Meno dienoraštis: pavogti peizažai (I)

Besikeičiančioje laiko tėkmėje galiu iš naujo pamatyti reiškinius ir įvykius, kurie nutiko, susitikti su jais ir išgyventi, pamatyti kokius pokyčius jie paliko mano gyvenime.

Prisiminsiu dvi panašiu laikotarpiu išleistas knygas: britų rašytojo Clive’o Stapleso Lewiso knygą „Žmogaus sunaikinimas“, pirmą kartą išleistą 1944 m., ir mums gerai žinomą prancūzų rašytojo Antoine’o de Saint-Exupéry pasaką-novelę „Mažasis princas“ (1943 m.). Kad ir kaip būtų keista, abu rašytojai sukūrė savo darbus beveik tais pačiais metais, jų perteikiamos mintys labai susijusios, o išsakytos idėjos panašios ir netgi pranašiškos, labai aktualios šiandien.

Šiems rašytojams rūpi vaikai ir žmonijos ateitis, abu rašytojai kuria knygas vaikams, kurias skaito ir suaugusieji. Šios knygos man padėjo dabar, kai jau tapau labai „rimtu“ ir „atsakingu“ suaugusiu žmogumi. Jas skaitydama aš sužinojau, kad yra būdas išgydyti skaudžius vaikystės prisiminimus, kamavusius mane tarsi nesibaigiantys košmarai. Taigi, leidausi į kelionę ilgais prisiminimų koridoriais, kurie beveik tiesiogine šio žodžio prasme atvedė į mokyklos koridorius.

Vaikystės prisiminimas

Prisiminiau savo pirmąsias dienas mokykloje. Kartą mokytoja didelėmis raidėmis kažką užrašė ant lentos. Mosuodama ilga medine lazda (tarsi be jos mes nieko negalėtume suvokti ar pamatyti) aiškiai leido suprasti jos pranašumą. Taigi ji bedė savo pranašumo lazda į lentą ir tarė:

– Viskas, kas mus supa, yra gamta. Gamta yra visur.

– Taip, – pritariamai mintyse ištariau aš, vis dar prisimindama saulės išbučiuotą kūną ir lakstymą pievomis ir kaimo keliukais. Prisiminiau, kaip vasarą džiaugiausi gyvūnų, paukščių ir medžių draugija. Ypač man patikdavo lipti į vieną obelį ir ilgai sėdėti ant storos šakos. Greitai supratau, kad džiaugtis neteks ilgai. Vis rečiau aš įlipdavau į savo medį, tapau be galo rimtu žmogumi, o nerūpestinga vaikystė liko kažkur užmarštyje. Tai buvo niūrūs 1985-ieji, kai sovietinė ideologija dar buvo labai įsišaknijusi.

Nepasakosiu, kaip mokytoja stengėsi mus priversti paklusti grasindama lazda, kaip norėjo mums įkrėsti košės. Šios dienos pasakojimas bus ne visai apie to laikmečio ypatumus, bet apie mokyklinę sistemą apskritai, ir kokią įtaką ji darė man.

Atsargiai, laukiniai žvėrys.

Būdama vaikas, aš visada pastebėdavau, kada suaugusieji sako viena, o daro visiškai priešingą veiksmą tam, kas yra sakoma. Dabar aš jau nebeturiu šio sugebėjimo.

Taigi, mokytoja bedė savo puikiąją medinę lazdą į mokyklinę lentą ir išdidžiai baksnodama tarė:

– Gamta – mūsų namai.

O paskui suspigo:

– Akvile, baik gaudyti varnas!

Aš nepatikliai žvilgtelėjau į savo mokytoją. Kas gi atsitiko? Aš tik stebėjau pro langą be galo gražų rudeniškų spalvų peizažą ir einančius mažyčius žmogeliukus.

– Kitą kartą, – nesiliovė šaukusi ji, – įrašysiu tau dvejetą, kad žiūrėjai pro langą.

Ir kaip tuometės mokyklos vadovybei nekilo mintis suprojektuoti mokyklas be langų, kad netrukdytų varnų gaudytojams susikaupti?

Žinoma, tada aš dar nežinojau tokio įmantraus žodžio kaip „peizažas“ (jį išmokau vėliau), bet jau tada manyje pabudo dailininko pašaukimas ir išmokau vogti peizažus. Aš, kaip gudrus žvėriukas, vagiantis maistą, slapta pažvelgdavau pro langą tuomet, kai mokytoja nematydavo ar būdavo nusisukusi. Negalėdavau žiūrėti pro langą ilgai, tik akimirką, ir viskas. Tačiau tie peizažai įsirėžė man giliai į atmintį kaip neišblėstantys įspūdžiai, akimirką trunkantys sąmonės blyksniai.

Kur kas įdomiau yra peizažą pavogti, vaikams patinka peržengti draudžiamas ribas ir ieškoti savųjų horizontų.

 

Žodį „peizažas“ jūs tikriausiai įsivaizduojate kaip tapybos, grafikos arba meninės fotografijos kūrinį, kuriame vaizduojamas natūralus arba žmogaus sukurtas kraštovaizdis. Noriu praplėsti šios žodžio suvokimą. Prieš pradėdamas tapyti, dailininkas pamato vaizdą savo vidinėmis akimis ir tik tuomet jam atsiranda noras tai, ką mato ar jaučia, perkelti ant drobės. Tai reiškia, kad jis, dar nenutapęs savo kraštovaizdžio, jau mato jį savo mintyse kaip gražų peizažą. Kiekvienas tapytojas turi savo mėgstamiausią tapytoją, kuriuo žavisi. Viena iš mano mėgstamiausių tapytojų – Joan Mitchell (kūrusi apie 1950–1990 m.) sakydavo: „Aš nešiojuosi savo peizažus kartu su savimi.“ (1)

Jūs tikriausiai paklaustumėte manęs, kodėl aš, būdama vaikas, negalėjau grožėtis gamta po pamokų, eidama namo, ar pačiuose namuose? Aš jums tikriausiai atsakyčiau, kad kur kas įdomiau yra peizažą pavogti, vaikams patinka peržengti draudžiamas ribas ir ieškoti savųjų horizontų. Pavogti – tarsi susigrąžinti savo savastį, tai, kas ir taip tau teisėtai priklauso. Nuolatinis gamtos tyrinėjimas puoselėja pastabumą ir grožio pajautimą žmogaus širdyje. Žiūrint į gamtos tolius pailsi žvilgsnis, nurimsta širdis, o naują mokomąją informaciją lengviau įsisavinti.

Mokykloje mus mokė daugybės gerų dalykų, bet tikrai ne tų, kurie mane domino labiausiai ir apie kuriuos aš norėjau sužinoti. Būdama maža, negalėjau žinoti, kad pasaulyje gyveno žmonių, dievinančių peizažus, ir kad grožėtis gamta nėra blogas dalykas iš esmės. Taip tikriausiai nemanė ir mano mokytoja, ji tik beatodairiškai siekė savojo tikslo. Išmokyti pagal vadovėlį, kas yra gamta, buvo daug svarbiau, nei grožėtis ja. Aš negalėjau žinoti ir to fakto, kad mano mokytoja buvo tuometės švietimo sistemos produktas. Mokydama mus apie gamtą, ji tikriausiai jau seniai buvo praradusi bet kokį ryšį su gamta.

Varnų gaudytojai. 

Menotyrininkė medyje

Po tokios intensyvios dvylikos metų ugdymo programos, aš užaugau labai rimtas žmogus, su šalutiniu polinkiu labai daug mąstyti. Per tuos metus prisikaupė labai daug klausimų, į kuriuos niekas mokykloje negalėjo man atsakyti. Tačiau išmokau ir labai daug gerų dalykų: per daug neklausinėti, paklusti reikalavimams, vykdyti paliepimus, neužduoti nelogiškų klausimų, vengti situacijų, kai gali būti išjuoktas, vengti varnų, vengti būti iškritusiai iš medžio, būti nematomai, nesukelti rūpesčių.

Viena mano pažįstama pedagogė apie savo mokinius yra sakiusi: „Visą laiką mes prašome savo mokinių, kad jie pamokų metu tylėtų ir klausytųsi, o jie taip įpranta tylėti, kad dvyliktoje klasėje neprataria nė žodžio.“

2020 m. LRT buvo sukurta labai įdomi laida „Indivizijos. Pokalbiai medyje“, kuri pradžiugino mano širdį savo originalumu ir pabudino miegančius vaikystės prisiminimus. Liaudies patarlė byloja: „Nekirsk šakos, ant kurios sėdi.“ Tačiau mokslininkai ir mąstytojai įspėja, kad žmonija jau senokai nepaiso šio dėsnio. Ar, būdami dominuojančia gyvūnų rūšimi, esame gana sąmoningi? Ką apie tai pasakoja menininkės Aurelijos Maknytės medyje pasodinti mąstytojai?

Menininkai, kūrėjai ir menotyrininkai buvo paprašyti įsilipti į medį ir tik tuomet duoti interviu. Viena iš jų – menotyrininkė Agnė Narušytė pastebi, kad menininkai ir poetai žiūri į gamtą ne naudos požiūriu-aspektu: „Kiek teko susidurti su žmonėmis už mūsų rato ribų, būtent nauda viskas yra matuojama... Kai žiūri ne naudos aspektu – ne tos naudos, kurią gali pačiupinėti, įsidėti į banko sąskaitą ir už ją kokių materialinių vertybių prisipirkti, tada pats miškas arba skardis, arba upė žmogui rūpi dėl savęs paties.“ (2)

Kai žiūri ne naudos aspektu – ne tos naudos, kurią gali pačiupinėti, įsidėti į banko sąskaitą ir už ją kokių materialinių vertybių prisipirkti, tada pats miškas arba skardis, arba upė žmogui rūpi dėl savęs paties.

 

Žmonės be širdies

Garsus rašytojas C. S. Lewisas savo knygoje „Žmogaus sunaikinimas“, kurią dar apibūdina kaip „pamąstymai apie auklėjimą, ypač apie anglų kalbos mokymą aukštesnėse klasėse“, rašo: „Šiuolaikinio mokytojo pareiga – ne kirsti džiungles, bet drėkinti dykumas. (...) Slopindami mokinių jausmingumą, tik padarome juos lengvu propagandos grobiu, kai jie su ja susiduria. Badaujanti prigimtis keršija, o kieta širdis neapsaugo nuo galvos minkštumo.“ (3)

C. S. Lewisas – knygų serijos „Narnijos kronikos“ ir daug kitų nuostabių knygų autorius. Šis rašytojas turi talentą labai paprastai pasakyti sudėtingus dalykus. Taigi ši jo knyga padėjo man suprasti, kodėl mokykloje jaučiausi taip keistai – tarsi iškritusi iš medžio (tiesiogine arba netiesiogine prasme).

Savo pirmąjį knygos skyrių autorius pavadina „Žmonės be širdies“, kuriame kritikuoja anglų kalbos vadovėlį, tačiau neatskleidžia jo autorių tapatybės. Šiame skyriuje rašytojas kritikuoja pedagogus, kurie kovoja su neva perdėtu mokinių jausmingumu, ir perspėja visuomenę: „Iš tikrųjų gal jie siekia išugdyti šiuos mokinius žmonėmis, kuriuos aš pavadinau (manydamas, kad jie pritaria tradicinei vertybių sistemai) „kelnėtomis beždžionėmis“ ir „bukagalviais miesčionimis“. (4)

„Žmogaus sunaikinimas“ yra daugiau filosofinė nei filologinė knyga, kurioje užčiuopiami tam tikri dalykai, kurių dabartinėje visuomenėje nebepastebime, nes jie tapo mums norma. Pristatydamas šią knygą lietuvių rašytojas, publicistas Augminas Petronis teigia: „Tai taikli modernaus žmogaus šiuolaikinės būklės diagnozė. Mūsų gilių problemų diagnozė. Modernus žmogus žiūri tam tikru būdu į tai, kas yra „protinga“ ir „neprotinga“. Ką galime pasakyti apie tikrovę objektyvaus ir kas yra tik mūsų subjektyvūs išgyvenimai. C. S. Lewisas mums bando pasakyti, kad požiūris, kai tikrovė yra tik tai, ką galime ištyrinėti moksliniu metodu ir eksperimentais, yra gana ribotas. Jis pastebi, kad mokslinis racionalus būdas žiūrėti į pasaulį, kurį mums dabar įprasta priimti kaip vienintelį objektyvų, visus kitus atmesti tik kaip subjektyvius, yra nepakankamas. Jeigu mes šiuo požiūriu nuosekliai vadovautumėmės, į save ir kitus žmones turėtume žiūrėti panašiai kaip zoologas žiūri į vabzdžius. Mūsų kasdienybė, mūsų gyvenimas mums tuomet turėtų atrodyti kaip keisto vabzdžio poravimosi ypatumai. Ir jeigu nuoširdžiai mes į tai žiūrėtume, mūsų santykiai ir gyvenimas panašėtų į parodiją.“ (5)

Žmonės dabar labai stebisi, kodėl menas tapo abstraktus, bet visa ko mes buvome mokomi mokykloje – tai kuo tikriausios abstrakcijos.

 

Šia knyga C. S. Lewisas tarsi sako, kad šiuolaikinio pasaulio problema, jog mes per daug regalijų atidavėme gamtamokslio būdui žiūrėti į tikrovę, tarsi suplokštinome savo tikrovę, subanalinome ją. Mokslinis požiūris į tikrovę yra linkęs žmones nuo tikrovės atsieti, atsieti nuo jo paties pojūčių. Mes gyvename pasaulyje, kur mūsų kasdienis patyrimas mums yra nerealus. Iš pradžių labai sunku suvokti, ką jis turi omenyje sakydamas tai, nes mes niekada nekvestionuojame mokslo teikiamos naudos ir nekeliame sau tokių klausimų. Mokykloje mums papasakotų apie medį taip: yra daiktas kurį galima išardyti į įvairias dalis, kurios atlieka savo funkciją. Medis siurbia vandenį, vanduo keliauja į viršų, lapuose vyksta fotosintezė, gaminamos maisto medžiagas. Tada jau esamas medžio dalis mes galime padalyti į dar smulkesnes dalis. Mums dalelių judėjimas yra kažkokia atskira abstrakcija ir medis pavirto irgi į abstrakciją, kuri kažin ką bendro turi su tuo medžiu, kurį pačiupinėjame savo kasdieniame patyrime, kai galima paliesti jo žievę, paglostyti lapus, pasikalbėti ar tiesiog į jį įlipti.

Žmonės dabar labai stebisi, kodėl menas tapo abstraktus, bet visa ko mes buvome mokomi mokykloje – tai kuo tikriausios abstrakcijos. Menininkai, tokie kaip J. Mitcell ir kiti, kurdami abstrakcijas, pasitelkia jausmus ir emocijas. Tą patį turėtų daryti ir mokslas: nagrinėjant supančią aplinką vadovautis etika, empatija ir pagarba, o nagrinėjamų dalykų nelaikyti objektais.

C. S. Lewisas mus perspėja dėl ateities: „Šiuo požiūriu gamtos užkariavimas iškyla naujoje šviesoje. Mes nuvertiname objektus iki paprasčiausios gamtos, kad galėtume juos užkariauti. Mes visada nugalime gamtą, nes gamta pavadiname tai, ką iki tam tikros ribos užkariaujame. Užkariavimo kaina yra laikyti užkariautą dalyką tiesiog gamta. Ir kiekvienas gamtos užkariavimas praplečia jos valdas.“ Žmogus susinaikino pats: „Apsisprendęs save laikyti žaliava, žmogus ja ir tampa – ir ne ta žaliava, kurią jis noriai manosi valdysiąs pats, bet žaliava nužmogėjusių, paklūstančių tik savo instinktams, (...) manipuliatorių rankose.“ (6)

1 – Suzanne Hudson and Robert Slifkin „Joan Mitchell: I Carry My Landscapes Around With Me“, 2020 m.

2 – LRT televizijos laida „Indivizijos. Pokalbiai medyje“. Menininkės Aurelijos Maknytės apybraiža. Nuoroda.

3 – C. S. Lewis „Žmogaus sunaikinimas“, 1944 m. Vertimas į lietuvių kalbą 2023 m.

4 – ten pat.

5 – radijo laida „Knygų lentynoje“. Milda Vitkutė kalbina publicistą Augminą Petronį apie išleistą C. S. Lewis knygą „Žmogaus sunaikinimas“. Nuoroda čia. 

6 – C. S. Lewis „Žmogaus sunaikinimas“, 1944 m. Vertimas į lietuvių kalbą 2023 m.