Mirė garsus Lenkijos kino režisierius A. Wajda

Žiniasklaidos pranešimus apie režisieriaus, sukūrusio daugybę pripažinimo pelniusių filmų, įkvėptų audringos Lenkijos istorijos, naujienų agentūrai AFP patvirtino vienas šeimos draugas, pageidavęs neviešinti jo vardo.

Ši šaltinis atskleidė, kad A.Wajda mirė ligoninėje nuo plaučių nepakankamumo, kelias dienas išbuvęs dirbtinai sukeltoje komoje.

A.Wajdos pirmieji filmai buvo paženklinti skausmingų išgyvenimų per Antrąjį pasaulinį karą ir lenkų pasipriešinimo naciams, kurie režisieriaus tėvynę buvo okupavę beveik šešerius metus.

Lenkų kino režisierius ir scenaristas Krzysztofas Piesiewiczius (Kšyštofas Pesevičius) sakė, kad Wajda, 2000 metais pelnęs „Oskarą“ už visos karjeros pasiekimus, į savo filmus įtraukdavo politinį aspektą.

„Didis menininkas, – pabrėžė K.Piesiewiczius. – Bet taip pat vienas iš Lenkijos laisvės kūrėjų, ypač nuostabiai perteikdavęs mūsų tapatybę.“

Kino kritikas Tomaszas Raczekas (Tomašas Račekas) savo „Twitter“ žinutėj rašo: „Lenkų kinas ilgai gedės.“

1926 metų kovo 26 d. Lenkijos šiaurės rytiniame Suvalkų mieste, netoli Lietuvos, gimęs A.Wajda mėgino sekti savo tėvo pėdomis ir pasirinko kario karjerą, bet 1939 metais buvo pašalintas iš karo akademijos. Jo tėvas Jakubas kartu su tūkstančiais kitų Lenkijos kariuomenės karininkų buvo nužudytas Sovietų Sąjungos saugumo pajėgų per vadinamąsias Katynės žudynes.

Vėliau A.Wajda mokėsi garsioje Lodzės kino mokykloje.

Jo pirmasis pilnametražis filmas – „Karta“ (Pokolenie, 1955), vaizduojantis jaunų lenkų virsmą suaugusiaisiais nacių okupuotoje Varšuvoje – laikomas „Lenkijos kino mokyklos“, kuriai ypač būdingos heroizmas ir romantizmas, debiutu.

1957 metais A.Wajdos filmas „Kanalas“ (Kanal), meistriškai perteikiantis 1944-ųjų Varšuvos sukilimo kovotojų prieš okupantus nacius dvasią, pelnė Kanų žiuri specialųjį apdovanojimą Prancūzijoje.

„Tai buvo visko pradžia“, – 2007-aisiais duodamas interviu AFP sakė A.Wajda.

Apdovanojimas „Solidarumui“

Per 1977 metų Kanų festivalį jis parodė Lenkijos komunistinį režimą kritikuojantį filmą „Žmogus iš marmuro“ (Czlowiek z marmuru).

Trejais metais vėliau sukurta juosta „Žmogus iš geležies“ (Czlowiek z zelaza) vaizduoja Lenkijos antikomunistinės profesinės sąjungos „Solidarumas“ iškilimą.

Šis filmas 1981-aisiais laimėjo Kanų „Auksinę palmės šakelę“, nors tuo metu Lenkijos režimas ėmėsi represijų prieš „Solidarumą“, o šalyje paskelbė karo padėtį.

„Diena, kai laimėjau „Auksinę palmės šakelę“, mano gyvenime, aišku, buvo labai svarbi. Tačiau žinojau, kad šis apdovanojimas – ne vien man. Tas apdovanojimas taip pat buvo skirtas sąjungai „Solidarumas“, – A.Wajda sakė AFP.

1981-aisiais pelnytas pagrindinis Kanų festivalio apdovanojimas išgelbėjo A.Wajda nuo arešto savo šalyje. Tuo metu buvo suimta daug režisieriau draugų, tarp jų garsusis „Solidarumo“ lyderis Lechas Walesa (Lechas Valensa).

Į režimo nemalonę patekęs A.Wajda ėmėsi kurti filmus užsienyje: Prancūzijoje jis susuko „Dantoną“ (Danton, 1983), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Gerardas Depardieu (Žeraras Depardjė), o Vokietijoje 1986-aisiais buvo sukurtas „Meilė Vokietijoje“ (Eine Liebe in Deutschland).

1989 metais žlugus komunistiniam režimui Lenkijoje A.Wajda grįžo prie savo šalies karo metų istorijos ir sutelkė dėmesį į istorijas, kurias komunistai stengdavosi užgniaužti. 1990-aisiais susuktas „Korčakas“ (Korczak) pasakoja apie Januszą Korczaką (Janušą Korčaką), lenkų ir žydų kilmės gydytoją pediatrą, rašiusį knygeles vaikams ir žuvusį per Holokaustą.

Kitas filmas – 2008 metais sukurta ir „Oskarui“ nominuota „Katynė“ (Katyn) – pasakoja tragišką paties A.Wajdos tėvo istoriją.

Armijos pėstininkų pulko kapitonas Jakubas Wajda buvo vienas iš 22,5 tūkst. lenkų karininkų, 1940 metais nužudytų sovietų ir palaidotų Katynės miške.

A.Wajda tęsė darbą ir vėlyvajame savo gyvenimo etape, o rugsėjį Toronto kino festivalyje įvyko jo vėliausio filmo „Povaizdžiai“(Powidoki) premjera.

Šios juostos veiksmas vyksta stalinistinio laikotarpio Lenkijoje ir vaizduoja iššūkius, patirtus avangardo menininko Wladyslawo Strzeminskio (Vladyslavo Sčeminskio). Varšuva siųs šį filmą varžytis dėl „Oskaro“ geriausio šių metų užsienio filmo kategorijoje.