Kauno įvairių tautų kultūrų centre veikia karininko Skomanto Povilionio fotografijų paroda. Mėgėjiška fotokamera S.Povilionis fiksavo momentus iš 1385-ųjų, pagal Irano (persišką) kalendorių, kitaip - 2006-ųjų pusmečio, praleisto tarnaujant tarptautinėje karinėje misijoje Afganistane. Parodoje - vaizdai iš uždaros islamo valstybės, vietos gyventojų veidai, jų buitis, tradicijos, istorinis paveldas, gamta.
Autoriui rūpėjo pirmasis Goro provincijoje patirtas įspūdis, jis siekė užfiksuoti užburiantį pasaulį, įdomius ir draugiškus žmones. „Ten visiškai kitoks pasaulis, kitas laiko, erdvės supratimas. Daugelis gyventojų nemoka nei skaityti, nei rašyti, nesupranta žemėlapio. Tačiau jų galvose veikia geresnė navigacinė sistema nei mūsiškė, pateikiama per kosminį palydovą.
Paklausus kelio, sutiktas gyventojas pasakys: „Kryptis gera, prieš 10 metų, būdamas penkerių, čia keliavau su tėvais asiliuku." Natūraliai suabejosi, bet vėliau paaiškės, kad tau teisingai nurodė. Žinoma, keliais ten vadinama ir tai, kas lieka trims mašinoms pravažiavus prieš kelerius metus."
Per pusmetį dulkės, karštis ir aukštis S.Povilioniui ėmė atrodyti nebe taip įspūdingai, vietos gyventojai tapo gerais draugais, ir jis į daug ką pažvelgė kitomis akimis. „Mums atrodo, kad islamas negerbia moters teisių. Tačiau jiems atrodo, kad Vakarų pasaulis negerbia moterų, uždirbdamas iš apnuoginto moters kūno reklamose.
Ten moters veidas po skraistėmis slepiamas iš pagarbos joms", - aiškino karininkas, per šioje šalyje praleistą pusmetį nematęs viešo islamiškojo radikalizmo apraiškų.
Folkloro dainininkės Veronikos Povilionienės sūnų Afganistane stebino ir gamta: „Mačiau žvaigždėčiausią naktį gyvenime. Tačiau net ir tokią naktį nieko nepamatysi toliau kaip per ištiestą ranką. Be prožektoriaus ten neišsiversi."
Iš šios šalies S.Povilionis parsivežė apie 4000 fotografijų, dalelė jų eksponuojama parodoje.
Naujausi komentarai