Poezijai visada galima paskambinti ar parašyti

52-ojo tarptautinio literatūrinio festivalio "Poezijos pavasaris" laureatu tapo gerai žinomas poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Braziūnas, kuriam už naujausią eilėraščių rinkinį "Stalo kalnas" bus įteikta ir Maironio premija.

– Tiesą sakant, nežinau atmintinai visų "Poezijos pavasario" laureatų, nesistengiu jų įsiminti, ir galvojau, kad tie "Poezijos pavasario" laurai tamstos jau kadaise yra pelnyti. Kita vertus, jie ir yra jau kadaise pelnyti, su tuo, manau, daugelis sutiks, tik štai premija yra toks daiktas, kurį gauni šiek tiek vėliau, nei pelnai, turbūt taip ir turi būti, kad neprarastum žemės tvirtumo po kojomis. Taigi juos pelnė poezijos knyga "Stalo kalnas" (ne tamsta, jei ką). Ką galėtų V.Braziūnas pasakyti apie šią knygą ir apie premijas apskritai? Apie teigiamą ir neigiamą poveikį (tiek premijų, tiek poezijos)?

– Nesu nei virėjas, nei kulinarijos bestselerių rašytojas, kur jau ten. Vis dėlto rašyti horoskopus kadaise vieno leidinio man siūlyta buvo, tad, matyt, turėčiau teisę manyti apie viską. Štai apie literatūros laurus manyčiau gerai. Lauro lapeliai (gal ir ąžuolo lapai, apynio spurgai) tikriausiai turi baktericidinių ir net haliucinogeninių savybių. Tad teigiamas premijų, laureatysčių ir kitų panašių dalykų poveikis galėtų būti tas, kad žmogui, tų dalykų ištiktam, jie bent kurį laiką dar padeda išlaikyti sveiką iliuziją, kad gal ne visą gyvenimą būsi krutėjęs tuščiai. O tokia iliuzija kelia ūpą ir užtat gerina kai kurias nuodėmingo organizmo funkcijas. Nervinę ir emocinę taip pat. Užtat ir dabar, prispirtas vieno didžiulio darbo termino, ne apimtas panikos laipioju sienom, o štai gana ramiai atsakinėju į pačios klausimus. Neišvengiamus: tokia tų laurų kaina, toks poveikis – bent kelias savaites būti sutrikdytam, išgriebtam iš savo darbų rutinos, rodytis ir kalbėti. Tad nepasakysi, kad tas poveikis nestiprus.

O poezijos... Kai skaitau kolegų, jis teigiamas ir tiesioginis. Kai prisireikia paskaityti savo paties, – tik kartais skaidrus, nedrumsčiamas visokių šalutinių poveikėlių.
Apie "Stalo kalną" ir jo premiją... Virėjai gal nesiginčys, kad lauro lapelius geriau berti į puodą, o ne į auštančią lėkštę. Užtat jaučiu palengvėjimą, kad įvairių premijų skyrikų akyse nebetavaruosiu kaip koks krislas, užstojantis jaunesnius ir smarkesnius, – vien pernai jie šitiek galingų eilėraščių rinkinių išleido!

– Na, bala nematė tų premijų, eilėraščiui tai jos tikrai nerūpi, o kas tada jam rūpi? Ar jis "pasirašo", ar yra parašomas, o gal išmąstomas, sukonstruojamas, gal su(si)dainuojamas. Kas yra tas eilėraštis, kodėl jis yra ir kam?

– "Kas tu esi, eilėrašti?" – klausė Viktorija Daujotytė – pasirodo, jau prieš 35 metus! Ir eilėraščiai jai per visą knygą atsakinėjo. O kiek dar naujų lietuviai ir nelietuviai per tą laiką prikūrėme!.. Neimsiu čia už visus eilėraščius ir jų rašytojus, mąstytojus, konstruotojus ar dainuotojus atsakinėti – negražu būtų. Juk nė savų dažniausiai nepažįstu, neatsimenu, kaip jie kada iš kur atsiradę. Tokia nuojauta, kad bus pritykoję mane iš pasalų. O tada arba aš juos sutvarkiau, arba jie mane. Ir akiplėšiška būtų girtis, kad dažniau aš juos. Arba galiu. Kaip tas, kur su valstiečiu mušėsi: aš jam kad tik duodu, tik duodu su botagu, o jis man kada ne kada su bezmėnu! (Žodynas sako, kad "bezmėnas" – "buožė, svartis, svertuvas"; čia pridėčiau – gelažinis.)

– Taigi už poezijos knygą "Stalo kalnas" esate apdovanotas "Poezijos pavasario" laureato vainiku ir Maironio premija. Šis poezijos festivalis jau 51-asis (jame dalyvavote toli gražu ne vieną ir, spėju, ne septynis kartus), kaip jis, jūsų žvilgsniu, kinta, ar kinta, kiek jis yra svarbus jums, kiek svarbus eilėraštis žmogui, net ir tam, jo neskaitančiajam?
– Prieš keturias dešimtis metų sėdim Krasnojarske ant suolelio su Johannu Christianu Hölderlinu, lyriškai jis man šnabžda apie širdies netektis. Ūmai pajuntu, kad mudu čia ne vieni, kad į jo eilutes man per petį akis įbedęs ir toks eilinis, sakykim, -auskas, niekais neužsiimantis suvalkietis. Tik išraudo ir giliai atsiduso: ir aš kiek netekęs!.. Ir papasakojo kruviną baladę, kaip jis šešiolikinei mergaitei mandagiai įkalbėjęs vaikelį, kaip buitinio aptarnavimo kombinato direktoriui net vesti ją buvo prisiekęs, užtat šis jam, batsiuviui, net butą be eilės buvo pažadėjęs. Bet va ėmęs -auskas ir girtas kaip reikiant susipliekęs, ir – arba kalėjiman, arba kariuomenėn. Nei buto, nei mergaitės!.. Mūsų klausimu: ar būtų kada apsivertęs -auskui liežuvis širdį šitaip išlieti? Su visais kardais ir sopuliais! Tokį katarsį pajusti!.. Nuo tada šventai ir tikiu poezijos galia, net prevencine. Tik rimtam žmogui, poezijos grožybių iki šiol nepatyrusiam, reikėtų suprantamai paaiškinti, kad jis jai visada gali paskambinti ar parašyti. Arba pasinaudoti reta proga ir ateit į pasimatymą su ja, 51 kartą išgražėjusia – per Jos pavasarį!

– Taigi poezijos jėga didžiulė, bet, regis, jos tamstai neužtenka, labai jau dažnai matome su fotoaparatu, ir ne šiaip su kokia muiline, objektyvai būna tokie, kad uch. Ir dabar grįžote atidaręs fotografijų parodą, ar ne? Taigi kur buvote, ką matėte, eilėraščių ten ar skaitėte, ir kuo (kodėl) jums svarbi fotografija – joje, regis, labiausiai jus domina žmogaus veidas, portretas?

– Taigi. Nuo tokios didžiulės jėgos patartina kartais kiek ir atsitraukti. Saugumo sumetimais. Tada užsiglaudžiu ar už fotoaparato, ar už kokių kitų blogų įpročių, labai jau dažnai nematomų. Tiesa, tolyn garsyn vis prasitariu, kad gyvenimo laiko nebeužteks ne tik fotografuoti, bet ir apsikuopti fototeką, jau, sakau, baigta, viskas. Bet kitądien žiūriu, kad ir vėl grįžtu atidaręs fotografijų parodą. Netyčia. Šiuokart iš Minsko, iš mūsų valstybės ambasados.

Tas "pa(si)matymų" parodos atidarymas ten irgi buvo apgaubtas ištisinio dviejų parų poezijos ir muzikos vyksmo: antrą kartą Baltarusijoje svečiavomės kaip oficiali "Poezijos pavasario" grupė. Gegužės 18-ąją Pelesos lietuvių vidurinėn mokyklon atvažiavome trys poetai (Evaldas Ignatavičius, Aidas Marčėnas ir aš), aktorius Juozas Budraitis... (Vilką minim – vilkas čia: va ką tik feisbukan atsiuntė nuotrauką, tad irgi fotografijos viruso pažeistas – kaip ir beveik mes visi toje grupėje.) Toliau: dainininkė Sigutė Trimakaitė, trimitininkas Dominykas Vyšniauskas, visus mus poetiškai pristatė prozininkas Herkus Kunčius. Mokykloje buvo baisiai gera, paskiau tik liko stengtis ir tikėtis, kad kitur blogiau nebus. Nebuvo. Nei tą patį vakarą Lydos kultūros rūmuose, nei rytojaus dieną.

Taigi gegužės 19-ąją susitikom su Baltarusių PEN centro žmonėmis (čia Herkui teko ir kitos pareigos – mūsų PEN centro eksprezidento), o ambasadoje atidarius parodą ir vėl suskambome – drauge su kolegomis baltarusiais, mūsų eilių išvertusiais, ir senu pažįstamu iš "Magnus Ducatus Poesis" ir folkloro festivalių Todaru Kaškurevičiumi, su Dominyku šįkart susikankliavusį lietuviškomis kanklėmis. Vėliau vakare "tut.by" galerijoje abiem kalbomis skaitėme ir mes, ir kolegos baltarusiai, mūsų duetai jau ištisai virto trio ar kvartetais, tarkim: Evaldas Ignatavičius ("du viename": poetas ir ambasadorius) ir jo vertėja Julia Cimafejeva, jūsų tarnas ir jo vertėjas Andrejus Chadanovičius drauge su Dominyku Vyšniausku ir Todaru Kaškurevičiumi; šiedu muzikantai skambėjo aidėjo ir su Aidu, Andrejumi (jis ir Aido vertėjas) bei Juozu Budraičiu (Juozas visur skaitė Aido eiles, į rusų kalbą verstas Georgijaus Jefremovo), ir su baltarusių poetais (Uladzimeru Arlovu, Andrejumi Chadanovičiumi, Maryja Martysevič (verstais mano), Alesiu Razanavu (man teko paskaityti Almos Lapinskienės vertimų), Sabina Brylo, kitais mielais, – artimesnė pažintis su jais dar laukia... O per tarpus už tylą skaidriau sruveno tyras Sigutės Trimakaitės balsas.

Ir aš ten buvau, fotografavau, ir domino žmonės, veidai bei portretai. Nes jie, kaip dažniausiai ir nutinka, buvo arčiau nei paukščiai, peizažai ar kurmiai.

– Poetas – tai toks, na, kaip čia gražiau pasakyti: truputį keistas, lengvai pamišęs, vėjų turtingas, tai kaip jis gyvena? Kokia jūsų kasdienybė, ką veikiate, kai eilėraščių nerašote, kuo gyvas esate? Beje, visada šalia – ir kukli, švelni mūza, jūsų žmona (nors truputi ir apie ją, savo šeimą, mums, skaitytojams, juk smalsu).

– Tai nesiginčysiu. Sutinku: gyvas esu tais, kaip pati sakai, vėjais. Kai nerašau eilėraščių, įnirtingai naršau po kiauras kišenes kokio gal per stebuklą neišsmukusio ieškodamas.
Šiaip jau čia visokių vėjų prišnekėjau, tad tokiu gūsiu verčiau švystelėčiau padebysna kad ir panašia proga privalomą "Poezijos pavasario" Paukštę. O apie namus, šeimą, žmoną... Ne, jos taip nė nevadinu (viešiau pasakau "maniškė Alma" ar panašiai). Ką čia drįsčiau? Nebent išsitarti savo paties eilute: "Švelnioji, mano švelnioji, man dovanoji mane silpną ir švarų."

laumės raistely velėja
kultuvėm daužo bailias
iš pragarmių koplytėlėn
atblyksinčias liepsneles

jų šviesą kuriu ar mirštu
nei apmaudu, nei baisu
kai Viešpaties žuvys iš pirštų
kai vieversiai iš ausų

iš kraujo, atmeni, dygo
smigūs nemigę uodai
lygos su tavo sargyba
spygavo pasklidai

čežėjo, kas netingėjo
skriejo pro šalį būriais
fėjos, apaštalai, gėjai
genijai ir juokdariai

telkės ir skelbė nuo kelmo
teisiųjų tiesas falcetu
nuodėmės tavo per švelnios
ir apskritai – tu ne tu

****
ir bus atidaryta

tavo aky atminty
ne mūsų rausvas ruduo
raudonos pusrūsio druskos
be mūšio nepasiduok
bus ką išduot ir bus kam
mano aky atminty
įžiebt pavojaus spalva
įžangūs lietūs punktyrais
žymi negalimybes
žydinčias, žydras, pažyra
tavo aky atminty
mano aky atminty
galudienių durų stiklai
dvivėrės užsikirto
dvigubai atkakliai
belsk, kol prišauksi

*****

kažkas iš miego, kažkas iš niekur
taikos pabusti
kai nebeaišku, smėlis ar sniegas
kapus užpustė

tyliai kaip žalčio nugara vėjas
pilkas ledynas
vaikšto pažliugęs, kol priartėja
prie pilkapyno

pinasi žliūgės, visos vienodos
pinas ir vysta
vyšnių žydėta ledyno soduos
žydėta vyšnių

****
debesys virvėm, mazgais

kas mūsų dieną ištraukė
iš niekur, padėjo
nuogą ant delno, kas ją
tyrinėjo pro saulės
lupą ugninę
čepsėjo, perkūnijom krenkštė

nesudegė kalnas, ir mes
dar ne skrudintos skruzdės
tempiančios degantį šapą
sunkesnį nei pusę šešėlio
per sieną Platono oloj
visa reginčiom žiotim

mėšlungiškai mus
paskandinusioj

****
homo exularis

kraštui, tradicijai, Dievui
dirbsi, bet jų neturėsi
pragaras rojaus pievų
prakalbos į puvėsį

tuštumą dykavidurę
tuksi juodos meletos
našlės su naščiais prie durų
kryžių pametusis latras

grįši? vien tik žadėsi
miražo, pažado Dievas
netikras, aklas kaip dėsnis
dėvimas nenudėvimas