Menininkei jos žmogučiai – dvasinės kūrybos fizinė išraiška

– Ar esate iš tų žmonių, kurie nuo mažens buvo, kaip sakoma, prie meno?

– Tėtis nuo trejų metų vesdavosi mane į savo dirbtuves. Gaudavau plaktuką, vinių ir buvo aišku, ką su tuo veikti. Medžio, dažų, skiediklių kvapai man – vaikystės prisiminimai... Pirmas natiurmortas irgi tėčio – tai buvo pirmos piešimo pamokos. Tais laikais, kai visų draugų butai buvo lyg iš vieno paveikslėlio, mūsų išsiskyrė tėvo gamintais baldais, mamos kurtais ir sienas dengiančiais pano, tėvų tapytais paveikslais, gausybe meno leidinių, knygų su paveikslų reprodukcijomis... Vasarodama pas močiutę dažnai kraustydavau palėpę ir ieškodavau tėčio studijų laikų piešinių. O kur dar močiutės siuvimo, siuvinėjimo, nėrimo pamokos... Matyt, visos tos išgyventos akimirkos, pojūčiai ir patirtys, susidėliojo į manąjį kelią.

Kad baigusi mokyklą studijuosiu dailę, man, dar šešiametei, taip pat pasakė tėtis. Tas pokalbis buvo lemtingas. Mane, būsimą pirmokėlę, pasipuošusią didžiuliais kaspinais, dešimčiai metų nuvedė į spalvingas keramikos ir dailės studijas. Po jų kelias vedė į Telšius, vienintelę vietą Lietuvoje, kur tuo metu ruošė juvelyrus ir kalvius. Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje baigiau juvelyrikos studijas, vėliau studijavau Vilniaus dailės akademijos Telšių filiale – turiu kūrėjo juvelyro kvalifikacijos diplomą. Taip nuo septyniolikos metų juvelyrika manęs ir nebepaleidžia. Pastaruosius penkerius metus daugiau laiko skiriu ir kitoms veikloms.

– Tad kūryba jūsų gyvenime dabar yra svarbiausia?

– Net nežinau, ką atsakyti. Niekada ir nebuvo kitaip. Kiek atsimenu, man visada reikėjo ir šiandien tebereikia save kaip nors išreikšti – piešti, lipdyti, dėlioti. Kitaip sakant – kurti. Atrodo, pavargstu kartais iki skausmo, lyg būtų laikas sustoti ir pabūti ramiai bent dieną. Ištveriu pusdienį, o tuomet vėl veliasi galvoje kamuoliukas, ką, kur ir kaip pritaikyti, kokia technika būtų geresnė, o gal dar išbandyti naujas medžiagas. Kaip nesusimąstau apie kvėpavimą, taip ir nesvajojant, galvoje vaizdinių nedėliojant, rankos lyg pačios suranda, ką ir iš ko sukurti.

Pašaukimas: G. Slavinskienei, kiek atsimena, visada reikėjo ir šiandien tebereikia save kaip nors išreikšti – piešti, lipdyti, dėlioti. Kitaip sakant – kurti. / G. Slavinskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dirbate Telšių rajono savivaldybės Žemaitės dramos teatre dailininke. Tai menininkei – ypatinga patirtis?

– Baigusi Vilniaus dailės akademiją iškart pradėjau dirbti teatre dailininke ir, pasirodo, dirbu jau šešiolika metų. Pati nepastebėjau, kaip greitai ir tiek jų pralėkė.

Teatras man daug davė. Komandinio darbo patirtys, bendravimas su įvairiais režisieriais, bendrų sąlyčio taškų, formų, idėjų paieškos. Turi gebėti žinias apie skirtingas epochas, laikmečius, stilius perteikti žiūrovui suprantama dailės meno kalba, kad jis, žiūrėdamas spektaklį, pajustų tą dvasią. Kartu tai turi būti kažkas nauja, nematyta ir originalu – tavo paties sukurta ir nepakartojama.

Kuriu kostiumus spektakliams ir renginiams – man tai įdomu, smagu. Vaikiškų spektaklių būna nedaug, bet dirbdama prie jų jaučiu, kad galiu pasileisti plaukus. Tada fantaziją riboja tik finansai, o jie išties riboja. Tenka ir šukuosenas kurti, ir grimą išmėginti (ne makiažą), ir batus modeliuoti.

Pirmaisiais darbo teatre metais labai norėjau lėlių teatro. Buvau ir į Vilniaus lėlių teatrą savaitei nuvykusi pamatyti, kaip ten gimsta lėlės. Tačiau pirmos lėlės spektakliui gimė visai neseniai – Zuzu ir Lulu vaidina vaikiškame šokio spektaklyje. Tikiuosi, jos nebus vienintelės ir mūsų teatre dar ne viena lėlė užgims.

Be tiesioginės teatro dailininkės veiklos, į gyvenimą įsiveržė ir dideli rimtų Lietuvos įmonių renginių apipavidalinimo projektai, suteikę dar daugiau kūrybos spalvų. Teko išbandyti ir dideles scenas, ir įvairias erdves. Tai buvo tikrai malonūs iššūkiai – jas suvaldyti, pajusti skirtingą mastelį, skirtingą apšvietimą, sukurti ir pritaikyti savo pačios darbo organizavimą. Teko nekart ir vyrą kalvį kviesti į pagalbą. Smagios patirtys, su šypsena atsimenu. Sunku būtų išvardyti, ko kiek išmokta, išbandyta.

Iš širdies: menininkei jos kūriniai – net ne lėlės. „Jie mano maldelės, mano meditacijos, jausmų kamuoliukai“, – sako G. Slavinskienė. / G. Slavinskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kada pradėjote kurti tas meniškas ir emocingas interjero lėles, kurias galima pamatyti jūsų puslapyje dirbtuvele.lt? Kaip gimė tokia idėja?

– Posakis „svajonės pildosi“ nėra iš piršto laužtas, jos tikrai pildosi. Gal tik ne iškart, ne tą pačią akimirką. Manau, pradžia buvo mano svajonė apie lėlių teatrą. Ji kažkaip organiškai transformavosi į sparnuotas lėles. Visada mėginau ir tebebandau įvairias technikas, medžiagas. Man tai smalsu. Taip atrandu sau naujų idėjų ir saviraiškos galimybių. Atsirado įvairios interjero lėlių lipdymo masės – na ir kaip neišmėginti? Rinkausi, mėginau ne vieną. Jų yra gana daug, kiekviena turi savo unikalių savybių. Skiriasi jų džiovinimo būdai, plastiškumas. Vieną lėlę sugebėjau, tiesiogine to žodžio prasme, iškepti. Atsirinkau, kas man labiausiai tiko ir pasiteisino.

Pirmosioms savo lėlėms siuvau drabužius, bet jiems laiko reikia skirti kartais net daugiau nei pačiai lėlei lipdyti. Drabužių man vis atrodė per daug, per mažai išraiškos. Tas nepasitenkinimas rezultatu ir naujovių paieškos vertė ieškoti vis kitų, naujų sprendimų.

Kaip nesusimąstau apie kvėpavimą, taip ir nesvajojant, galvoje vaizdinių nedėliojant, rankos lyg pačios suranda, ką ir iš ko sukurti.

Atsimenu kaip šiandien: blaškiausi po namus su ką tik nulipdyta berniuko galvele rankose. Kas jis toks, kaip turi atrodyti jo kūnelis be drabužių, kad tiktų, kad atgytų. Taip besiblaškydama priglaudžiau prie medžio kaladėlės, parsivežtos iš pajūrio... Jis neturėjo sparnų, neturėjo plaukų, turėjo liūdnas akis, didžiules pėdas ir jūros išmyluotą kūną. Man tai buvo tūkstančius kartų iškalbingiau už drabužius. Padažnėjo kelionės prie jūros ir tikrai ne saulėtomis dienomis, o po audrų, prastu oru, kai nėra žmonių. Mūsų namai visada pilni įvairiausių jūros išmestų dovanų ir jų vis tiek visada maža. Nepaprasta rasti būtent tą ir būtent tam nulipdytam angelėliui skirtą kūnelį, nes kitas tiesiog netiks, neprilips.

Pirmieji kūriniai su kūneliais iš medžio nebuvo angelai, neturėjo sparnų. Man jie net ne lėlės, jie mano maldelės, mano meditacijos, jausmų kamuoliukai. Sparnus jiems pridėjo klientės, moterys, pirmosios pamilusios manuosius žmogučius. Jos viena po kitos prašė suteikti jiems sparnus. Man mano žmogučiai – mano dvasinės kūrybos fizinė išraiška, kiti juos įvardijo kaip angelėlius. Kiekvienam savas kelias į save, ir jis teisingas.

Manosios lėlės labiau stilizuotos, nes man patinka didelės ir išraiškingos pėdos, stipriai atsiremiančios į žemę. Kiti balti angelai vos piršto galiuku liečiasi į pagrindą, taip jie tarsi kyla, pradeda savo skrydį aukštyn.

– Kiekvienas jūsų kūrinys – tam tikra emocija, kiekvienas turi savo išraišką. Tos emocijos atkeliauja, kaip sakoma, iš gyvenimo? Kiek tuose kūriniuose jūsų pačios?

– Savęs neįdėti neįmanoma. Į juos sudėta daug jausmų, daug emocijų. Nemėgstu pasakoti savo bėdų – kiekvienas jų turime ir kiekvienam savos bėdos didžiausios. Kažkas eina į bažnyčią, kažkas sportuoja, kažkas ramybę randa jogoje. Manoji meditacija – manieji angelėliai. Kuriant juos viskas aplink nutyla, viskas nurimsta, lieku toje akimirkoje ir tai taip gera. Noriu, kad ir žiūrinčiam žmogui jie keltų gerą emociją, kad sustotų akimirkai, atplėštų akis nuo žemės ir pamatytų lengvai danguje plaukiančius debesis.

G. Slavinskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar lengva atsisveikinti su kūriniais, sudėjus į juos savo jausmus ir emocijas?

– Visaip būna, yra tokių darbų, kuriuos pardavusi ir šiandien gailiuosi. Jų į platųjį pasaulį iškeliavo tikrai daug. Net neįsivaizdavau, kad jų tiek bus. Dabar kartais pagalvoju, kad nedaug šalių, kur jų dar nėra.

– Šeimoje, kiek suprantu, ne viena esate menininkė – kuria ir jūsų vyras Vytautas. Ar turite įtakos vienas kito kūrybai? Ar lengva gyventi meniškoms sieloms šalia?

– Su Vytautu kartu studijavome. Jis – kalvis dailininkas. Vytukas pirmas žmogus, į kurį prireikus kreipiuosi pagalbos. Jis ir pagrindinis mano darbų kritikas, juo labiausiai kliaujuosi. Sunku įsivaizduoti, kas dar, jei ne jis, galėtų mane ištverti.