Pirmoji autorinė – svajonės link

Uostamiesčio viešosios bibliotekos Meno skyriuje veikia pirmoji autorinė Birutės Fiodorovos kūrinių paroda „Senoji Klaipėda“.

Neatsitiktinai debiutuojančios autorės darbuose tiek daug uostamiesčio magijos. Ji yra tikra klaipėdietė. O dailė į B.Fiodorovos gyvenimą atėjo vėlai, bet nepavėlavusi. 2003-iaisiais, kai ji pravėrė „Gubojos“ dailininkų mėgėjų klubo duris. Ir pasakė sau: „Kaip tik dabar laikas, kai galima atsigriebti už neišsipildžiusias svajones ir likimo vingį pakreipti tinkama linkme”.

Kūrybinio prado nuojautą Birutė pajuto dar mokykloje ir ketino mokytis menų Kauno S.Žuko technikume. Tačiau ankstyva santuoka savaip pakoregavo planus ir, pramokusi siuvėjos amato, dvidešimt metų ji dirba pedagoginį darbą Klaipėdos siuvimo ir verslo paslaugų mokykloje.

Sakoma, kad užsivėrus vienoms durims, atsiveria kitos. Taip atsitiko ir Birutės gyvenime: siuvimo mokymui tapus nepaklausiam, reikėjo keisti profesiją. Tada ji ryžtingai pasuko išsvajotuoju meno keliu. Iš pradžių studijavo Žemaitijos kolegijos Telšių meno ir pedagogikos fakultete, vėliau tęsė mokslus Šiaulių universitete. „Labai gaila, kad taip trumpai ten pasimokiau“, – apgailestavo B.Fiodorova. Tokie pedagogai ir dailininkai kaip Antanas Visockas, Meda Dilinskienė būtų galėję duodi daug daugiau, nei buvo galima pasiimti per neilgą laiką.

Tačiau pasėta kūrybos sėkla sudygo. Dėstytoja M.Dilinskienė skatino eksperimentuoti, ieškoti naujų technikų, naujų raiškos būdų, kitokių faktūrų. Išbandytas grotažas, įvairūs popieriaus glamžymo ir faktūros ruošimo būdai. Būtent tuose ieškojimuose Birutė ir surado autorinę mišrią techniką, apimančią fotografiją, koliažą ir tapybą.

Ji netapo dažais, jos darbai sukurti cheminėmis medžiagomis: skiedikliais ir balikliais, kurių vienokia ar kitokia koncentracija nudažo popierių įvairiais spalvų tonais ir pustoniais. Čia kaip alchemijoje reikia žinoti, kas su kuo ir kaip reaguoja, kokio rezultato galima tikėtis. Birutė savo kūryboje nesinaudoja kompiuteriu, nors tikrai galėtų, juk dėsto šią discipliną. Bet, anot jos, tada mažiau vietos liktų kūrybai, eksperimentui.

Užbaigusi darbą, visada pagalvoja, kad šis tai jau tikrai paskutinis. Bet jie vis atsiranda, tarsi netyčia. Apmaudu, kad Klaipėdos senamiesčio tema jos kūryboje jau išsemta. Ne todėl, kad mieste nebeliko gražių vietelių. Priežastis kita – Birutė nemėgsta fotografuoti. Savo darbuose ji naudoja jau sukurtas fotografijas. „Na, nebent atsirastų koks fotografas, norintis kartu su manimi dirbti. Labai norėčiau“, – šypsojosi menininkė.