsakas į tai yra priminti, kad filosofijoje esama daug istorijos, konteksto, analizės, problemų sprendimo būdų, bet labai mažai mąstymo apie gyvenimo prasmę. Į filosofiją žvelgiu kaip į veiklą, kurioje esama daug meistrystės ir išmanymo, kaip veikia pats mąstymo mechanizmas. Galų gale, filosofija yra visos mokslo ekosistemos dalis. Be jokios abejonės, filosofija garsėja egzistenciniais samprotavimais, bet mano asmeninėje perspektyvoje svarbesnė tapo kaip tik jos techninė ar analitinė pusė, o ne atsakymai, kaip ieškoti gyvenimo prasmės.

– Ką filosofija gali suteikti žmogui šiais laikais?

– Kokybę. Ji gali duoti labai daug kokybės, nes filosofija yra labai jungli, valentinga – geba prisijungti kitus dalykus ir juos praturtinti ir praplėsti. Manau, didžiausia filosofijos vertė yra ta, kad baigęs, pavyzdžiui, filosofijos bakalauro studijas nesunkiai gali stoti į kitos krypties magistrą su labai gera kvalifikacija, kuri leis suprasti, kitaip pamatyti, kaip veikia netgi tikslieji ar gamtos mokslai. Filosofijos pagrindai praverčia kūrybinėse arba įvairios argumentacijos ir loginio mąstymo reikalaujančiose disciplinose, tokiose kaip teisė, ekonomika, į kurias galima ateiti su žymiai didesne kokybe ir platesniu akiračiu, leidžiančiu mąstyti tarpsritiškai. [...] Man atrodo, filosofijos studijos padeda susikurti stiprų, argumentuotą ir kokybišką požiūrį, kita vertus, – išlaisvina iš griežtų disciplinos rėmų. Tiems, kam ramiau būti aiškiai apibrėžtame kontekste ir gilintis į vieną dalyką, verta rinktis aiškios disciplinarinės pakraipos specialybes. Tačiau jei žmogus yra plataus akiračio, vizionieriškas, jam filosofija gali duoti labai daug, nes savo vizionieriškumą jis gali paversti meistrišku, įvairialypiu ir labai argumentuotai ir konceptualiai sustyguotu instrumentu.

Filosofija yra labai jungli, valentinga – geba prisijungti kitus dalykus ir juos praturtinti ir praplėsti.

– Jūs taip pat savo veiklose balansuojate tarp mokslo ir kūrybos, praktikos. Parašėte scenarijus Igno Jonyno filmams „Lošėjas“ ir „Nematoma“, teatro pjesių, knygų, su kolega įsteigėte „Kūrybingumo mokyklą“. Idėjas apie kūrybingumą taikote ir savo gyvenime?

– Filosofijoje matau labai daug galimybių, bet matau ir dažną trajektoriją, kai užsidaroma teoriniuose diskursuose nematant tikrovės ir realaus konteksto. Kita vertus, žinome, kuo pavirsta kai kurių garsių koncepcijų įgyvendinimas, pavyzdžiui, marksizmo paradigma. Kai Karlas Marxas parašė „Kapitalo“ tomus, netrukus marksizmas tapo realybe. Mane visada intrigavo teorijos ir praktikos susitikimo vieta: bene visi klausimai, kuriuos aš nagrinėju teoriškai, turi tam tikrą praktinį aidą mano veikloje.

Vaizduotės tema mane pradėjo dominti nuo ankstyvos vaikystės, kai labai aiškiai identifikavau, kad vaizduotė yra kažkas ypatingo. Turėjau ryškius patyrimus su įsivaizduojamais draugais ir pan., ir jau tada gana reflektyviai užčiuopdavau, kad vaizduotė yra kai kas labai specifiško ir įdomaus, nes suteikia galimybę ne tik priimti pasaulį, bet ir jį keisti.

Vaizduotė susijusi su pokyčiu ir transformacija – tai kitas kūrybos vardas. Kūryba, nepriklausomai nuo to, kas perima iniciatyvą – ar tu kuri, ar tave kuria, ar kuriama kartu, yra pokyčio vardas. Atsispiriant nuo ontologijos, kuri filosofijoje nagrinėja būtį kaip pastovumą ir tapsmą, galima pripažinti, kad kaita yra egzistavimo savybė, tad kūrybos klausimas tampa neišvengiamas. Šis suvokimas mane nuvedė prie praktinio eksperimentavimo – dirbau ir teatre, ir kine, o dabar intensyviai dirbu su edukacija ir tai šiuo metu yra bene svarbiausia iš mano gyvenimo veiklų. Ilgainiui supratau, kad edukacija yra radikaliausia iš visų pokyčio dimensijų, nes čia vyksta sąmonės kaita. [...] „Kūrybingumo mokykloje“ dirbame su mokytojais, sukūrėme mokytojų perkvalifikavimo programą. Pakeitęs mokytoją tu galbūt pakeisi kelis šimtus vaikų arba bent jau suteiksi jiems pokyčių trajektorijos prielaidą.

– Papasakokite plačiau apie naująją knygą.

– Knyga vadinasi „Vaizduotė anapus antropoceno“. Kas yra antropocenas? Tai sąvoka, kuria tiek geologijoje, tiek humanitariniuose ir socialiniuose moksluose siekiama įvardyti žmogaus paveiktą epochą. Įvykę pokyčiai yra negrąžinami ir atsispindi geologiniame, klimatiniame ir biologiniame lygmenyse, jie susiję su klimato kaita, atšilimu, ekologija ir pan. Kyla klausimas, kaip turime elgtis ir gyventi pasaulyje, kuriame šios problemos sunkiai sprendžiamos? Ne vienas autorius yra rašęs, kad mes negalime išspręsti ekologinių iššūkių, nes neturime planetarinės vaizduotės. Mums sunku mintimis aprėpti visą Žemę, kurioje yra ir šalta, ir šilta, veikia įvairaus lygio ekonomika, vienur yra šiukšlių salos, nyksta bioįvairovė, o kitur gal išvis nesijaučia pokyčių. Šį vaizduotės trūkumo klausimą aptinku visoje antropoceno polemikoje dėl epochos pavadinimo. Įvardijimas „antropocenas“ tarsi kaltina visus žmones dėl to, kad patiriame geoklimatinių pokyčių, tačiau, pavyzdžiui, Afrikos arba Amazonės tautos visiškai prie jų neprisidėjo. Iš tiesų tai yra Vakarų baltųjų viršenybės sukelta problema, grįsta kapitalo funkcionavimu, netgi specifiškai įvardijama, kad tai – naftos kapitalizmas, įtvirtinęs požiūrį į gamtą kaip į resursus, iškasenų gavybos šaltinį, savotišką viso pasaulio resursifikaciją. Jis ir lemia mūsų ekologines negandas, tad gal epochą reikėtų vadinti kapitalocenu. Tačiau, kaip taikliai pasakė brazilų antropologas Eduardo Viveiros de Castro ir jo žmona filosofė Déborah Danowski, iš baltųjų lokių taško žvelgiant, epocha yra antropocenas, nes ledynai tirpsta dėl žmonių sukelto poveikio, bet iš Afrikos ar Amazonės čiabuvių perspektyvos tai – plantaciocenas.

Knygoje rašau apie tai, kad nebėra kada ginčytis, kas kaltesnis. Svarbiausias klausimas: kaip išeiti iš paralyžiaus, pakeitus vaizduotę. Atsispiriu nuo prancūzų filosofo Gilbert’o Simondono, kuris dar 1965–1966 m. Sorbonoje skaitė kursą apie vaizduotę, ir siūlau mąstyti apie ją kaip apie santykių tinklą – vartoju sąvoką „terpė“, versdamas prancūzišką žodį „milieu“. Terpės sąvoka mus įgalina visai kitaip pažvelgti į pasaulio sandarą ir žmogaus vietą joje. Naujaisiais laikais žmogus buvo vedamas idėjos, kad pasaulis jam duotas užkariauti, kad jį būtina paversti resursais, ekonomika, pastatais, patogumais. Kaip šio požiūrio priešprieša galėtų tapti bendragalimybės idėja (angl. compossibility, lot. composibilitas) – šis terminas plačiausiai žinomas iš Leibnizo filosofijos. Tačiau šiandienos kontekste jį interpretuoju kaip koegzistavimą su kitomis šį pasaulį sudarančiomis rūšimis ir kitais svarbiais jo veikėjais. Šiame procese man rūpi vaizduotė, kuri ieško buvimo kartu galimybių.

Bendragalimybės idėja leidžia galvoti apie kitus kaip apie turinčius vaidmenį, taip pat apie interesų derinimą. Esame pratę galvoti apie žmogiškumą kaip apie savo galimybių sistemą, bet galbūt mes galime pagalvoti, kaip dėl jų derėtis. Tai, kad iki šiol to negebėjome, mano galva, yra ekologinės krizės priežastis.

– Kodėl kūrybingumo ir vaizduotės klausimai yra aktualūs mūsų laikais?

– Viena vertus, kaip jau minėjau, dabartinę krizinę ekologijos situaciją galima aiškinti kaip vaizduotės krizę. Kita vertus, vaizduotės klausimas labai susijęs su technologijų iššūkiu. Prancūzų filosofas Bernardas Stiegleris vaizduotę yra pavadinęs pirmaprade technika, kuri leidžia žmogui komponuoti savo sąmonės veikimą: jis valdo savo sąmonės procesus arba tuose procesuose yra valdomas kito.

Vaizduotė labai siejasi su technologijomis. Šiandien mūsų santykis su jomis yra kaip su savo kūno dalimi. Mes be technologijų negalime egzistuoti: jei staiga dingtų elektra, mažų mažiausiai kiltų chaosas. Kitas klausimas susijęs algoritmine valdysena – dominuojančiais algoritmais, kurie mums primeta tam tikrus veikimo modelius. Daug kalbama apie tai, kad „Google“ ir kitos didžiosios interneto peizažą kuriančios įmonės, socialiniai tinklai kuria mūsų pasirinkimus ir iš esmės valdo mūsų įsivaizdavimus, primesdamos tam tikrą schematizuotą veikimą. Mes nuolat esame tam tikroje vaizduotės kovoje. Garsusis „Cambridge Analytica“ atvejis ankstesniuose Donaldo Trumpo rinkimuose parodė, kaip nesunku paveikti mūsų įsivaizdavimus ir nuomones.

Dirbtinis intelektas yra algoritminio pasaulio potemė, kuri iškelia daug klausimų, kas apskritai yra intelektas. Mano jau minėtas G. Simondonas yra labai išmintingai parašęs, kad žmogus iš esmės nesupranta technikos ir ją traktuoja per roboto – konkrečios esybės – įvaizdį. Požiūris į robotą poliarizuotas: jis arba vergas (pats žodis kilęs iš čekų kalbos – „robota“ reiškia lažą, priverstinį darbą), kai mes iš technikos norime vergystės, kad viską, ko mums reikia, padarytų kuo greičiau ir patogiau. Kitas scenarijus – robotas kaip monstras, išsilaisvinusi pabaisa (Frankenšteinas), kuri įgydama pakankamai sąmoningumo mus puola ir paverčia vergais (kaip „Matricos“ scenoje, kur žmonės paversti baterijomis, energijos šaltiniu). Tai yra du stiprūs įvaizdžiai, po kuriais pasislepia technologijų esmė – jų įšaknytumas į tinklą. Nė vienas techninis objektas neveikia paskirai: telefonas negali veikti neprisijungęs prie serverių, pastočių ir t. t. Kalbėdami apie dirbtinį intelektą mes dažnai nesuprantame, kai tai yra ne pavienė esybė, o sudėtingų santykių tinklas, kuris nelokalizuojamas. Nepajėgiame suvokti, kad technologiniai procesai yra kitokios prigimties.

Tai vis dėlto iškyla kaip drama šitoje situacijoje – mes esame tingūs į visa tai gilintis. Iš neveiklumo, pasyvumo mes linkę priprasti prie algoritminio veikimo. Pavyzdžiui, „Spotify“ ar „Netflix“ algoritmai mums primeta pasirinkimus, ko turime klausytis ar ką žiūrėti, – ir rinksimės nė nesusimąstydami, kaip tie procesai veikia. Kritiškumo praradimas yra labai dramatiškas, nes turi ir politinių, ir ekonominių, ir socialinių padarinių. Tačiau kaip tik čia aš matau vaizduotės reikšmę savo kritiškumui pažadinti. Ne dėl to, kad reikėtų atsiriboti nuo dirbtinio intelekto, bet – galvoti apie tai, kokį vaidmenį ir kur jis turi užimti mūsų gyvenime, labai sąmoningai renkantis. Sąmoningumo nepraradimas, mano akimis, irgi yra vaizduotės tema.