Nuo karo pradžios Lietuvos restauratoriai sutvarkė per 1,5 tūkst. vertybių iš Ukrainos

Šiuo metu restauruojami vienos iš garsiausių šios šalies liaudies menininkių Marijos Prymačenko paveikslai, tariamasi dėl XV amžiaus medinių altorių atvežimo iš nacionalinio B. ir V Chonenkų dailės muziejaus Kyjive.

Į Lietuvą atgabenta šimtas liaudies tapytojos M. Prymačenko (1909–1997) kūrinių, didžioji jų dalis eksponuojama V. Kasiulio muziejuje Vilniuje, 15 labiausiai pažeistų kūrinių dar guli ant Prano Gudyno restauravimo centro specialistų stalų.

Spalį Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Jono Karolio Chodkevičiaus paramos ir labdaros fondas paskelbė lėšų rinkimų akciją restauruoti šios menininkės kūrinius.

Lyg ant chirurgo stalo

„Jie buvo saugomi Zaporižios muziejuje. Zaporižia žiauriai nukentėjo per karą, dalis tų kūrinių buvo išgelbėta ir atvežta į Vakarų Ukrainą ir iš ten mes galėjome juos atsigabenti“, – M. Prymačenko kūrinių kelią į Lietuvą BNS pasakojo P. Gudyno restauravimo centro direktorė Jūratė Senvaitienė.

„Aišku, prieš tai mūsų restauratorius, vykstant karui, turėjo nukeliauti į Vakarų Ukrainą ir apžiūrėti tuos darbus, įvertinti jų būklę ir nuspręsti, ar juos iš viso galima transportuoti. Prieš tai kiek daugiau duomenų apie jų būklę neturėjome. Restauratorius, apžiūrėjęs ir nusprendęs, kad vis dėlto galima kūrinius transportuoti, paruošė juos išvežti“, – aiškino ji.

Pasak J. Senvaitienės, kiekvienas kūrinys, kuris reikalauja bent kiek didesnio restauravimo, iš pradžių ištiriamas – fiksuojama jo būklė, popieriaus ir dažų pažeidimai, o technologinių tyrimų metu nustatoma dažų sudėtis, popieriaus technologiniai parametrai. Be to, atliekami kūrinių tyrimai optiniais metodais – ultravioletinėje ir infraraudonojoje spinduliuotėje.

„Technologiškai nustatyta, kuo ir kaip M. Prymačenko tapė, kaip keitė pirminį piešinį, kaip jį tobulino, kokiais dažais ir kaip padengė parengiamąjį piešinį. Dabar, po technologinių tyrimų, tie restauruotini kūriniai yra kaip pacientai pas chirurgą ant operacinio stalo – su išsamia „biografija“ ir visomis „ligos“ diagnozėmis“, – šmaikštavo direktorė.

Anot jos, tyrėjai mato, kad dailininkė iš pradžių viską nupiešdavo pieštuku, piešinį taisydavo, tobulindavo ir tik vėliau jau imdavosi dažų.

„Matome, ką ji darė pirmiausia, ką darė po to ir kuo pabaigė. Ką pakeliui taisė. Beje, dailininko autoriniai taisymai yra vienas iš svarbiausių požymių, jog tai yra autentiškas darbas“, – sakė J. Senvaitienė.

Į Vilnių buvo atvykusi ir Zaporižios muziejaus direktorė, pati kaip menotyrininkė analizavusi M. Prymačenko kūrinius. Pasak P. Gudyno restauravimo centro vadovės, ji buvo maloniai nustebinta, kokio detalumo technologiniai tyrimai Lietuvoje atliekami. Ukrainiečiai savo menininkės darbų taip nebuvo ištyrę.

„Mes iš tų tyrimų galėsime sudaryti visą dažų paletę, kokią turėjo M. Prymačenko. Tai nepaprastai svarbūs kūrybos faktai. Technologinių tyrimų duomenys – tiek panaudotų cheminės dažų analizės rezultatai, tiek tyrimų, atliktų ultravioletinės ir infraraudonųjų spindulių diapazone, duomenys – leidžia mums ir tiems, kurie juos turės, o mes jais dalijamės, labai gerai atskirti tikrus M. Prymačenko kūrinius nuo falsifikatų bei nuo pastarųjų apsiginti“, – pažymėjo J. Senvaitienė.

M. Prymačenko yra viena mėgstamiausių Ukrainos menininkių, jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o 2009-uosius UNESCO buvo paskelbęs jos metais.

Sprendžia ukrainiečiai

Vilnių meno vertybės pasiekia iš Lvivo nacionalinės Boriso Voznickio dailės galerijos, nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus Kyjive, Nacionalinio Kyjivo Pečerų lauros istorinio ir kultūrinio draustinio, Odesos Vakarų ir Rytų meno muziejaus ir kitų muziejų.

Lietuvos restauratorių vadovė atkreipė dėmesį, kad visos ant restauravimo specialistų darbo stalo patekusios meno vertybės iš Ukrainos nebuvo ištrauktos iš griuvėsių ar pažeistos per karo veiksmus. Jos į Lietuvą atgabentos iš Vakarų Ukrainos, kur buvo evakuotos iš karo nusiaubtų regionų.

Restauratorių vadovės teigimu, kokius meno kūrinius reikia restauruoti, sprendžia Ukrainos muziejų specialistai, atsižvelgdami į P. Gudyno restauravimo centro rekomendacijas.

P. Gudyno restauravimo centre jau tyrinėti ir restauruoti iš Ukrainos atvežti Franso Halso (apie 1581–1666), Francisco Jose de Goya’os (1746–1828), Albrechto Durerio (1471–1528), Lucaso van Leydeno (1494–1533), Rembrandto (1606–1669), kitų dailininkų kūriniai.

Taip pat apžiūrėta ir įvertinta per 650 grafikos lakštų iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus Kyjive būklė, visos vertybės buvo paruoštos eksponuoti ir saugoti. Tarp jų – japonų autorių Ukijo-e graviūros, tradicinės kinų tapybos ritinėliai, unikalios islamo miniatiūros.

„Iš griuvėsių ištrauktais kūriniais pirmiausia rūpinasi Ukrainos restauratoriai, mes jiems padedame ir metodine pagalba, ir patarimais, taip pat ne kartą esame siuntę restauravimo medžiagų“, – BNS pasakojo J. Senvaitienė.

Anot jos, šiuo metu susirašinėjama su Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejumi Kyjive dėl XIV–XV amžiaus italų darbo medinių altoriaus reljefų atsivežimo ir restauravimo Lietuvoje.

Jie yra labai dideli, ne kartą anksčiau restauruoti ir dabar vėl labai smarkiai pažeisti.

„Jie yra labai dideli, ne kartą anksčiau restauruoti ir dabar vėl labai smarkiai pažeisti. Jų transportavimas būtų ganėtinai sudėtingas, pirmiausia, dėl objektų trapumo, be to, ir dėl jų daug sveriančio įrėminimo, kuris buvo sukonstruotas XX amžiaus septintajame dešimtmetyje. Dabar kartu su Ukrainos specialistais svarstome, kaip juos atsivežti“, – aiškino P. Gudyno centro direktorė.

„Akivaizdu, kad pirmiausia teks siųsti mūsų restauratorius ir Kyjive atlikti tam tikrus altoriaus reljefų konservavimo darbus – sutvirtinti tiek, kad galima būtų saugiai išlaisvinti iš įrėminimų, supakuoti ir tik tada objektus išsivežti“, – tvirtino ji.

J. Senvaitienės teigimu, iš P. Gudyno restauravimo centro darbai į parodas iškeliauja ne tik ištyrinėti, konservuoti ir restauruoti, bet ir su visa technologinių tyrimų ir restauravimo dokumentacija. Prie išsamių procesų aprašymų pridedami visi fotografiniai tyrimų ir restauravimo dokumentai. Pilnai sukomplektuota dokumentacija perduodama kūrinių savininkams – Ukrainos muziejams.

Nuo karo Ukrainoje pradžios 2022 metais Pr. Gudyno restauravimo centro specialistai apžiūrėjo, nustatė būklę, parengė ekspozicijoms ir ilgalaikiam saugojimui 1,5 tūkst. kūrinių iš Ukrainos, didelę jų dalį technologiškai tyrinėjo ir restauravo.

„Tai yra labai daug, nes mes juk nenustojame dirbti savo planinių darbų. Viskas, kas suplanuota, ir visi įsipareigojimai kitiems Lietuvos ir užsienio muziejams, yra vykdomi, neatidėliojami“, – pabrėžė direktorė.

Pasak eksperto kvalifikacinės kategorijos meno kūrinių ant popieriaus restauratorės Eglės Piščikaitės, restauratoriui nėra svarbu, kieno darbą – pasaulinės įžymybės ar mažiau garsaus menininko – jis tvarko, vienodai įdedama pastangų ir laiko atkurti kūrinį; teikiama vienoda pagarba kiekvienam kūriniui.

Vis dėlto darbas su kūriniais iš Ukrainos, anot jos, sukuria papildomą prasmę.

„Ne autoriaus svarba turi reikšmę. Mes savo restauravimu prisidedame prie Ukrainos kultūros paveldo, kaip Europos ir Pasaulio paveldo dalies, išsaugojimo. Dėl to šis darbas kitoks ir išskirtinis“, – BNS E. Piščikaitė.