Tapytoja A. Linkevičienė apie savo parodą: pasaulis be rėmų – langas į kasdienybę

Kaip ir kiekvienas menininkas, savo kūryboje nuolat ieškau naujų raiškos formų. Šį kartą tai, kas sena, panaudoju naujai, noriu nors trumpam išgelbėti pasaulį nuo besaikio vartojimo, atkreipti dėmesį į senus daiktus, paversdama juos meno kūriniais. Nesinori ir vėl pirkti naujų paveikslų rėmų ir stiklų. Mano tikslas – surasti būdą, kuris būtų  ekonomiškesnis ir ekologiškesnis.

Vis svarsčiau, ar įmanoma panaudoti jau esamus stiklus, kurių galbūt niekam nereikia ir kurie puikiai pasitarnautų mano meniniam projektui. Paieškos davė rezultatą. Paaiškėjo, kad yra didžiulis perteklius automobilinių stiklų, kurių nepriima daugelis sąvartynų, kurie, nors ir labai seni, tinka mano kūriniams įrėminti, jeigu taip galima pasakyti... Užklausus dėl panaudotų automobilių stiklų, atsiliepė daugybė žmonių, savo garažuose ir palėpėse vis dar turinčių savotišką praeities „palikimą“.

Langų stiklai – labai įdomi medžiaga meninėms idėjoms plėtoti. Įrėminti darbą taip, kad derėtų piešinys ir stiklo forma ir visa tai sudarytų naują sintezę – iš tiesų nemenkas iššūkis. Tai ilgas daugybės valandų darbas, primenantis meditaciją, laukiant momento, kai įvyks (arba neįvyks) linijų, kontūrų, spalvų ir formų susijungimas. Kompozicijai tiko ežero vandenį vaizduojantys piešiniai, kurie, atrodytų, yra begaliniai – neturi nei pradžios, nei pabaigos...

Pasaulis be rėmų II, 2020 m. Automobilinis stiklas, popierius, purškiami dažai.

Kaip dažniausiai įsivaizduojame nutapytą paveikslą? Tradiciškai mąstant, tai stačiakampio ar kvadrato formos plokštuma, kurioje kažkas vaizduojama. Žiūrint į paveikslą, dėmesys nukrypsta į erdvę kuriančias detales, nejučia rėmai po truputį pradingsta, išsitrina ir ištirpsta. Pradedame matyti nenutrūkstamą vaizdą be rėmų, kurį mūsų vaizduotė perleidžia per save ir padaro dar tikresnį, nei jis yra. Tarsi panyrame į paveikslą, patiriame jį taip, lyg jis būtų tikras vaizdinys. Iliuzija, kuri dvimatėje formoje sukuria trimatę erdvę, ir yra tas nepaprastas paveikslo stebuklas. Minėtas kvadratas ar stačiakampis tarsi virsta langu į pasaulį, erdve, padedančia patirti paveikslo gylį. Gal todėl šį kartą mano dėmesio centre atsirado automobilių langai ir senų televizorių ekranai.

Koks atrodo pasaulis, kurį matome pro automobilio langą ar televizoriaus ekraną? Jis fragmentiškas, judantis, greitai besikeičiantis. Pakeitusi šių stiklų paskirtį, imu juos laikyti nebe įprastą funkciją atliekančiais daiktais, o meno objektais.

Gyvename pasaulyje, pilname nuostabių, nepakartojamų vaizdų. Kur tik užklysta mūsų žvilgsnis, yra kažkas. Tas kažkas yra nuostabus, savitas ir kupinas nepaprasto grožio, šviesos ir tamsos, įvairiausių spalvų ir formų. Man patinka būti prie vandens, dažnai apsilankau prie Lampėdžių karjero. Čia be galo žavi ežero ir gamtos grožis. Dekoratyviomis, grafiškomis linijomis stengiuosi sukurti ežero erdvę, atskleisti raibuliuojančio vandens charakterį, perteikti vandens telkinio grožį.

Pasaulis be rėmų III. Automobilinis stiklas, popierius, purškiami dažai.

Raibuliuojantis vanduo turi pasikartojančių motyvų, sukuria ramybės ir paslapties įspūdį. Niekad negalėdavau atspėti, kurioje vietoje pamatysiu naują bangelę, – to nepavyksta sukontroliuoti ir tai nepaprastai žavi. Savo mintimis esu artima impresionizmo pradininkui Claude’ui Monet, kuris didžiąją savo gyvenimo dalį praleido prie vandens tvenkinio ir daugybę metų tapė vien tik vandenį. Monumentaliosios C. Monet vandens tvenkinį vaizduojančios drobės, tapytos apie 1914–1926 m., yra jo meilės gamtai ir menui simbiozė. Jos tarsi siūlo pasitraukti į ramaus grožio pasaulį.

Taigi, pratęsdama K. Monet idėją, siūlau pasitraukti į ramų gamtos grožio pasaulį ir pamatyti jį mano akimis.

Iliuzija, kuri dvimatėje formoje sukuria trimatę erdvę, ir yra tas nepaprastas paveikslo stebuklas.

Mano kūrybai būdingas eskiziškumas. Aš tik nužymiu kontūrus. Tikiuosi, kad jūsų vaizduotė nudirbs visą kitą darbą – sukurs trūkstamą visumą.

Juk, žvelgiant į pasaulį, rėmų nėra: nei ornamentuotų, nei auksinių, nei paauksuotų, nei medinių – iš viso jokių rėmų nėra... Nėra to, kas aprėmintų mūsų vaizdą. Įrėminus piešinius automobilių stiklais, matoma truputį išgaubta, netaisyklinga jų forma. Forma, kuri kadaise turėjo atitikti automobilio durelių konstrukciją, dabar primena ledo lytį ar nuolaužą. Bet kuriuo atveju tai ne taisyklingas kvadratas ar stačiakampis... Tai praplečia mūsų tradicinio įsivaizdavimo ribas.

Nenutrūkstantis vaizdas apsupa mus iš visų pusių; į kurią pusę  pasisuksime, jis nenutrūksta ir nenusikerta. Vaizdas kairėje ir dešinėje, viršuje ir apačioje. Jis apsupa, apgaubia iš visų pusių, tarsi būtume panirę į patį vandenį.

Ar egzistuoja riba, žyminti, kur prasideda vienas vaizdinys ir baigiasi kitas? Iš tiesų tokios ribos nėra. Kur tik nukrypsta mūsų žvilgsnis, vaizdai seka mus ir supa mus. Dažniausiai taip užstringame savo kasdienėje rutinoje ir rūpesčiuose, kad beveik nematome mus supančių daiktų ar reiškinių grožio paslapties. O ji yra, egzistuoja. Kiekvienas dalykas slepia kūrinijos grožio paslaptį. Tereikia sustoti, nurimti ir ją pamatyti.

Pasaulis be rėmų IV. 2020 m., Automobilinis stiklas, popierius, purškiami dažai.

Rašytojas Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“ rašo: „...esi dykumoje. Taigi verčiau panirk dykumon. Ji padeda suprasti pasaulį taip pat gerai, kaip bet kuris daiktas žemėje. Beje, net nebūtina suprasti dykumą: užtenka patyrinėti paprastą smiltelę ir joje galima išvysti visus Kūrinio stebuklus.“ Kontempliuojant ir apmąstant šias tiesas, norėčiau pridurti: užtenka patyrinėti smėlio smiltelę, elegantiškai nusileidusią snaigę delne, nuostabaus ežero bangelių grožį...

Grožis slypi visur – tereikia jį pastebėti. Koks gražus gali būti vaiko portretas, kai jis miega. Norint sukurti kažką gražaus ir nepaprasto, reikia atidžiai stebėti. Paslėptas tapybos grožis atsiskleidžia tik gerai įsižiūrėjus.

Ši nedidelė mano tapybos parodos dalis eksponuojama Šv. Ignaco Lojolos kolegijos bibliotekoje. Manau, kad ateityje bus didesnė šio ciklo darbų paroda.

Kas? Tapytojos A. Linkevičienės paroda.

Kur? Šv. Ignaco Lojolos kolegijos bibliotekoje, II a. (Vilniaus g. 29, Kaunas).

Kada? Veikia iki kovo 8 d. I 13–17 val., II, III, IV 9–13 val., V 12–16 val.